skaitantiems ir rašantiems

All posts in dramaturgija

  • Struktūra: užuomazga

    Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

    Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

    • Ekspozicija

    Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

    • Šešėlinis prologas

    Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

    • Balansas

    Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

    • Praeities įvykis

    Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

    • Užuominos

    Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

    • Pagalbininkas

    Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

    • Esminis dramos klausimas

    Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

    _________________

    Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
    1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
    2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

  • Pipirai ir detalės

    eggleston-los_alamos

    Detalės, detalės, detalės. Tai ne šiaip sau kruopos ar trupiniai pagražinimui, tai yra tie pipirai, kurie skiria šiaip sau rašytojus nuo labai gerų rašytojų (man patiko vieno graiko atsakymas į klausimą, kas skiria peles nuo žmonių? – pelės nevalgo pipirų).

    Šiaip sau rašytojai naudoja mažai detalių arba naudoja… ne pagal paskirtį. O rašinėtojai galbūt išvis nežino, kas ta detalė ir su kuo ji valgoma.

    PERSONAŽO DETALĖS

    Jų reikia tuomet, kai skaitytojams pristatomas naujas veikėjas. Pvz. jeigu rašote apie pagrindinį veikėją, kuris yra „aukštas tamsiaplaukis vyriškis mėlynomis akimis“, tai esate pernelyg šykštus informacijos: juk tokį aprašymą atitinka trečdalis vyrijos. Norėdami, kad herojus skaitytojų būtų sutiktas ypatingai, suteikite jam ypatingų savybių:

    • gal jis nešioja akinius storais stiklais? auksiniais rėmais?
    • turi neįprastą tatuiruotę? randą? apgamą?
    • gal jis (ji?) barzdotas ar ūsuotas?
    • jei tai moteris, koks jos makiažas (jei išvis yra)?
    • kokie dantys?
    • kokius papuošalus nešioja?
    • laikrodis? du laikrodžiai ant vienos rankos?
    • gal rankinėje visuomet nešiojasi atsargines pėdkelnes?
    • gal turi kažkokių įpročių? (pvz. visada pauostyti prieš ką suvalgant)
    • gal turi kažkokių baimių? (pvz. labai bijo tamsos, šunų, dantistų)
    • gal jį persekioja kokia nors mintis? (pvz. kad rudaakiai meluoja)
    • gal turi kokių nervinių tikų? (pvz. trūkčioja dešinė akis, mikčioja, nerviškai kosti)
    • gal jis (ji) niekada nekalba, kai vairuoja?
    • gerdama(s) arbatą siurbčioja?
    • eidamas stipriai kerta kulnais?
    • susinervinęs(-usi) visuomet niūniuoja vieną ir tą pačią melodiją?

    Ir taip toliau. Fizinės savybės, įpročiai, elgsena. Detalių gali užtekti ir vienos-dviejų-trijų, jei tik jos tikslios ir atgaivina iki tol buvusį plokščią piešinuką, tesakantį: „vyras“ arba „moteris“. (Tokius geriau kabinti ant tualeto durų.)

    Čia reikia pridurti, kad veikėjų charakteriai labiausiai atsiskleis per jų veiksmus, mintis, požiūrius, veiksmus, jausmus ir panašiai. Bet keletas detalių apie jų išorę niekada nepamaišys.

    APLINKOS DETALĖS

    Iš mokyklos laikų prisimenu kankinančius bandymus perskaityti Balzako (Honoré de Balzac) romaną: puslapių puslapiai su kambarių ir drabužių aprašymais… Man tai kraštutinumas.

    Nenorėdami kristi į kitą kraštutinumą ir pakabinti savo veikėjų skausmus bei džiaugsmus beorėje erdvėje, taupiai, bet tiksliai aprašome aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

    • gal tai yra namas, paprasčiausias namas su sienomis, lubomis, stogu, durimis ir langais, bet – gal kažko jame trūksta? gal jis senas? naujas ir dar kvepia dažais? turi įtrūkimą sienoje? 
    • kas suteikia atmosferai išskirtinumo? šviesa? garsai? kvapai? spalvos?
    • gal kokie augalai? gyvūnai?
    • kas čia svarbiausia?
    • jeigu tai būtų nuotrauka – kaip viskas joje atrodytų, kokia būtų kompozicija?

    Manau, dar yra neprošal žinoti, kodėl personažus pastatėte būtent į tokias aplinkybes, ką jos duoda veiksmui, charakteriams, o gal net pagrindinei kūrinio minčiai?

    DETALĖS, KURIANČIOS ĮTAMPĄ

    Tiesą pasakius, detalės ir kuria įtampą. Kas gi daugiau, jei ne detalės?

    Tik čia jau kalbame apie detales veikėjų žodžiuose, veiksmuose, daiktuose, kuriuos jie liečia, ima, duoda, laužo ar yra tiesiog jų apsuptas, kai tuo tarpu vyksta koks nors veiksmas. Čia tiktų koks nors pavyzdys:

    Jie pasirodė naktį iš liepos dvidešimtosios į dvidešimt pirmąją, pusė valandos po vidurnakčio. Jų negalėjo būti labai daug – gal kokie penki, daugiausia šeši. Aš tik girdėjau balsus ir triukšmą. Greičiausiai jie net nepastebėjo, kad namelyje dega šviesa. Miegamasis įrengtas namelio gale, o ir užuolaidos buvo užtrauktos. Buvo pirma tvanki naktis po ilgos pertraukos, paskutinės mūsų atostogų savaitės pradžia. Aš dar nemiegojau, skaičiau Štifterį, „Mano prosenelio knygų krepšį“.

    Ingo Šulce (Ingo Schulze) galėjo pradėti savo apsakymą „Mobilusis telefonas“ kaip nors paprasčiau ir trumpiau: „Praeitą naktį mūsų sodo namelį užpuolė chuliganai.“ Betgi tuomet neliktų „jų“ ir įtampos…

    Detalės nėra lengvas prieskonis, bet juo būtinai reikia išmokti naudotis, ir aš mokiausi, mokausi ir mokysiuos, nes Nabokovas sako: „Dievink dievišką detalę“. Nagi, dievinu, kai atrandu tokią skaitomoje knygoje, dievinu, kai atrandu tokią savo kūrinyje. Deja, kol kas retai, bet…

    (man vėl padėjo: John Marsden „Everything I Know About Writing“)

  • Tyla yra veiksmas – drama

    Sutinku su tais, kurie pataria pradedantiesiems dramaturgams mokytis vaidybos. Tik pridurčiau, kad atsargiai rinktųsi mokytoją: labiau padės ne tas, kuris aistringai šaukia „meskis, išdrįsk, nerk į personažą!“, o pragmatiškas, patyręs profesijos žiinovas, kuris supažindins su vaidybos technika, pradmenimis.

    Dramaturgijos išskirtinis bruožas: veiksmas. Pats žodis „drama“, išvertus iš graikų, reiškia „veiksmas“. Teatre veiksmas yra tai, kas vyksta tarp personažų. Veiksmas išreiškiamas tyla, žodžiais, prisilietimais, gestais, kitokiais fiziniais veiksmais. Veiksmas yra neišvengiamas. Ir taip yra todėl, kad istorija, kurią žiūrovas tikisi pamatyti, atėjęs į teatrą, vyksta čia pat, dabar, prieš jo akis.

    Dramaturgija turi savo taisykles. Iki šių dienų aktualūs yra šeši punktai, elementai, kuriuos išskyrė Aristotelis. Štai jie:

    • Personažai

    Blogais ar gerais darbai nusipelnę būti suvaidinti, personažai yra svarbiausia pjesės dalis. Jie turi būti „gyvi“, įtikinami, motyvuoti. Pagrindinis personažas – protagonistas. Jam priešinga jėga, sukurianti scenoje įtampą ir dingstį veiksmui – antagonistas (ir jam prijaučiantys).

    • Veiksmas (siužetas)

    Įvykių seka. Primityviausias (holivudinis) veiksmo pavyzdys būtų toks: įkelk protagonistą į medį, priversk visus mėtyti į jį akmenis, kol galiausiai jis iškris iš medžio. Čia randame būtiną veiksmui elementą – konfliktą.

    • Idėjos

    Apie ką šis kūrinys? Ką tuo norima pasakyti? Kokia pagrindinė tema? Ji turi aiškiai spinduliuoti iš kiekvieno puslapio.

    • Kalba

    Kai tik personažas praveria burną, iš jos pasigirsta žodžiai. Kokie jie? Kuo jie charakteringi? Akcentas, kalbos defektas, būdingas žodynas, išsilavinimas ir t. t.

    • Muzika

    Mūsų gyvenime jos labai daug. Kodėl pjesėje nepasinaudojus ja: emocijų sustiprinimui, atmosferos kūrimui, įtampos didinimui? O gal kuris vienas personažas ima ir uždainuoja? O gal – visi?

    • Vaizdas (scenografija)

    Vaizdas pasitiks žiūrovą pirmiau nei tekstas. Taigi, kokioje aplinkoje vyks veiksmas? Dekoracijos, kostiumai, šviesos. Visko gal ir nebūtina smulkiai aprašyti (palikime erdvės scenografui), tačiau veiksmo vietos parinkimas yra būtinas: įkvepianti, tiksliai parinkta aplinka padės, neapgalvota – trukdys.

    Aišku, Aristotelis rašė apie savo laikotarpio dramą, jis neįsivaizdavo, kokių fantazijos pliūpsnių (podraug su technikos stebuklų tiesioginiu panaudojimu) susilauksime XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Turime ir dramų be teksto, ir teksto be dramų, ir vaizdo be muzikos, ir idėjų be veiksmo… Viskas yra įmanoma! Tačiau ar ne protinga mintis, kad laužyti taisykles geriau tada, kai jas žinai?

    Štai dar vienas Aristotelio „išradimas“: trys vienovės. Reikia turėti omenyje, kad graikų drama vykdavo amfiteatre, kur scenos aikštelė buvo atvira, scenovaizdis beveik nekisdavo, dar nebuvo išrastas net kintantis scenos apšvietimas, kuriuo dabar lengvai galima perkelti žiūrovą iš vienos vietos į kitą, iš vieno laikmečio į kitą. Dramaturgijos vaikystėje tekdavo tenkintis paprastesniais metodais, kurie galėdavo nunešti žiūrovams stogelius – kitaip buvo realus pavojus, kad žiūrovai nepagailės atsineštų pusryčiams, pietums ir vakarienei (pasirodymais trukdavo pusę paros) patiekalų ir tada jau laikykis – nuneš stogelius aktoriams tikrąja to žodžio prasme…

    Taigi, trys Aristotelio vienovės:

    • Laiko vienovė

    Veiksmas vyksta ištisai, nuosekliai, vienu laiku.

    • Veiksmo vienovė

    Viena, pagrindinė siužeto linija, jokių persipynimų – visos kitos veiksmo linijos tėra pagalbinės, padedančios, sustiprinančios pagrindinę.

    • Vietos vienovė

    Visas veiksmas vyksta vienoje vietoje. Pvz.: jei prasidėjo karaliaus rūmų priimamajame, tai ir vystėsi ir baigėsi ten pat. (Tas pats istorijoje su protagonistu medyje.)

    Dabar jau norisi grįžti prie Sofoklio ir Eurpido, paskaityti iš naujo. Ten viskas labai gerai sukalta, tik gana sunku skaityti: istorijos suvokimą labai apsunkina sakiniuose sukeisti vietomis žodžiai – tai padaryta, siekiant išsaugoti eilutės ritmą, bet rezultatas – kalba tarsi ufonautų… Bet čia mano asmeninė nuomonė.

    Dramaturgija turi ir daugiau elementų, kurie čia nebuvo paminėti, bet kurie taip pat veikia ir grožinėje literatūroje: nepaminėjau prologo, kulminacijos, atomazgos, nepapasakojau apie personažų kūrimą, charakterio atskleidimą, apie statusus ir jų svarbų sąveikavimą. Tema plati ir šiuo straipsniu tik prasideda.

    Palieku jus meditacijai tema: ir tyla yra veiksmas.