skaitantiems ir rašantiems

All posts in mintys

  • Rašytojų išblaivinimo paslaugos

    Žiemą ir pavasarį vedžiau Grafolabo dirbtuves pradedantiesiems ir pažengusiesiems. Visai netyčia, bet laimei, abiejose grupėse susimaišė lygiai ir mes tiesiog keliavome kartu banguodami. Pritaikiau seką spontaniškai, pagal dalyvių poreikius ir grupės dinamiką. Šitų dalykų nenuspėsi ir iš anksto nesuplanuosi.

    Visai egoistiškai vesdama dirbtuves noriu ir pati išmokti, patirti, įsigilinti. Darau ir siūlau išbandyti kitiems tai, kas įdomu man pačiai.

    Supratimai irgi ateina įspūdingi. Pavyzdžiui, apie tai, ko bijome, kas yra laisvė ir kūryba, kaip skaitome, kodėl rašome… Supratau, kad esu veidrodis: tampu kiekvienam atspindžiu ir gauna kiekvienas tai, ką siunčia man. Tai proga susitikti su savimi.

    Rašymo dirbtuvės – tai proga bendrauti. Dirbant nuotoliniu būdu, paaiškėjo, jungtis gali rašanti pasaulio lietuvių diaspora ir kaip tai nuostabu! Nelieka nuošalyje ir tie, kurie gyvena toliau nuo sostinės ir Kauno. Dėl to verta ir toliau dirbti šiuo naujuoju formatu.

    Rašymui reikia rašymo, pasakė viena dalyvė, ir kai atrodė, kad geriau nepasakysi, ji pridūrė, kad po dirbtuvių pasijuto išblaivinta.

    Taip pagaliau sužinojau, kuo iš tiesų užsiimu: rašytojų išblaivinimu. Ačiū!

    Dalinuosi ištraukomis iš dalyvių rekomendacijų, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti, ar jums reikia dirbtuvių ir kitų rašytojų draugijos.


    Atėjau į kursus norėdama daugiau pažinti, o išėjau norėdama rašyti. Tai aukščiausias pažinimo lygmuo – pradėti veikti. – Eglė Žvirblienė

    Kursas optimalus ir pradedančiajam, ir pažengusiam. Atviras praktikos ir užduočių žemėlapis suteikia galimybę rinktis individualius maršrutus bei palaikyti grupei reikalingą įvairovę ir dinamiką. Nauji susitikimai, prasmių atsivėrimai, rašymo įpročio ugdymas ir išlaisvėjimas autentiškiems pasirinkimams. – Gerda Šeirė

    Kaip bonusą gavau galimybę surasti „savus“ žmones. Mes visi buvom vienu metu, be galo skirtingi ir kartu panašūs vienas į kitą. Bent dvi valandas per savaitę žinojau, kad, kalbant apie kūrybą ir knygas, pašnekovai neskęsta kančiose. – Skirmantė Adomavičienė

    Esu dėkinga Sandrai, kad įkvėpė manyje dar didesnį pasitikėjimą, kad galiu rašyti. O akis į akį pusvalandžio pokalbis su dėstytoja atsakė į man rūpimus klausimus, radau pagalbą. Taip pat prisiminiau, kaip skaityti knygas, nes neskaitant nesuprasi koks esi rašytojas. – Deivina Orchidė

    Yra daug, labai daug knygų apie kūrybinį rašymą, bet knygos tyli. Tau nė viena knyga nepasakys – čia puikiai parašei arba – matau gimstant romaną. Kūrybinį rašymą, kai jį veda jau ne vieną knygą parašiusi mokytoja, galima apibūdinti, kaip ekspediciją į Everestą su patyrusiu vedliu. – Rita Striukienė

    Jei rašysiu, kad po trijų mėnesių viskas tapo kitaip – atrodys, kad čia kažkokios sektos reklama. Tai ne – visai nepanašu. Bet, kad dabar kitaip – irgi tiesa. Susidėliojau prioritetus, išsivysčiau kasdienio rašymo įprotį, gurkštelėjau pasitikėjimo savimi. – Nijolė Vailionytė

    Sandros kūrybinio rašymo dirbtuvės yra kitokios nei iki šiol man teko lankytis. Nors ir nėra aiškiai sustyguotos dirbtuvių struktūros, bet atradimai, vykę pačių susitikimų metu, gerokai pranoko mano lūkesčius. – Daiva Povilaitė

  • Laisvojo rašymo elementai

    Mano knyga apie rašymą jau pasiekė daug skaitytojų, atsidūrė ant jų rašomųjų, naktinių stalelių ir net po jų katinais. Kol dėlioju naujos knygos planą, siūlau susipažinti su pagrindais, savotišku elementorium ir mano kūrybinės kelionės metraščiu. Knygos popierių pačiupinėti ir įsigyti galite Vilniuje, nuostabiame mažučiame Eureka! knygyne. Internetu atsisiųsti bet kur pasaulyje galite čia: www.knygos.lt.

  • Grafolabo pavasaris

    Maloniai kviečiu nuo kovo 17 d. iki gegužės 5 d. jungtis į grupę tuos, kurie nėra lankę mano dirbtuvių.

    Kas jūsų laukia: 8 x 2 val. grupiniai (nuotoliniai) užsiėmimai, kūrybos pagrindai ir vedamasis rašymas, 2 x 30 min. individualios konsultacijos.

    Kiek kainuoja: 120 EUR / mėn. (viso 240 EUR, galima mokėti dalimis)

    Atranka: prašau iki kovo 12 d. atsiųsti motyvacinį emailą su tekstų pavyzdžiais (jei turite) sandra.grafomanija@gmail.com

    Pranešimą dėl dalyvavimo gausite kovo 15 d.

    Pirmas susitikimas kovo 17 d., trečiadienį, 18.00 val. (Google.meet platformoje).

    Grupėje bus iki 10 dalyvių.

    Ko tikėtis iš dirbtuvių:

  • Rašytojos dieta

    Vienas iš giliai įsišaknijusių stereotipų apie menininkus (taip pat ir rašytojus) – pašėlęs, bohemiškas gyvenimo būdas, nepastovumas, dienos ir naktys be rutinos, galbūt net be laikrodžių ir kalendorių.

    Tikima, kad meno žmonėms labai tinka betvarkė (netgi buitinė ir higieninė nešvara!), kad jiems netgi būtina tokia „nepažabota“ laisvė, suprantant ją, kaip visišką priešingybę kasdienybės pastovumui ir tvarkai.

    Galbūt esama tokių menininkų, kaip ir apskritai tokių žmonių. Bet tai – išimtys iš taisyklės.

    Kūriniai, spinduliuojantys kūrybinę laisvę, daro įspūdį, kad tokie ir jų autoriai. Tačiau tai galutinis rezultatas, kuriame šis nejuntamas sunkumas reiškia didį kūrėjo meistriškumą.

    Kaip taisyklė, kūrybai reikia tvarkos, ir gana griežtos. Kūrybai reikia dienos rutinos, mėnesio planų ir pusmečio dedlainų. Tam, kad jaustumeisi laisvas, reikia ne tik laiko, bet ir formos rėmų, ir rašytojai nusistato tuos rėmus patys arba paprašo kitų pagalbos.

    Jeigu nenorite tikėti rašytojų rutina, greičiausiai nesate jos išbandę. Visai įmanoma – kalbu iš patirties ir stebėjimo – kad visomis išgalėmis maištaujate prieš tariamą tvarką savo gyvenime, nors dar net nežinote, kas tai yra.

    Begalės vaikų yra augę šeimose, kur tvarka nekvepėjo, nes gimė tėvams, kurių dienotvarkę ir apskritai gyvenimo ritmą nustato ne jie patys, o pragyvenimą užtikrinanti darbovietės aplinka ar netgi jų pačių tėvai, žodžiu, kiti, valingesni už juos, atsakingesni, vadovaujantys asmenys.

    Daugybė suaugusių žmonių nuoširdžiai pyksta ant tų, kurie neva juos verčia gyventi pagal tam tikrą tvarką, ir mėgsta įsivaizduoti, kad štai meno srityje yra visai atvirkščiai. Kai kas renkasi studijuoti menus tikėdamiesi, kad bent po studijų ir paskui jau niekada gyvenime nepatirs tvarkos ir galės ignoruoti aplinkinių spaudimą jos laikytis.

    Taip nėra. Mene labai daug struktūros dalykų, logikos, architektūros, skaičiavimo, matavimo, ritmo. Pagalvokime apie muziką – tai puikus pavyzdys, kaip mokantis muzikavimo jungiama abiejų smegenų pusrutulių veikla. Man labai gaila, kad šito pačiai neteko išmokti, labai pavyzdžiu tiems, kuriems pasisekė, ir norėčiau, kad jie labiau vertintų tai, ką įgijo muzikos mokykloje. Bent mokiausi dailės mokykloje, kur matematikos irgi buvo. Na, labiau gal geometrijos. Be to, baigiau sustiprintos matematikos klasę, nekęsdama tiksliųjų mokslų, nes nesupratau, kaip tai susiję su menais… Ir niekas man to negalėjo paaiškinti!

    Dabar dar vienas dalykas – dėl to čia ir rašau – tvarkos laikymasis gali turėti ir tikrai turi išimčių. Kai didžiąją laiko dalį gyveni tvarkingai, visai smagu kartais nesilaikyti taisyklių. Tai visai ir galima sau leisti, jei dominuoja tvarka.

    Jei nesusikuri rutinos ir esi nuolatinėje betvarkėje, tai viena tvarkinga diena taps tik išimtimi, patvirtinančia taisyklę: tamsta plūduriuoji chaose. Viena tvarkos diena neapvers situacijos.

    Tas pat tvarkingai gyvenantiems ir dirbantiems: viena chaoso diena neapvers situacijos.

    Tvirta nuostata paversti rašymą savo pagrindiniu darbu, prioritetu, turi sutapti su nuostata susikurti darbo rutiną. Rašytojo atveju, teks tapti sau agentūra – su kalendorium, bendradarbiais, veiklos planais ir rezultatų įsivertinimais. Rašytojas yra pats sau direktorius ir svarbiausias, nes vienintelis, darbuotojas. Jis yra ir vizionierius, ir atlikėjas.

    Rašau šiuos žodžius kaip žmogus, kuris iki šiol intuityviai siekė tvarkos savo gyvenime, o visai neseniai ėmė tai daryti ir sąmoningai.

    Pridursiu anekdotą apie anstvorį: kadangi jo neturiu, vis išgirstu, kad „va tu tai gali viską valgyt, tau neina į kūną“… Chebra, neina todėl, kad padarau išimtį kartais valgydama super kaloringą maistą. Tuomet trumpam nukrypstu nuo savo seniai įtvirtintos taisyklės valgyti tai, ką noriu, o tai, patikėkite, nėra šlamštas.

  • Klišės ir puikieji pavojai

    Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

    Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

    Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

    Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

    Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

    Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

    Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

    * * *

    Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

    „Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

    Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

    Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

    Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

    Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

    Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

    Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

    * * *

    Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

    Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.