Būna laikotarpių, kai nerašai, ir dėl to jaudiniesi. Būna, kad net neskaitai ir jaudiniesi. Būna, kad nerašai, neskaitai ir nesijaudini. Daug baisiau negu tai. Jauti paniką.

Kaip pasakė vienas rašytojas: „Mylint rašymas atrodo bergždžias.“ Kai nerašau, teisinuosi, kad tuo metu esu įsimylėjusi, išėjusi į žmones, netekusi žado, neturiu ką pasakyti ne tik pasauliui, bet ir sau. Ar būtina jausti prasmę? Staiga tampa svarbu prasmė. Nematau prasmės ten, kur kitu atveju prasmės ir neieškodavau. Dar ir kitiems pasakydavau: rašyme nėra prasmės, nereikia jos ten ieškoti. Rašymas beprasmis, kaip ir pats gyvenimas. Bet žinau, kad yra ir kita pusė: kvėpuoti irgi beprasmiška, bet nekvėpuodama juk numirčiau. O nerašydama? Gyvenu visai įdomiai, net kai neskaitau.

Britas Geoffas Dyeris, kurio knygą „Zona“ neseniai perskaičiau su malonumu (ir vėl atradau skaitymo prasmę*), parašė esė „Skaitytojo blokas“ („Reader’s Block“) apie tai, kodėl neskaito. Tik per jį suvokiau, kad išgyvenu panašius dalykus — ir būtent tame amžiuje, virš keturiasdešimties — kai skaitai ir jautiesi kaltas, kad nedirbi nieko rimto, pavyzdžiui, nerašai, kai spoksai į prikimštą savo knygų lentyną ir ranka nesitiesia, nes nebematai nieko skaitomo. Ne tai, kad nebūtų dar neperskaitytų dalykų. Knygos nedomina. Gal išvis nebėra ką skaityti? Ne tik mano lentynoje, bet ir apskritai?

Daugybę autorių esame pasilikę skaitymui „kada nors“, kai bus daugiau laiko, kai tapsime vyresni, kai paaugs vaikai, kai išeisime į pensiją, kai būsime patyrę gyvenimo ir labiau suprasime aprašomus kontekstus. Tai kada visgi geriau skaityti klasikus — Tolstojų, Plath, Flaubertą, Woolf, Kafką, Goethe’ę? Paaiškėjo, ne man vienai atrodo, kad juos skaityti visgi tinka jaunystėje, kuriai būdinga ir depresija, ir mazochizmas, ir aklas pasitikėjimas autoritetais… Štai praeina laikas ir surauki nosį, radusi prastą Prousto vertimą. Sakai, geriau nieko, negu toks. Ir eini mokytis originalo kalbos.

Kai feisbuke visi siuntinėjo vieni kitiems iššūkį parašyti dešimt labiausiai įtakojusių knygų, aš irgi susidėliojau sąrašėlį, bet niekam nerodžiau. Žiūrėdama į jį susimąsčiau. Ten nebuvo knygos, kurią būčiau perskaičiusi per pastarąjį dešimtmetį, visos skaitytos dar iki studijų baigimo. Negali būti, kad vėliau manęs niekas neįtakojo! Dar pagalvojau ir įrašiau keletą knygų, kurias skaičiau palyginus neseniai. Tada kelias išbraukiau ir įtraukiau moterų rašytas. Bet tai melas. Jos nepadarė man tokios stiprios įtakos, kokią padarė Hesse’ė ar Rilke’ė. O gal padarė? Abejoju. Skaičiau jau nebūdama tokia atvira kito žmogaus patirčiai. Geoffas D. tai irgi pastebėjo:

„Johnas Bergeris knygoje „And Our Faces, My Heart, Brief As Photos“ svarstė, ar negebėjimas atsiminti nėra ta pati atmintis (kaip kūdikio buvimas be atminties motinos įsčiose). Štai todėl mano mažėjantis susidomėjimas skaitymu pats savaime yra išdava to, kad esu nemažai perskaitęs. Knygos didina jautrumą, formuoja pasaulio įsivaizdavimą, suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, tad nenuostabu, jei laikui bėgant skaitymo vaidmuo aibės atvertų galimybių kontekste ima proporcingai mažėti. Kuo stropiau išmokstame skaitymo pamokas, tuo rečiau tenka konsultuotis su vadovėliu. Ilgainiui viduje ima generuotis subjektyvumas, kurio nebereikia stimuliuoti tekstais. Žinoma, vis dar yra ko išmokti, ką perskaityti, bet būdamas paauglys kiekvieną knygą sugerdavau kaip stulbinantį papildą tam, ką žinojau ir jutau, o dabar nauja knyga — jau mažesnis indėlis į žinių katilą.“

Ne vienas prozininkas yra išsidavęs, kad su metais skaito vis daugiau negrožinės literatūros. Tai ir dėl to, kad daug kas esminio jau perskaityta, o nauji autoriai retai nustebina, ir dėl to, kad rašydamas ieškai konkrečios informacijos, konkrečių idėjų, kurias galėtum panaudoti savo prozoje. Rašytojai skaito rašytojus? Kodėl gi ne. Net jeigu ir taip, jeigu ir esame mažytis, gan uždaras klubas iškrypėlių, uostančių popierines knygas, glostančių medžiaginius viršelius, nešančius į kavinę maišelyje keletą knygų paskolinti kitam tokiam iškrypėliui… Mūsų irgi reikia pasauliui.

Taip, tapau itin išranki skaitytoja. Bet kai randu knygą, kuri mane visiškai užburia, dalinuosi ja kalbėdama blizgančiomis akimis: žiūrėkit, šita, va, yra ką skaityti!

Kartais manęs klausia, ar visada perskaitau iki galo. Ne. Aš iš tų, kurie negaišta laiko, nes pasaulyje yra gerų knygų, kurių dar neatradau. Jos retos, jų reikia ieškoti. Būtent jų man reikia. Panašiai, kaip su žmonėmis: visi jie gali būti kažkam įdomūs, bet ne visų man reikia, tad ne kiekvienos gyvenimo istorijos išklausysiu nuo pradžios iki galo.

„Neskaitykite, kaip vaikai, pramogai ar, kaip ambicingieji, turėdami tikslą sužinoti. Ne. Skaitykite išgyvenimui.“ — Gustave’as Flaubertas

—————————————

* Skaitymo prasmė (man) yra neakivaizdinis bendravimas su autoriumi. Man reikia pojūčio, kad tas žmogus su manimi kalbasi, nors manęs ir nesutiko, nežino apie mano egzistavimą. Bet jis pasakoja man dalykus iš savo gyvenimo, jis atsiveria man. Tai, kad radau šią knygą ir skaitau ją būtent dabar, yra atsitiktinumas. Dar viena detalė gyvenimo chaose. Bet mano gyvenimo istorijoje knyga gali tapti reikšminga sąsaga, sujungti mano galvoje keletą laidų tam, kad įvyktų trumpas sujungimas. Nušvitimas. Prabudimas. Kontaktas.

Reklama: