skaitantiems ir rašantiems

All posts in žanras

  • Rašome sau

    Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

    Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

    Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

    Kalbame apie traumas ir tabu

    Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

    Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

    Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

    Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

    Randame žodžius tam, kas nenusakoma

    Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

    Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

    Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

    Terapinis ir kūrybinis rašymas

    Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

    Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

    Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

  • Konfliktas dėl žanro

    vienaragiai

    Pastaruoju metu kilo klausimų apie tai, kas yra tas mistinis „populiariosios literatūros“ žanras, nuolat minimas lietuviškoje aplinkoje. Vieni juo džiaugiasi, kiti jo kratosi. Kai viena redaktorė pavadino tokiu ir mano romaną, pasidarė išties įdomu. Iškart pagalvojau (ir jai pasakiau), kad man artimesnė yra „žemojo“ stiliaus literatūra, tikrai nesiveržiu būti tarp „aukštosios“ kūrėjų. Pagaliau esu ne iš tos terpės. (Visuomet ne iš tos buvau.) Bet man keista, kad šiais, tokiais eklektiškais laikais, vis dar priešinami tie du žanrai, tos dvi stovyklos. Stebint šiuolaikinės („elitinės“) pasaulio literatūros pokyčius rodosi, jog tas skyrimas vis mažiau rūpi ne tik skaitytojams (daugumai jų visuomet buvo nusispjaut – jie skaito, ką mėgsta), bet ir rašytojams bei kritikams.

    Perskaičiau keletą lietuviškų straipsnių apie žanrą – bandymus apie jį kalbėti, apibrėžti. Džiugu, kad judesys jau yra. Man pačiai iš tų straipsnių aiškiau nepasidarė. Manau, visai naudinga skirti šiek tiek daugiau dėmesio „popsui“, todėl artimiausiu metu parašysiu seriją būtent žanro tema. O pradedu ištrauka iš mano žiauriai, žiauriai mėgiamo rašymo dėstytojo Stepheno Kocho knygos „The Modern Library Writer’s Workshop“ (Šiuolaikinės bibliotekos rašytojo dirbtuvės – tai tas žalias knygos viršelis tinklaraščio dešinėje) skyriaus, kurio pavadinimas galėtų būti išverstas taip:

    KONFLIKTAS: PRIĖJIMO BŪDAS

    Kiekvienos istorijos užuomazga yra konfliktas. Taip yra todėl, kad konfliktas – t.y. koks nors nesutarimas tarp žmonių, kurį reikia išspręsti – yra vienas, vienintelis dalykas, verčiantis mus klausti: Kas vyksta? Skaitytojas, kurio tas klausimas nepalies, liks abejingas – taškas. Be konflikto, kuris skaitytojo galvoje nuolat keltų klausimą kas vyksta? – jūsų istorija taps negyva, pasmerkta likti statiška ir neperskaitoma. Prozos psichologinis paveikumas kyla ne tik iš poreikio žinoti, kas vyksta – žinoti konflikto išdavą, tačiau tai yra būtent tas poreikis, be kurio visi kiti neveiks. Skaitytojai verčia puslapį po puslapio tik tuomet, kai įtraukiami į atsakymo paieškas. Vien tik stilius, vien tik veikėjo charakteris, vien tik situacija – nė vienas iš šių dalykų, kad ir kaip puikiai išpildytas, neatpirks konflikto trūkumo. Kaip pastebėjo le Carre: „Katė atsitūpė ant kilimėlio – dar nėra istorijos užuomazga, tačiau – katė atsitūpė ant šuns kilimėlio – yra.”

    Tai reiškia, kad įtampa – tam tikra įtampos forma – įkvepia ir gimdo visą grožinės literatūros meną visoje jo įvairovėje. Čia nesupraskite neteisingai. Nekalbu (nebūtinai kalbu) apie įtempto siužeto žanrą – krumplius veržiantį, puslapius versti verčiantį „whodunit” [pažodžiui: kas tai padarė]. Vaizduotės dalyvavimas išdavos paieškose sukelia už šitai daug turtingesnį ir platesnį minčių bei jausmų spektrą. Bet skaitytojų įsitraukimas į išdavos paieškas verčia juos jaudintis. Be šito įsitraukimo jiems nerūpės. Jeigu aiškiai suformulavote, kaip konfliktas yra apėmęs personažą ar situaciją, pusė darbo jau atlikta.

    Ankstyvaisiais darbo etapais veikėjo konflikto apibrėžimas tikriausiai bus ganėtinai miglotas. Jūs ieškote, bandote. Iki darbo pabaigos konfliktas gali tapti gilesnis ir pasikeisti – galbūt net keletą kartų. Nespauskite savęs apibrėžti jį per anksti. Paleiskite, būkite laisvas, tačiau emocijų rėmuose. Ką benuspręstumėte, konfliktas turi versti jus – per jūsų personažus, žinoma – jaudintis. Turėtumėt jausti, kad konfliktas degina jus iš vidaus, nes jis tikrai degina, ir turite jausti tą degimą nuo pat pradžių. Ar pradžioje konflikto išeities taškas atrodo per paprastas? Netgi žalias? Tegul. Geriau žalias, negu silpnas ar sumeluotas. Darbo eigoje pati istorija jam suteiks atspalvių ir gelmės. Philipas Rothas sako: „Iš pradžių ieškai pasipriešinimo. Ieškai bėdos.” Sužinoję, kad Dostojevskis knygą, kuri vėliau tapo romanu „Nusikaltimas ir bausmė”, pradėjo manydamas, jog rašo išpuolį prieš alkoholizmą Sankt Peterburge, triname akis, negalėdami patikėti. (Dostojevskis? Rašantis „tėti, mielas tėti, jau eikim namo?”) Visgi Dostojevskis buvo aistringai susirūpinęs regima alkoholio žala rusų šeimoms, ir jis išliejo tą savo jausmą per konfliktą tarp tauriosios Sonios ir degtinėje skęstančio jos tėvo. Šiuolaikiniai skaitytojai gali šypsotis, radę šias scenas: jos atrodo tarsi ištraukos iš pasenusios girtuoklių užeigos melodramos. Visgi būtent nuo šio tradicinės melodramos pagrindo Dostojevskis atsispyrė, kurdamas su niekuo nesulyginamą, originalų psichologinio teroro šedevrą.

    Tačiau konfliktas taipogi nusako jūsų kūrinio literatūrinę formą ir tai, kaip nustatysite, kas jai tinka ir kas ne. Kiekviena istorija – kaip ir kiekviena žmogiškoji situacija – plūduriuoja begaliniame ir bekrančiame galimos informacijos ir smulkmenų vandenyje. Beveik visa ta informacija yra absoliučiai neįdomi. Kai kurios mažos – visai mažytės – dalys jai tinka. Konflikto jėgos laukas atskiria svarbias smulkmenas nuo nesvarbių. Būtent konfliktas išmėtytą informaciją sulipdo į išraiškingą formą, ištraukia tinkamą smulkmeną iš nesusijusių su istorija smulkmenų sąvartyno. Tai šiek tiek primena mokykloje demonstruojamą magnetinio lauko jėgos poveikį išmėtytoms geležies drožlėms: ant popieriaus lapo buvusi betvarkė nematomos jėgos staiga sutraukiama į gražius kocentrinius lankus.

    Žinoma, konfliktas formuoja ir personažą [character], formuoja dar labiau negu aiškiai nenusakomos formos dalykas, vadinamas „charakteriu” [personality]. Kadangi tik iš konflikto pasakojime suprantame, kam kas yra svarbu, tikroji jėga, apibrėžianti veikėjų roles, yra konfliktas. Konkretaus personažo, vardu Džiuljeta, „charakterio” kontūras yra tai, kad ji pasiruošusi mylėti ir mirti drauge su personažu, vardu Romeo. Žinoma, Džiuljeta turi „charakterį”, tačiau vien tik jos likimas kuria jos charakterio dramatiškumą. Kiekvieno jūsų kūrinio puslapiuose esančio veikėjo situacija bus nusakyta per jos ar jo vietą didesniame pasakojimo konflikte, ir personažo charakteris [character’s personality] jame būti privalo.

    Galiausiai konfliktas nusako žanrą. Kuo ši istorija baigsis: laidotuvėmis, vestuvėmis, puota ar dvasingu spoksojimu į plytų sieną? Ar ji mus privers juoktis, verkti, gūžtis, pykti, stebėtis, gailėtis, švelniai nuliūsti, apsidžiaugti, ar ką? Jūsų pasakojimo žanrą nulems atsakymai į panašius klausimus. Beje, sakydamas žanras, omenyje neturiu vien tik „žanrinės” literatūros, kurią randate vaistinės kiosko lentynoje – siaubo, meilės romano, vesterno, trilerių apie slaptuosius agentus ar mokslinės fantastikos – visos tos „populiariosios” literatūros, kuri taip nuobodžiai ir klaidinančiai priešpastatyta mūsų laikų „aukštajai” literatūrai [literary fiction]. Turiu omenyje daugmaž tai, ką turėjo ir Aristotelis, rašydamas apie pasakojimų „tipus” ar „rūšis”. Dauguma tokių pasakojimo „rūšių” (bet turbūt ne visos), tokių, kaip komedija ar tragedija, yra skiriamos pagal pojūčius, kurias jos sukelia, pagal tai, kokias emocijas istorija priverčia skaitytoją išgyventi. O tai, savo ruožtu, nulemia pasakojimo išdavas, baigtį.

    Tiesa ta, kad rašytojai imituoja žanrus tiek pat, kiek ir patį gyvenimą. Tai turėjo minty Johnas Gardneris, sakydamas, jog „pirminis kūrėjo minties komponentas – jo pirminis sąmonės ar pasąmonės pagrindas, renkantis ir grupuojant kūrinio detales – yra žanras”. Taip pat mūsų seno gero posakio „rašyk tai, ką žinai” nenaudai jis pridūrė: „Rašytojas… perteikia ne tiek tai, ką žino apie gyvenimą, kiek tai, ką žino apie konkretų literatūros žanrą. Geresnis, nors visgi ne idealus, pasakymas galėtų būti: rašyk istoriją tokia forma, kokią žinai ir mėgsti labiausiai – kaip istoriją apie vaiduoklius, mokslinę fantastiką, tikrovišką pasakojimą apie savo vaikystę ar dar ką.”

    (bus daugiau)