Esu kelis kartus girdėjusi pasiteisinimą dėl jaunystės, pati kartais tarsi kažko laukiu iš jaunų žmonių: gal dar supras, gal dar subręs, įgys patirties, sužinos, ko nori… Bet kai pamatai tuos, kurie dvidešimt ketverių padaro didelius dalykus, kai pamatai tų suaugusių, brandžių asmenybių veidus, jokie pateisinimai nustoja galios. Su Zadie Smith mes vienmetės. Ką veikiau tais metais, kai ji tapo įžymi dėl savo pirmojo romano? Kovojau už būvį. Baiginėjau studijas ir pykau ant pasaulio, kad neturiu sąlygų kurti. Įsivaizduoti, kad galėčiau dvejus metus gyventi studijoje ir tik rašyti… būtų, kaip sakydavo vienas mano kursiokas, „iš fantastikos lobynų“. Šiame retame interviu, 1999 m., Smith yra lygiai tokia pat nuoširdi ir išmintinga, kaip ir šiemet. Kokios savybės padeda būti rašytoju? Empatija ir vojerizmas. Stebėti žmones ir bandyti suprasti juos. Skirti tam laiko. Tarp stebėjimo ir supratimo – šuolis. Ir dar: reikia vogti. Tai, ką pavogei ir parašei savaip, tampa tavo.