„Kaip auką dievams senovės kinai savo ritualams sumeistraudavo šiaudinių šunų figūras, ir per ceremonijas jos būdavo labai gerbiamos. Tačiau, vos ritualams pasibaigus ir joms tapus nebereikalingoms, būdavo sutrypiamos ir išmetamos lauk: „Dangus ir Žemė yra nuožmūs ir negalestingi – su miriadais sutvėrimų elgiasi lyg su šiaudiniais šunimis“. Jei žmonės pažeis Žemės balansą, jie taip pat bus sutrypti ir išmesti. Gaios teorijos kritikai teigia, jog jie jos [teorijos] nepripažįsta, nes ji nemokslinė, tačiau iš tikro jos bijo ir nekenčia, nes žmonės joje niekada nebus daugiau nei šiaudiniai šunys.“ — John Gray „Šiaudiniai šunys“ (Žara, 2010, orig. angl. k. 2002, vertė Audrius Daukša)

Apie šią politinio filosofo Johno Gray’aus knygą, kurią sumedžiojau keistoje atseit kalėdinėje knygų mugėje Kaune, seniai žinojau, o angliškai skaičiau (ir turiu) jo „Black Mass“ (irgi išversta į lietuvių, „Juodosios mišios“), kai rinkau medžiagą savo romanui „Dioniso barzda“. „Šiaudiniuose šunyse“ aptikau dar daugiau artimų idėjų, kurias maniausi pati atradusi savo kūriniui… Turbūt tai tiesiog logiškos išvados ir panašios krypties mąstymas.

Politinė filosofija man yra įdomiausia filosofijos kryptis. Gray’us – britas su visu jojo britišku juodu humoru, sarkazmu ir skepsiu, net tamsiu pesimizmu. Pesimistai yra realistai, ir man su jais smagiausia.

Skaičiau „Šiaudinius šunis“ kažkodėl šypsodama, su tokiu širdies apsalimu, kurio romantikai ir pozityvistai nesuprastų. O kad knyga dar ir lengvai parašyta, skirta tam viduriniam kultūros sluoksniui, kurio kultivavimu mes visi labai užsiėmę, tai net stebiuosi, kodėl autorius mūsuose netapo populiarus ar bent žinomas kaip Yuvalis Harraris. (O gal žinomas, tik aš to nepastebiu? Kaip ten bebūtų.)

Mėgaudamasi Gray’aus pasakojimu, radau nemažai nuorodų į kitų mano „draugų“ kūrinius, literatūrinius ypač. Vieną minimąjį autorių turiu keliose knygose parsigabenusi iš Australijos, nes anas ten labai garbinamas už veikalą „The Songlines“, per kurį su juo ir susipažinau visų pirmiausia.

Tai – Bruce’as Chatwinas, irgi britas, labai spalvinga asmenybė, keliautojas, beletristas (literatūrinis stilistas), gėjus, anais laikais vedęs savo gerą draugę (kad visiems ramiau būtų), miręs nuo AIDS, kilus epidemijai…

Gray’us pacitavo Chatwino „Utz“, o aš puoliau ieškoti savo lentynos bardake. Ir puoliau skaityti. Tai mažasis romanas ir mažasis šedevras apie porcelianą.

Beje, „Utz’ savyje turėjo atviruką – mėgstu kaišioti į knygas atvirukus kaip skirtukus, paskui pamiršti, ką kur paslėpiau – ir tai buvo šuo.

Dar pabaigai pacitatuosiu iš „Šiaudinių šunų“:

„Geras gyvenimas – ne svajonės apie pažangą, o sugebėjimas daugiau ar mažiau sėkmingai išgyventi įvairius tragiškus netikėtumus.“

„Tikri lošėjai lošia dėl paties lošimo. O savo malonumui žuvį gaudantys žmonės laimingiausi yra ne tie, kurie jos sugauna daugiausia, o tie, kurie žvejodami patiria daugiausia malonumo. Žaidimo esmė yra ta, kad jis neturi jokio kito tikslo.“

„Jokiems kitiems gyvūnams gyvenime nereikia tikslo, ir tik žmogus-gyvūnas be tokio tikslo negali apsieiti. Bet negi iš tikro negalime įsivaizduoti, kad toks tikslas gali būti tiesiog gyventi ir matyti gyvenimą tokį, koks jis yra?“