skaitantiems ir rašantiems

All posts in Witold Gombrowicz

  • Žmogus virš Zanussi įrangos

    Esu viena iš tų negerų skaitytojų, kuri lanksto puslapių kampukus, daro „šuns ausytes“, kaip sako anglai (dog ears). Taip, ir nesigėdiju prisipažinti. Būna žmonių, kurie nenaudoja skirtuko, todėl užlenkia ten, kur baigė skaityti. O aš lankstydama išvengiu kitos „blogybės“ – eilutės pabraukimo pieštuku ar, dar baisiau, šratinuku. Na, bet ne apie tai. Toliau be nukrypimų pasakosiu apie autobiografinę knygą, kurią ką tik su malonumu ir sudirgimu perskaičiau, papuošusi šuns ausytėmis:

    Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (Vaga, 2018)

    Žymaus lenkų kino režisieriaus Zanussio (jis turi giminystės ryšių su italų buitinės technikos magnatais) filmų nebuvau mačiusi nė vieno. Bet skaitydama jutubėj pažiūrėjau vieną jo žiemišką, kamerinį filmą „Kristalo struktūra“ (1968), kuriame juntama tai, jog autorius prieš imdamasis kurti filmus studijavo fiziką, o vėliau filosofiją. Fizikos fakultete jis praleido ketverius metus, kol suvokė, kad ne ten pateko. Žavingas momentas knygoje: „… didis fizikas (ir geras psichologas) profesorius Pniewskis (…) po egzamino paklausė, ar mane ne labiau domina virš prietaiso palinkęs žmogus negu tai, ką tas prietaisas rodo. Ta mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus sukėlė man nušvitimą: „suklydau, veltui eikvoju laiką“, ir tai atsitiko tada, kai neliko pagrindinės kliūties – siauro pasirinkimo*.“ (*siauros specializacijos)

    Žmogus virš prietaiso! Man tai irgi žiebė. Kadangi jau kuris laikas neturiu prabangos užsiimti kūryba, o juk visa kūryba yra apie žmogų, tai sukėlė man ilgesį. Nuliūdino ir pradžiugino tuo pat metu. Liūdna, kad negaliu dirbti to darbo. Džiugu, kad radau vieną sakinį, kurį galėsiu perduoti visiems tiems, kurie nepagauna, apie ką menas, bet vis tiek bando jį kurti. Menas yra apie žmogų. Taip paprasta, bet taip dažnai pamirštama, ypač tų, kurie nori kažką pasiekti, pamesdami pagrindą.

    Taip pat noriu perduoti, kad Zanussio knygoje yra nemažai jo scenarijų ištraukų. Man tai irgi žiebė. Kai kurios ištraukos yra scenos iš pilnametražių vaidybinių filmų – galima pasimokyti struktūros, paanalizuoti turinį, rasti įkvėpimo. Viena ištrauka yra visas trumpametražis filmas, tokia šiek tiek anekdotinė situacija: per trumpą laiką įvyksta trys sutapimai, dramos siužetui to jau būtų per daug, bet anekdotui tinka. Žodžiu, rekomenduoju, jei rašote kino scenarijus. Tai tikras masterclass.

    Pacituosiu kelis sakinius, kurie puikiai nusako, kaip kūrinyje veikia metafora: „Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas savo garsaus romano pagrindinį veikėją, berniuką, taip ir nesubrendusį bei visą gyvenimą likusį vaiku, mušančiu skardinį būgnelį, padarė visos vokiečių visuomenės metafora.“ Atpažįstat romaną „Skardinis būgnelis“. Nuo šiol atkreipsit dėmesį ir į kitų romanų pagrindines arba, kaip vadinu, didžiąsias metaforas (arba alegorijas).

    Tada dar šuns ausytė prie temos apie skonį (Zanussi yra iš tų, kurie sako, kad skonį arba turi, arba ne):

    „O prastas skonis? Visa tai, kas populiaru, pigu, lengva, lyg ir malonu, bet iš esmės yra kičas.

    Žinau, kad tai, apie ką užsiminiau, sprogimu gresianti tema, tad vėl grįžtu prie pavyzdžio iš žemosios kultūros srities, tos, kurioje galima lengvai kalbėti apie sėkmę. Tai uždirbtų pinigų kiekis arba parduotų egzempliorių skaičius. Tačiau nekalbame apie meninę vertę, nes ją sunku nustatyti, bet dažnai galima nurodyti. Meno vertė susijusi su tuo, kokį poveikį jis daro reikliausiems vartotojams, tiems, kurie apdovanoti skoniu arba jį išsiugdė. Jeigu bendravimas su kūriniu paliko žymę iškiliausių vartotojų sielose, tada galime kalbėti apie sėkmę giliąją to žodžio prasme. Finansinė sėkmė yra dingstis džiaugtis buhalteriams. Jeigu kūrinys bus parduotas, bet nutekės nuo publikos kaip vanduo nuo žąsies, menininkas turi teisę patirti frustraciją, nors buhalterijai jis tapo didvyriu.

    Kūrinio, kuris pateko į siaurą vartotojų ratą, autorius guodžiasi iliuzija, kad tas ratas yra aukščiausio lygio, o iš tikrųjų esama rizikos, kad tai tik snobai, kokia nors išpažinėjų, maniakų, kolekcininkų arba fanų klika. Prašau skirti fanus nuo garbintojų. Fanas kilęs iš žodžio „fanatikas“ ir jokio rimto menininko fanai negali džiuginti, nes buvimas fanu yra tik priklausymo grupei požymis; garbintojus jungia šis tas daugiau – bendras vertės išgyvenimas, ir todėl jie negali siekti išskirtinumo (bel canto garbintojas negali mėgti tik vieno dainininko ir apie nieką kitą nenorėti nė girdėti).“ (179-180 pp.)

    Esu dėkinga autoriui, kad priminė dar kelis dalykus: žema kilmė netrukdo būti dvasiniu aristokratu ir noblesse oblige (kilmė įpareigoja). Išties nėra ko didžiuotis, kad esi dvasinis mužikas ir atsilygini blogiu už blogį, niekšybe už niekšybę, vien todėl, kad „visi žmonės viduje yra niekšai“. Įmanoma pakilti virš šito, įmanoma save išsiauklėti. Jeigu tai būtų neįmanoma, tai mes vis dar sėdėtume aplink laužą ir graužtume elnio koją, bandydami atimti ją vienas iš kito.

    Dabar kas mane šioje knygoje dirgino. Pats autorius yra „dvidešimtojo amžiaus žmogus“ (tai mano terminas: žmogus įsikibęs ano amžiaus vertybių, priblokštas informacinių technologijų atsiradimo ir nebegalintis keistis). Kaip ir daugelis lenkų, Zanussis didžiuojasi „savo“ Popiežiumi (čia tai nieko, lietuviai iš proto išeitų ne ką mažiau, juk net Popiežiaus lietuviškas šaknis rado), yra atvirai tikintis ir atvirai įsitikinęs, jog kažkas su pasauliu darosi negerai, jis ritasi, o ne auga, ir tai yra būtent dėl to, kad prarandamos judėjokrikščioniškos tradicijos.

    Jei būčiau vyras, gal skaityčiau Zanussio mintis kitaip. Jei būčiau krikščionė-demokratė, irgi būtų kitaip. Bet nesu nei vyras, nei konservatorė. Nelaikau savęs ir „dvidešimtojo amžiaus žmogumi“. Todėl man rėžia akį tai, kas konservatoriams galbūt pasitarnaus kaip argumentas disputuose su šiuolaikiškais, liberaliais, atviro proto iš šviesios sąmonės žmonėmis. Ką gi, kad tik tai būtų disputai, o ne įstatymai, prieš kuriuos tenka piketuoti gatvėse, mojuojant liemenėlėmis ir garsiai rėkiant, kad mano kūnas yra mano!

    Zanussis teigia, kad gyvybė yra šventa ir kad būtent krikščionybė tai atnešė Europai… Trenkiau knygą į šalį ir atsiverčiau Wikipedia: kiek žmonių buvo nužudyta dėl raganavimo? Mokslininkai primeta, kad 40,000–50,000. Paskutinės egzekucijos įvyko vos prieš pora šimtų metų. Kas inicijavo jas? Tikrai ne liberalų partija. Tai dar man pakalbėkit apie „šventąją gyvybę“ ląstelės pavidalu.

    Dar blogiau, kai išsukiojamos mokslininkų mintys: „Bet šiandien yra ir didelį nerimą keliančių mąstytojų, visų pirma turiu omenyje iš Lenkijos žydų diasporos kilusį profesorių Peterį Singerį, kuris skelbia toliausiai pažengusią visų gyvų būtybių, neišskiriant žmogaus, teisių sulyginimo idėją, ragina mažą žmogų traktuoti taip pat, kaip suaugusį gyvūną, nes, pasak jo, jų sąmonės lygis yra maždaug vienodas. Man tai yra racionali įsitikinimo, kad žmogiškumas gali būti laipsniuojamas ir mažesniu laipsniu taikytinas ir gyvūnams, išraiška. Įsiskaičius į Singerio bioetiką, eutanazija atrodo visai priimtinas dalykas. Jis implicite už ją agituoja, kas man atrodo kaip kuriozas, ypač turint omenyje jo kilmę.“ (303-304 pp.)

    Nori gelbėti gyvūnus, prilygini jų kančią žmogaus kančiai, ir staiga prieina krikščionis, kuris apverčia viską: jam gyvūnas vis tiek išliks žemesnis už žmogų padaras, nes Dievas sutvėrė žmogų gamtos valdovą. O apie eutanaziją geriau man leiskit patylėti, nes šioje knygoje kalbama tik apie vieną galimą jos panaudojimą: žudant psichiškai ir fiziškai neįgalius. Esu mačiusi, kaip verkia žmonės, kurie prašo teisės į eutanaziją, nes jų kančios yra nepakeliamos. Ar mudu su Zanussiu žinome, kas yra nepakeliama? Nemanau. Bet aš tikiu tais nepagydomai sergančiais žmonėmis ir jų liudijimais labiau, negu skausmo mažai patyrusių žmonių samprotavimais apie tai, kad kančia yra gėris.

    Skaityti tai, su kuo nesutinki, yra geras mentalinis sportas. Bet po šios knygos pulsiu atsiversti kito lenko, mano didelio draugo, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tomą. Reikia prasivalyti galvą ir širdį.

     

     

  • Tobulų eskizų dirbtuvės

    Edward Weston

    Pagal Gombrowiczių

    Įeik į sapno sferą.

    Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

    Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

    To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

    Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

    Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

    Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

    (Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

    Pagal Bernotaitę 

    Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

    1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

    Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

    2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

    Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

    3. Laikas rinkti medžiagą.

    Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

    4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

    Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

    5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

    Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

    Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

    Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

    Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

    Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

    Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

    Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

    6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

    Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

    7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

    Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.