skaitantiems ir rašantiems

All posts in veiksmo vystymas

  • Priešingybių kova

    Tęsiu temą, pradėtą straipsnyje „Vidinės arklio jėgos“, kur bandžiau apibrėžti ir paaiškinti, kas yra dramos veiksmas ir kokie yra jo aspektai. Rašydama pastebėjau, kad negaliu remtis vien tik Stuarto Spencerio knyga „The Playwright’s Guidebook“, nes ne tik iš jos apie dramos kūrimo įrankius supratau. Kaip aktorė, negaliu nepaminėti Stanislavskio sistemos ir savo patirties. Tačiau kol kas neteko skaityti knygos, kur dramaturgijos rašymo esmė būtų išdėstyta aiškiau, nei Spencerio knygoje.

    Kitur apie veiksmą ar konfliktą nekalbama taip paprastai. Knygose apie prozos rašymą jie yra minimi kaip savaime suprantami dalykai arba išvis nutylimi, tarsi egzistuotų tik dramoje. Tačiau rašymas yra tas pats pasakojimas (storytelling). Ar sekame pasakas susėdę aplink laužą, ar vaidiname pjesę, ar skaitytojo vaizduotėje sužadiname „filmą“, ar rašome scenarijų – pasakotojo įrankiai yra tie patys, tik skiriasi pasakojimo forma. Tarp šių meno formų nėra konflikto, ir visose jose yra būtinas 

    KONFLIKTAS

    Pirma asociacija apie tai, kas yra konfliktas, greičiausiai yra tokia: atviras pyktis, apsižodžiavimas, muštynės, riksmai, šūviai, kraujas… Taip, tai vienas iš konflikto ženklų, ir visai neblogas, tačiau tai nėra konflikto esmė.

    Dramos konfliktas yra tuomet, kai atsiranda dalykas (ar žmogus), kuris neleidžia veikėjui gauti tai, ko jis nori. Tai yra antagonistinė jėga, veikianti protagonistą.

    Konfliktas, kaip ir veiksmas, yra dramos struktūros dalis, kuri turėtų veikti kiekvienoje kūrinio scenoje. Kartais konfliktas gali tapti atviras ir tuomet aiškiai matomas žiūrovui/skaitytojui, o kartais jis užslėptas, tačiau svarbus faktorius, varantis scenos veiksmą pirmyn ir įtraukiantis į jį žiūrovą/skaitytoją.

    Per dažnai konfliktas naudojamas veikėjų būsenos – įtampos, nerimo, pykčio ar dar kokios emocijos – atskleidimui. Tai yra iš dalies dėl to, kad taip rašydamas pats kūrėjas jaučia emocinę įtampą, konfliktą, ir to jam tarsi pakanka. Taipogi taip yra ir dėl to, kad konfliktas, kaip ir dramos veiksmas, dažnai painiojamas su emocija. Tačiau emocija dar nėra konfliktas. Konfliktas nėra emocija, lygiai taip pat, kaip vidinis veiksmas nėra emocija. Konfliktas yra tai, kas neleidžia veikėjui gauti to, ko jis nori.

    Jeigu du personažai nori to paties dalyko – konflikto nėra. Pvz.: brolis grįžta iš Vilniaus ir nori su savimi išsivežti kaime likusią gyventi seserį, tačiau sesuo nekenčia brolio už tai, kad jam sekasi, kad pabėgo iš namų ir gyvena Vilniuje, o ji tiek laiko turėjo kentėti, užgniaužusi savo ambicijas. Jie rėkia vienas ant kito. Tačiau jie abu nori to paties: brolis nori išvežti seserį į Vilnių, sesuo irgi svajoja apie Vilnių. Ji pyksta, kam jis anksčiau to nepasiūlė, tačiau giliai po tuo pykčiu slypi tas pats noras. Konflikto tarp šių veikėjų nėra.

    Mėgstu vieną improvizacijos pratimą, kurio tikslas – išmokti nesitraukti, nepasiduoti. Tik tiek, bet iš pradžių ir tai – nemažai. Ypač įdomu savyje pastebėti natūralų polinkį trauktis, išspręsti konfliktą kuo greičiau nusileidžiant priešininkui (rašant tokį reikia itin kontroliuoti).

    Pratimo mechanika tokia: du aktoriai atsistoja vienas priešais kitą, veidas į veidą, ir pirmasis (vadovas paskiria, kuris yra pirmasis) sviedžia frazę: kodėl tu man melavai? Antrasis aktorius turi sviesti pirmą pasitaikiusį kaltinimą, tačiau ne pasiteisinimą, nes tai situacija, kuomet ginamasi puolant (žinia, geriausia gynyba – puolimas). Už minutės jau nebeaišku, kuris kuriam melavo, vienas kito atžvilgiu pasakyta daug įžeidimų, tačiau toks ir buvo tikslas. Darant šį pratimą keletą kartų, aktoriai tyrinėja, kaip galima pulti nebūtinai garsiai šaukiant (muštis draudžiama), o agresija gali būti tyli ir labai išmoninga (kaip ir būna gyvenime). Kartais paaiškėja skirtingi veikėjų norai, ir atsiranda (išnyra, susikuria Gestalt principu) istorija. Bet nevisada ir nebūtinai.

    Dabar suprantu, kad tais atvejais, kai veikėjai tik apsižodžiuodavo, tai iš esmės ir likdavo tik ginčas. Ginčas savaime nėra konfliktas. Antigonė ginčijasi su Kreontu dėl to, kam privalai būti ištikimas pirmiausiai – valstybei ar dievams? Tai – ginčas. Bet štai Antigonė nori palaidoti brolį, o Kreontas neleidžia – tai konfliktas. Beje, jis išorinis.

    Išorinis konfliktas vyksta tarp dviejų veikėjų, jėgų – protagonisto ir antagonisto. Beje, antagonistas gali būti ir gyvūnas, reiškinys, negyvas objektas (virvė, durys, viesulas). Tačiau mes čia susitelksime ties gyvais priešininkais – žmonėmis.

    Išorinis konfliktas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginio konflikto metu du veikėjai nori (toks jų abiejų vidinis veiksmas) turėti, kontroliuoti tą patį dalyką. Netiesioginio konflikto metu pirmojo vidinis veiksmas yra nukreiptas į antrajį veikėją, o antrojo – ne į pirmąjį veikėją, o kažkur kitur.

    Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljetos“ ryto scenoje galima būtų įžvelgti ir tiesioginį ir netiesioginį konfliktą. Netiesioginis: Romeo nori išeiti, nes siekia išsigelbėti nuo mirtino pavojaus, kuris ištiktų likus su Džiuljeta iki ryto. Tuo tarpu Džuljeta nori, kad Romeo neišeitų ir tikina jį, kad dar ne rytas. Tiesioginis: jei Romeo kūnas yra tai, ką abu scenos veikėjai nori turėti, tuomet Romeo nori išnešti savo kūną (sveiką ir gyvą) iš Džuljetos kambario, o Džuljeta nori, kad tas kūnas dar su ja liktų. Abiem atvejais konfliktas yra ir puikiausiai mus veikia, nesvarbu, kurį galėjo turėti omenyje (arba nujausti, jei rašė intuityviai) garbusis autorius.

    Vidinis konfliktas yra du prieštaraujantys vienas kitam vidiniai veiksmai, kilę viename asmenyje. Jis dažniau aptinkamas prozoje. Romano pagrindinio veikėjo konfliktas gali taip ir neišeiti išorėn, nebūti išsakytas garsiai, likti vidinis nuo pirmo iki paskutinio puslapio, vidiniuose monologuose (pvz. Virginia Woolf „Link švyturio“). (Jerzis Grotowskis yra pasakęs, kad monologas yra dialogas su savimi…) Romano veikėjų norai (vidinis veiksmas) gali būti labai aiškiai išsakyti autoriaus – tekstu. Taip pat kyla ir neišsakyti audringi konfliktai. Romano skaitytojas mato vidinį veikėjo pjūvį tiesiogiai, ne per išorinį veiksmą. Kitaip turi būti kine ar dramoje, nebent labai dažnai versime veikėjus sakyti monologą, naudosime video projekcijų užrašus su paaiškinimais, o kine – balsą už kadro…

    Pastaroji pastraipa man sukėlė abejonių. Remiuosi Spencerio knyga, tačiau ne tik iš šio autoriaus vis girdžiu patikinimą, kad romanuose galima leisti sau puslapių puslapiais aprašinėti ekspoziciją, vidinę veikėjo būseną, konfliktą, neišeinantį išorėn, o dramoje ar kine tai jau atseit negalima. Manau, kad taip kalbėti galima tik kalbama apie labai konvencionalų pasakojimą (storytelling). Daugumoje man patinkančių romanų randu išorinių konfliktų, nes vidinis veiksmas verčia veikėjus imtis išorinių veiksmų, daryti sprendimus, kurie veiktų, keistų aplinką, o ne tik gromuluoti savo problemas, gulint lovoje ir krapštant tapetą.

    Taipogi daugelyje gerų filmų ar pjesių nesiekiama rodyti vien tik išorinius konfliktus, o ramiai sekamas veikėjų vidinis gyvenimas, pasitelkiant kad ir balsą už kadro, ištraukas iš skaitomų knygų, ilgus monologus. Kaip gi paaiškintume fenomeną, kai žiūrovai visą valandą visiškai susižavėję klausosi vieno aktoriaus kalbėjimo (mono pjesės atveju)? Žodžiu, man jau ima atsibosti scenaristų ar dramaturgų (beje, dažniausiai jie yra amerikiečiai) iškeliamas pavyzdys apie prozos rašytojus, kuriems leidžiama užsiimti beletristika – pilstymu.

    Man patinka kitas teiginys: įmanoma sukurti įdomų pasakojimą be veikėjų išorinio konflikto, tačiau neįmanoma – be vidinio. Akivaizdu, jog vien tik išorinis konfliktas kūriniui nesuteiktų įvairovės, įdomių komplikacijų, intrigos. Vien tik vidinis – irgi. Balansas tarp judviejų – nebloga išeitis ir neblogas uždavinys.

    Bet dar apie vidinį, dažnai iššaukiantį ir išorinį. Štai Edipas nori dviejų, kaip pradžioje atrodo, derančių dalykų: sustabdyti savo karalystėje marą ir surasti, kas nužudė prieš tai valdžiusį karalių – Lajų. Tačiau pamažu Edipo viduje kyla nuojauta, baimė, kuri sukelia kitą norą (vidinį veiksmą): vengti tiesos. Edipas toliau garsiai sako, kad ieško tiesos, tačiau atsiranda šešėlinis veiksmas – išsisukinėjimas nuo tiesos, vengimas, neigimas. Taigi jo vidinis konfliktas = aš noriu tiesos + aš nenoriu tiesos.

    Vidinis konfliktas daro siužetą mažiau nuspėjamu. Skaitytojas ar žiūrovas giliau įsijaučia į veikėjo pastangas, vidinę kovą. Trumpiau tariant, kūrinys tampa daugiasluoksnis. Gili vidinė kova, vykstanti veikėjo sąmonėje, bene labiausiai jaudinanti, audringiausia, tokios kovos rezultatas nulemia daugiau, negu išorinės kovos laimėjimas ar pralaimėjimas. Žinoma, ne visi, o ypač – ne šalutiniai personažai turi konfliktuoti su savimi: jiems leidžiama likti lėkštiems ir mažiau komplikuotiems.

    Kaip sukurti pjesės veikėjo vidinį konfliktą, nepaverčiant veikėjo į tylintį stulpą? Rodant vienu metu tik vieną vidinį veiksmą. Gyvenime, jei mus ima draskyti baisios abejonės, mes dažnai tiesiog sustingstame ir nieko nebedarome. Tai depresija. Stuporas. Nėra įmanoma net suvaidinti dviejų vidinių veiksmų iškart – tai jokiam aktoriui neįvykdoma užduotis. Tačiau parašyti ir suvaidinti vidinį konfliktą galima, jei veiksmą paskirstai į mažus gabaliukus, dalis, kuriose yra tik po vieną vidinį konfliktą, ir jie pasikeičia vietomis kitoje scenos dalyje. (Tai vaidinant, aišku, reikia stipriai sutraukti užpakalio raumenis…) Rašant prozą paprasčiau, nes galima keisti vidinį veiksmą sulig kiekvienu sakiniu – tai atitiktų scenos gabaliuką.

    (bus daugiau)

  • Struktūra: veiksmas

    Praeitame įraše aiškinomės, kaip prasideda veiksmas, kokia galėtų būti jo pradžia – užuomazga (nuoroda). Noriu pabrėžti, kad čia kalba eina apie pasakojimo (storytelling) dramaturginę struktūrą, pačius pačiausius pagrindus, kurie tinka meno kūriniams, turintiems laiko matą. Kaip tik apačioje matote grafiką, kuriame esti emocinės įtampos ir laiko vektoriai:

    Prieš pajudėdami nuo pirmojo veiksmo posūkio (kurį galima dar pavadinti peripetija, krizine situacija, komplikacija…), išsiaiškinkime, kas gi veiksmo eigoje sąveikauja. Apibrėžkime dvi pagrindines jėgas: Protagonistą ir Antagonistą.

    Protagonistas

    Protagonistas [gr. prōtagōnistēs < prōtos — pirmas + agōnistēs — aktorius], sen. graikų teatre — svarbiausiojo vaidmens atlikėjas. Taip sako lietuviški tarptautiniai žodynai.

    Iš Louis E. Catron knygos žinau, kad pro reiškia dėl, o agon reiškia kovoti, veikti. Todėl pro + agon = veikėjas, kuris kovoja, siekdamas tikslo. Graikai protagonistu vadindavo pirmąjį kovotoją, karį.

    Protagonistas – tai pagrindinis kūrinio veikėjas, priimantis sprendimus, kurie keičia veiksmo eigą. Jis yra dominuojanti jėga. Jis turi tikslą, kurio siekia, priešindamasis bet kokioms kliūtims: kitiems veikėjams, savo vidinei abejonei, aplinkai, likimui ar dievams. Jis eina iki galo ir laimi – arba ne.

    Antagonistas

    Antagonistas [gr. antagōnistēs]:
    1. nesutaikomas priešininkas, varžovas;
    2. sen. graikų teatro aktorius.

    Čia pirmoji reikšmė viską paaiškina: Antagonistas yra prieštaraujanti, pasikeitimus skatinanti jėga, Protagonisto priešas. Be šios jėgos nebūtų konflikto, o be konflikto neapsieina nė viena drama.

    Antagonistas gali būti visos jau išvardintos kliūtys Protagonisto kelyje: kitas veikėjas ar veikėjai, aplinka, likimas, dievai ir netgi pats Protagonistas, tiksliau, abejonė jo viduje. Reikia pabrėžti, kad Antagonistas nėra amoralus, t.y. nereiškia, kad Prota- yra gėrio pusėje, o Anta- yra įsikūnijęs blogis. Ne, tai tėra kliūtis. Ir Antagonistas gali veiksmo eigoje keistis: vienoje scenoje tai veikėjas, kitoje – abejonė, trečioje – kitas veikėjas ar aplinka (šeima, visuomenė, gamtos stichija).

    Taigi toliau aiškinamės, kas yra

    VEIKSMAS

    Pirmame grafike pavaizdavau VEIKSMĄ, kaip didžiausią dalį, bet tai nereiškia, kad kiekvienas kūrinys privalo būti trijų dalių, o pirmoji ir paskutinė – būtent tiek trumpesnės už viduriniąją. Išties dalių turi būti tiek, kiek jums reikia, ir epilogas gali visai dingti, jei įžanginę informaciją išmėtysite kitose dalyse – skaitytojas ar žiūrovas įsitrauks į patį veiksmo tirštumą, o priešistorę sužinos, sekdamas pagrindinį veiksmą.

    Veiksmas yra Protagonisto kelionė nuo pirmosios (išbalansavusios) iki paskutinės – kulminacinės (subalansavusios) kliūties.

    • Smūgio taškas (point of attack)

    Tai pirmasis siužeto posūkis, pirmoji komplikacija, peripetija, krizinė situacija. Ji yra svarbiausia. Ji kūrinyje gali būti pirmoji ir paskutinė, bet privalo būti stipri, išjudinanti, išmušanti Protagonistą iš lygsvaros. Tarsi į ramią kūdrą kas būtų įmetęs didžiulį akmenį – iš epicentro sukyla ir į krantą ritasi bangos, kurios ilgam sujudins vandenį, sukels naują bangavimą. (Pvz.: „Hamlete“ Karaliaus šmėkla pareikalauja, kad sūnus atkeršytų už tėvą. Čia iškyla EDK: ar atkeršys Hamletas?)

    • Esminis dramos klausimas – EDK (major dramatic question – MDQ)

    EDK yra visą veiksmą vienijanti jėga. Paprastai jis yra kūrinio esmė – ir kūrybos tikslas. Juk sakoma, kad menas ne atsako į klausimus, o iškelia juos tam, kad publika mąstytų. Tarp daug klausimų turi būti vienas svarbiausias – esminis. Ar būtina jį žinoti prieš pradedant rašyti? Vieni sako, kad jiems būtina, o kiti ieško rašydami. EDK svarbiau rasti po pirmojo eskizo, perrašant.

    • Krizinės situacijos

    Tai komplikacijos, atradimai, išsivertimai, nesusipratimai, atsitiktinumai, siurprizai, apsipažinimai ir t.t. Jie neleidžia veiksmui sroventi tolygiai – nuolat pakeičia kryptį, kuria naujas komplikacijas. Smūgio taškas yra pirmoji krizė, bet po to jų gali būti dar daugiau. Įsivaizduokime, kaip atrodytų veiksmas be kliūčių: Petriukas sutiko Onutę, jie abu iškart pamilo vienas kitą, susituokė ir gražiai gyveno. Ką iš šios nuostabiai blankios istorijos sužinojome apie Petriuko ir Onutės charakterius, apie jų jausmų gylį? Sunkinančios aplinkybės padeda atskleisti visapusiškus, gilius personažus, jų santykius.

    Padėti gali netikėti posūkiai su BET, OI!, STAIGA:

    Petriukas sutiko Onutę, jie abu iškart pamilo vienas kitą, BET ji jau ištekėjusi… Ar mes savo vyrą Onutė?

    Petriukas užėjo pas Onutę į darbovietę, ir tada – OI! – Onutės kabinete sėdėjo jos vyras. Kaip kalbės Petriukas?

    Onutė parsivedė Petriuką namo per pietų pertrauką, kai namie nieko nėra, STAIGA – duris atidarė anyta! Kaip meilužiai išsisuks iš situacijos?

    • Veikėjas ateina, veikėjas išeina

    Dar viena paprasta priemonė situacijos pasikeitimui: į sceną įvesti kitą personažą arba iš scenos išvesti vieną personažą. Jei pora kalbasi atvirai, trečias šalutinis žmogus parodytų, kaip jie elgiasi prie kitų. Jei kalbasi trise, vienam išėjus gali paaiškėti, koks jų santykis su tuo išėjusiuoju. Žinoma, čia gali būti ne tik trijų personažų kombinacijos.

    • Atradimai

    Nauji siužeto posūkiai gali įvykti ginče tarp veikėjų (dialoge) – išorinis atradimas. Taip pat veikėjas gali pats vienas suvokti kažką, rasti savyje, patirti nušvitimą – vidinis atradimas.

    • Dalies gale – kablys

    Geras kūrinys kiekvienos dalies pabaigoje pasiūlo intrigą, užkabinančią skaityti ar žiūrėti toliau. Įtampą sukuria nebaigtas veiksmas, naujo veiksmo užuomazga, iškeltas klausimas, į kurį atsakymą tikimasi sulaukti atvertus kitą puslapį arba po (reklaminės ar šampaninės) pertraukos.

    • KULMINACIJA

    Tai aukščiausios emocinės įtampos taškas labai arti veikalo pabaigos (pirmajame grafike – 2 posūkis). Jame paaiškėja visų komplikacijų išdava, baigiasi pagrindinė veiksmo linija, atsakomas EDK. Protagonistas pasiekė tikslą – laimėjęs ar pralaimėjęs – toliau tuo klausimu nieko nenuveiksi. Lygsvara vėl sugrįžta, iš smūgio taške atsiradusios betvarkės sukurta naujoji tvarka.

    Skaitytojas ar žiūrovas kulminacijoje turėtų pajusti, kad tai ir buvo viso kūrinio tikslas – kūrinys yra logiškai išbaigtas. Po šio taško intrigos kablių nepasigendame – atomazga.

    Ar prieš rašant reikia žinoti, kur bus kūrinio kulminacija? Ir vėl – vieno recepto nėra. Tačiau kai kurie kūriniai taip sutelkti į kulminaciją, kad praktiškai rašytojas nuo jos ir pradeda – visas kitas scenas sudėlioja taip, kad jos pastiprintų aukščiausiąjį veiksmo tašką.

    Čia galima būtų užsiminti apie katarsį. Bet apie jį plačiau – trečiojoje dalyje.

    ________________

    Rašydama naudojausi: Louis E. Catron „The Elements of Playwriting“, Stephen Cleary paskaitų konspektais, Peder Hill tinklaraščiu (nuoroda); jie yra atitinkamai: dramaturgas, scenaristas ir rašytojas.