skaitantiems ir rašantiems

All posts in tiesioginė kalba

  • Sakytinės kalbos iliuzija

    Kai kurie rašytojai sako, kad apie dialogą negalvoja. Jiems esą patys personažai kalba „į ausį“, o jie vos spėja užrašyti jų žodžius. Tikiu, kai personažas tikrai ryškus, gyvas, charakteringas ir atsiduria konfliktinėje situacijoje, jis būtinai pasakys žodelį kitą. Ir pasakys – pataikys – tiesiai į dešimtuką. Tad po šito sektų patarimas: jei nori rašyti gerus dialogus, rūpinkis personažų charakteriais ir vidiniu veiksmu – konfliktu. Visos kitos žinios apie dialogų rašymą – smulkmenos, nekeičiančios esmės.

    Aš pati tuo patarimu naudojuosi daugiausia. Man personažai irgi prabyla arba ne. Rašydama negalvoju apie tai, kad va, ką tik buvo pasakojimas, o dabar privalau parašyti įtikinamą dialogą, tuoj tuoj bus tiesioginė kalba! Tiesiog pasakoju toliau, tik nebe iš pasakotojo pozicijos, o personažų žodžiais.

    Fictional conversation is a literary skill rather than a hearing of voices, – sako Johnas Mullanas knygoje „How Novels Work“. Dialogas yra ne balsai galvoje, o literatūrinis gebėjimas.

    Gerai, bet jeigu dialogai vis tiek negyvi? Patarimas grįžti prie personažų kūrimo, veiksmo, konflikto yra toks žiaurus: klausiu apie smulkmeną, o mane siunčia prie didžiausių, sunkiausių darbų. Ar negalima veikti ir iš kitos pusės, t.y. pradėti nuo mažos dalies – dialogo – ir apimti veiksmą, sukurti įtikinamus veikėjus?

    Įsikalkime čia vėliavėlę: veikėjų dialogas yra vidinio veiksmo išdava. Pirma eina veikėjo vidinis veiksmas, paskui – veikėjo žodžiai. Vadinasi net jeigu pradedame nuo dialogo, t.y. rašome jį „lygioje vietoje“, nežinodami net kas per tipai kalbasi, galų gale teks skaityti ir ieškoti, kur jame galėtų atsirasti vidinis veiksmas, konfliktas.

    Vidinis veiksmas – tai veikėjo noras, poreikis. Konfliktas – vieno veikėjo norų ar poreikių susidūrimas su kito veikėjo norais ar poreikiais. Kaip sakė Kurtas Vonnegutas, veikėjas turi kažko norėti, net jei tai tik stiklinė vandens. Kai keli žmonės nori tos pačios stiklinės, jie turi dėl jos ginčytis, varžytis, kovoti. Konflikto išdavoje paaiškės, kurio noras išsipildys, poreikis bus patenkintas.

    Prozoje dialogas atlieka tris paskirtis:

    • stumtelėti į priekį veiksmą ar sukurti veiksmo posūkį;
    • suteikti informaciją (ypač ekspozicijoje – įvade į veiksmo aplinkybes);
    • atskleisti veikėjo charakterį.

    Taip pat jis gali ir:

    • duoti užuominų apie artėjantį įvykį, intriguoti;
    • pagyvinti įvykio sceną;
    • suteikti veikėjų santykiams savitumo, ryškumo.

    Kaip ir aišku? Tos tiesioginės kalbos eilutės, kurios neatlieka nė vienos iš išvardintųjų paskirčių, galėtų dingti iš puslapio. Ką daryti, jei dialogai lyg mediniai? Įkvėpti jiems gyvybės.

    Kalbininkė Rita Miliūnaitė straipsnyje „Kalbėjimo gyvumas – kalbos gyvybė“ rašo:

    Sakytinė kalba yra tai, kas ištariama, pasakoma. Ji kuriama laike: mąstoma ir kalbama vienu metu, be to, tokia kalba paprastai esti dialoginė: kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vaidmenimis.

    (…) Rašomajam stiliui būdingas sklandumas, išbaigtumas. Šnekamasis stilius, atvirkščiai, – šokčiojantis, jam būdingos pauzės, pasikartojimai, pasitaisymai. Galima sakyti, rašomojo stiliaus kalba plaukia, o šnekamojo – straksi (Nauckūnaitė 2003: 81).

    Tačiau būna ir tarpinių atvejų: parašytas tekstas gali būti perskaitytas, o sakytinė kalba užrašoma. Bet jeigu parašytą tekstą ištisai skaitysime garsiai, jį bus sunkoka iš klausos suprasti, o jei užrašysime lygiai tokią kalbą, kokia šnekama, bus sunku skaityti, jei specialiai to teksto neapdorosime.

    Kas šiuo požiūriu yra grožinio kūrinio dialogai? Tai, be abejo, vienas iš tarpinių atvejų (…). Tai rašytinė kalba, nes jos pavidalas grafinis, tačiau ji kuria sakytinės kalbos iliuziją, taigi stilius yra šnekamasis.

    Taigi ir čia vėliavėlė: ne užrašinėjame (atkartojame) gyvą sakytinę kalbą, o kuriame jos iliuziją. Dialogų rašymo subtilybių ar konstravimo būdų galima pasimokyti skaitant kitų sukurtas iliuzijas, t.y. gerą literatūrą. Įtempti ausis namie ir gatvėje taip pat apsimoka. Sakytinės kalbos nekopijuosime, tačiau šį bei tą pasiskolinsime.

    –       Brangioji, ar norėsi šeštadienį nueiti į kiną?

    –       Nori į kiną šeštadienį?

    –       Ar mes norim į kiną?

    –       Eee, šitą, varom į kiną gal šeštadienį, sakau?

    Šnekamosios kalbos elementai, kurių beveik nevartojame literatūroje (juos reiktų vartoti saikingai, turint rimtą priežastį):

    • beprasmių frazių kartojimai;
    • kalbos šiukšlės, numykimai;
    • besaikiai keiksmažodžiai, barbarizmai.

    Kalbos bruožai, kuriuos verta gyvenime stebėti ir rašant turėti omenyje:

    • kalbančiųjų vienas kito negirdėjimas, nesusikalbėjimas, iš to kylantys nesusipratimai;
    • aktyvios, veiksmingos pauzės, nutylėjimai;
    • kalbančiojo pertraukinėjimai;
    • kalbama dažniausiai nepilnomis frazėmis, o ne sklandžiais sakiniais;
    • sakytinės kalbos papildymas gestais, kūno kalba (ir atgalinės sakytinės reakcijos į kūno kalbą, gestus);
    • kartais žmonės užbaigia vieni kitų sakinius (ypač artimieji);
    • draugai turi savo žodyną, tik grupėje suprantamus juokus, citatas iš knygų ar filmų, ar pan.;
    • konflikto metu išlenda ne tik pernelyg emocingos ar absurdiškos frazės, bet ir tikroji nuomonė, ką iš tiesų mąsto personažas;
    • veikėjo charakterį išduoda jo dažnai vartojami žodžiai, frazės, jo savotiška sakinių konstrukcija;
    • žmonės yra linkę meluoti;
    • kartais įmanoma iš anksto nuspėti, kuo baigsis pašnekovo sakinys;
    • veikėjų statusai irgi išreiškiami per jų kalbą;
    • išsprūstantys iš pasąmonės žodžiai (nusišnekėjimai, klaidos), išduodantys tikrą nuomonę arba dalykus, kurių personažas nenorėtų atskleisti;
    • pokalbio (ginčo) dinamika: kaip iš kasdieninių temų („small talk“) pereinama į svarbias temas („big talk“);
    • kaip sugebame „pagauti“ pašnekovo akcentą, išgirstame jo tarmę, net jei jis kalba bendrine kalba;
    • polinkis šmaikštauti, humoras, žaidimas užslėptomis ar atvirkštinėmis prasmėmis.

    R. Miliūtė daro išvadą, kad gyva kalba yra išraiškinga, vaizdinga, laisva ir glausta – štai ko reiktų siekti, rašant veikėjų dialogus.

    Neseniai patyriau didelį malonumą, skaitydama Čechovo pjesę (štai iš kur galima mokytis veiksmingų dialogų!). Įmetu vieną trumpą ištrauką iš scenos, kur veikia trise. Situacija paprasta, kaip sakoma: kur du, ten trečio nereikia. Bet kaip glaustai (ir netiesiogiai) visa tai parodyta!

    JEPICHODOVAS: (…) Jūs skaitėte Boklį?

    Pauzė.

    Norėčiau jus, Avdotja Fiodorovna, keliais žodžiais patrukdyti.

    DUNIAŠA: Trukdykit.

    JEPICHODOVAS: Norėčiau su jumis vienumoje… (Atsidūsta.)

    DUNIAŠA (sumišusi): Gerai… tik iš pradžių atneškite mano apsiaustėlį… Jis prie spintos… čia drėgnoka…

    JEPICHODOVAS: Gerai… atnešiu… Dabar žinau, kur panaudoti savo revolverį… (Griebia gitarą ir liurlindamas išeina.)

    JAŠA: Dvidešimt dvi nelaimės! Kvailas žmogus, tarp mūsų kalbant.

    DUNIAŠA: Neduok Dieve, nusišaus.

    Pauzė.

    Iš Antono Čechovo komedijos „Vyšnių sodas“ (apytikslis vertimas iš rusų – mano).

    ____________________

    Susiję Grafomanijos straipsniai:

    Dialogas dialogui

    Tiesiai ir tiesiogiai

  • Tiesiai ir tiesiogiai

    Tiesioginę kalbą galima rašyti įvairiai: sakinį pradedant vis iš naujos eilutės ar mažąja raide, su taškais tarp sakinių ar visai be jokių taškų, rašant be jokių brūkšnių ar kabučių; dar kaip nors kitoniškai. Juk kalbėdami nedėliojame smegenyse jokių taškų, brūkšnių ar kabučių, tampame laisvi nuo mokyklinės sintaksės ar net gramatikos. Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.

    Rašytojas Alfonsas Bieliauskas pasakė tai, ką ir aš norėjau, bet nespėjau, todėl šį straipsnį pradėjo citata iš jo interviu „Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl? Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas“; klausinėjo Jolanta Sereikaitė (nuoroda).

    Tai gerbiamas autorius nori pasakyti… velniop taisykles? Rašau taip, kaip noriu? Juk išties mintyse lyg ir nedėliojame taškų, brūkšnių ar kabučių… Na, ne visai taip. Gerbiamas autorius, reikia turėti tai omenyje, kuria sąmonės srauto technika. Be abejo, srautas teka srauniai ir nestabdomas jokių kelio ženklų. Tačiau ne visiems tekstams tai tinka.

    Man skyryba primena muzikos natų ženklus. Nors esu be muzikinio išsilavinimo, bet vis tiek kai kuriuos dėsnius pastebėjau: be ženklų, nurodančių melodiją, esti ženklai, nurodantys ritmą, pauzę, greitį etc. Tekste atitinkamai – be žodžių, suteikiančių mums pagrindinę informaciją, esti greitį, tempą, pauzes, nutylėjimus signalizuojantys ženklai. Apie tai pasisakiau įraše „Ritmas prozoje“ (nuoroda).

    Šiame įraše klausiu savęs, kas yra tiesioginė kalba ir kokie jos tipai?

    Tradicinė tiesioginė kalba

    Tai žodis žodin pakartota, tiksliai užrašyta kieno nors kalba. (ualgiman) Šalia jos dažniausiai įsikuria autoriaus žodžiai, pastabos – kas ir kaip kalba, ką turi omenyje, ką veikia kalbėdamas.

    Taip jau sutarta, kad lietuvių tekstuose tiesioginė kalba išskiriama brūkšniais iš abiejų pusių. Po veikėjo kalbos, priešais autoriaus žodžius dedamas kablelis (arba klaustukas, šauktukas, daugtaškis) ir bet kuriuo atveju autoriaus žodis – iš mažosios raidės. Pvz.:

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus, – tarė Sandra.

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus! – trenkė kumščiu į stalą Sandra.

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus? – juokėsi Sandra.

    Jei teksto autorius nuspręs, kad skaitytojui ir taip aišku, kas kalba, kaip kalba ir nebūtina žinoti, ką veikia kalbėdamas, tai:

    – Skyryba primena muzikos natų ženklus.

    Jei autoriaus žodžiai įsiterpę į veikėjo pasisakymą, tuomet:

    – Skyryba man primena, – pradėjo Sandra, – muzikos natų ženklus.

    Jeigu po pirmosios dalies šauktukas (ar klaustukas, ar daugtaškis), tai:

    – Skyryba kai ką primena, tikrai! – tarė Sandra. – Bet ne tai, ką tu galvoji. Ne skyrybas primena, o natas!

    Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių:

    Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą:

    – Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.

    Dar būna toks aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių arba priežasties ir pasekmės santykiavimo tarp sakinių skyrimas:

    – Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.

    – Įsivaizduok, jei nebūtum tingėjusi parašyti straipsnį apie skyrybą, – skaitytojas atsiduso, žiūrėdamas pro langą: – ar nebūtų viskas tapę aišku ir anksčiau?

    Jei sakinys po autoriaus žodžių nesusijęs stipriais ryšiais su pirmuoju, tačiau autorius nori pakomentuoti antrojo sakinio intonaciją:

    – Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra ir tyliai pridūrė: – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

    Jei nebūtų to intonacijos aiškinimo, galėtų atrodyti taip:

    – Skyryba yra skyryba, – burbtelėjo Sandra. – Kol nepradedi apie ją galvoti profesionaliai.

    Beje, yra dar vienas tradicinės tiesioginės kalbos išskyrimas – kabutėmis:

    Pamenu, Sandra nebeištvėrė ir įsiterpė į ginčą: „Skyryba tai jokia ne mistika, skyryba primena natas.“

    Jei teisingai suprantu, kabutėmis geriau išskirti tiesioginę kalbą kurio nors veikėjo pasakojime arba (pasakotojo, veikėjo) prisiminime. Neseniai sužinojau, kad autoriaus (pasakotojo) žodžiams įsiterpus į tiesioginę kalbą, viduje kabutės nededamos. Man tai buvo naujovė:

    „Kaip čia jums paaiškinti, – sako Sandra: – skyryba man primena natas.“

    Visa kita – tas pat, kaip ir „brūkšninėje“ skyryboje.

    Nesu girdėjusi, kad kas lieptų po tiesioginės kalbos einančius autoriaus žodžius pradėti iš didžiosios raidės (bet tokių atvejų vis matau rašykuose), taigi neteisingai:

    – Skyryba yra skyryba. – Burbtelėjo Sandra.

    Tiesioginė menamoji kalba

    Veikėjo ar autoriaus mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo, vadinami tiesiogine menamąja kalba. (ualgiman) Šitą mes mėgstam:

    Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau parašysianti apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgsta taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

    Gali būti šiek tiek kitaip:

    Sandra taip nemėgo kalbos taisyklių, kad vis žadėjo sau: parašysiu apie tiesioginę kalbą rytoj, ne, geriau poryt, o išvis geriausia – kitą mėnesį… Kam tai rūpi? Jei pati nemėgstu taisyklių, tai kaip jomis susidomės Grafomanijos skaitytojai?

    Menamosios tiesioginės kalba padėjo Kristinai Sabaliauskaitei išvengti tradicinių dialogų romane „Silva rerum“, o skaitytojas jų nepasigedo – meistriška. Ko gero lengviau yra skirti tradiciškai – skaitytojai lengviau skaito ir supranta, mažiau painiavos, ne tokia komplikuota skyryba.

    Netradicinė tiesioginė kalba

    Va čia jau ualgiman tinklapis nepadės. Bet padės sveikas protas ir logika.

    Jei drįstate savo tekstus vadinti neaiškiu, bet gan įspūdingu postmodernizmo vardu, tai neišsigąsite ir tokios skyrybos:

    Kol mokytojai pluša, kaldami mokiniams į galvas pasenusias sintaksės taisykles, pradėjo Sandra, bet ją pertraukė jos pačios vidinis balsas:

    Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta?

    Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, vidinis balse. Siūlau galvoti savo galva.

    Ak, tu visada prisidengi tokiomis nuvalkiotomis frazėmis, tyčiojosi vidinis balsas, – vieną dieną tave demaskuos.

    Kas?

    Tavo mokiniai.

    Arba tokios:

    Stadione bėgant antrą ratą, vidinis balsas suįžūlėjo: Siūlai laužyti tai, ko jie net nesupranta? – šaukė jis. Nesiūlau nieko laužyti, nusiramink, siūlau galvoti savo galva, – jau garsiai kalbėjo su savimi Sandra… Dar liko trys ratai.

    Iš pavyzdžių sprendžiant, nėra tai lengvas kelias, tokia savotiška skyryba. Turbūt yra ir keli skyrybos būdai, kurių dar niekas nesugalvojo. Galbūt juos atrasite jūs.

    Manau, netradicinės skyrybos atveju, verta galvoti apie tai, ką minėjo ir Alfonsas Bieliauskas: „Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką.“ Svarbiausia, kad skaitytojo galvoje kalbos srautas lietųsi taip, kaip sumanyta, be trukdžių, be pašalinių klausimų. Kad skaitytojas suprastų (arba aiškiai jaustų), jog buvo priežastis, dėl kurios rašydamas laužėte visas sintaksės taisykles iš karto. Tuomet – pavyko, sveikinu.