skaitantiems ir rašantiems

All posts in teatras

  • Esminis įvykis

    Toliau tęsiu straipsnių ciklą apie dramos kūrimo įrankius. Trumpai galima būtų pasakyti taip: esminis įvykis yra tai, kas atsitinka pjesės (kūrinio) pabaigoje. Šiame straipsnyje aiškinsimės, kodėl taip svarbu žinoti, kas atsitinka kūrinyje.

    Taigi kas čia atsitiko?

    Įvykis susijęs su vidiniu veiksmu ir konfliktu, nes suteikia jiems kulminaciją arba veiksmo viršūnę – momentą, link kurio nuosekliai (geriausiu atveju) ir vedė veiksmas ir konfliktas. Įvykis kartais nusakomas, kaip pjesės virsmo taškas. Pavyzdžiui, kai Edipas nustoja ignoruoti, kad jis žino, kas nužudė Lajų (jis pats). Arba kai Hamletas nustoja svarstyti apie kerštą už tėvą, bet pagaliau imasi keršto. Arba kai Blanša (Tenessio Williamso „Geismų tramvajus“) iš moters, ieškančios prieglobsčio, virsta moterimi, iš kurios buvo atimtas paskutinis prieglobstis.

    Visuose šiuose atvejuose matome pagrindinį veiksmą (Edipas nori nužudyti Lajaus žudiką) ir konfliktą (visi, kurių jis klausinėja apie žudiką, arba nieko nežino, arba nieko nesako), kuris veda prie esminio įvykio (Edipas atranda, kas yra žudikas).

    Esminio įvykio metu veikėjas arba gauna tai, ko siekė, arba galutinai praranda.

    Edipas ir Hamletas gauna tai, ko siekė, nors už tai sumokėjo itin brangiai – vienas suniokojo savo gyvenimą, kitas prarado gyvybę. Tačiau, žiūrint iš dramaturginės pusės, jie abu pasiekė savo tikslų, taigi tai savotiškai laiminga pabaiga. Bet štai Blanša nepasiekia tikslo – neranda prieglobsčio. Jos pabaiga – nelaiminga, tačiau čia svarbu, kad išrišimas aiškus.

    Taip pat naudinga galvoti apie esminį įvykį ne tik kaip atsitikimą, bet kaip apie vidinį virsmą, momentą, kai reikalai pasisuka kita kryptimi ir pats veikėjas pasikeičia iš vidaus. Galima būtų sakyti, kad svarbiausias įvykis atsitinka jo galvoje. Žinoma, apie jį mes sužinome iš išorinių ženklų – gestų, kalbos, fizinių veiksmų. Tačiau svarbiausias veiksmas yra nematomas, jis yra vidinis.

    Čia priėjo Aristotelis…

    Aristotelis įvykį vadino atpažinimu (sen. gr. anamnesis). Jis turėjo omenyje, kad tai (universalios) tiesos atpažinimas, kad iki šio taško (žinojimo) veikėjas nuėjo ilgą vingrų kelią, pradėjęs nuo nežinojimo (ignoravimo). Šis konkretus įvykio tipas (atpažinimas), pasak Stuarto Spencerio, nėra būtinas kiekvienai pjesei, kaip nebuvo būdingas ir kiekvienai senovės graikų tragedijai. Tačiau pagrindinis pastebėjimas, kad esminis įvykis yra ne išorinis, o vidinis, tinka kiekvienam dramaturginės struktūros kūriniui.

    „Karaliaus Edipo“ esminis įvykis yra ne akių išsidūrimas (jis netgi vyksta ne scenoje) – tai tėra esminio įvykio pasekmė. Taipogi ir „Hamlete“ ne finalinis „šokis su kardais“ yra esminis įvykis. Grumtynių išdava čia tiesiog sutampa su esminio įvykio išdava. „Geismų tramvajuje“ esminiu įvykiu tampa ne pats Blanšos išprievartavimas, o pripažinimas to, kad prievarta įvyks (arba apsisprendimas išprievartauti).

    Auditorija priima, pamato, gali suvokti vidinį įvykį tik per išorinius veiksmus (kalbą, gestus, elgesį). Dažnai tie veiksmai atsiranda jau įvykus esminiam veiksmui – taip, kaip apie bombos sprogimą sužinome iš smūgio bangų.

    Dievas iš mašinos

    Deus ex machina (sen. gr.) – dievas iš mašinos. Tai dramos kūrimo priemonė, kurios kartais griebiamasi kaip paskutinio šiaudo, kai situacija niekur nejuda ir reikia kažkaip išspręsti ją, užbaigti. Senovės Graikijos teatre būdavo pasinaudojama tam tikslui specialiai sukonstruota mašina, kurioje stovėdavo dievus vaidinantys aktoriai. Dievas atskrisdavo ir pasakydavo, kaip bus, tuo viskas ir baigdavosi. (Beje, kartais tai būdavo ironijos priemonė.)

    Deus ex machina irgi yra įvykis, tačiau neišplaukiantis nei iš veiksmo, nei iš konflikto. Jis nėra nieko pasekmė, jis tiesiog svetimkūnis. Nesvarbu, kas iki tol vyko scenoje, atskrido tūlas dievas ir pasuko viską savaip.

    Šiuolaikinis tokios priemonės pavyzdys būtų bet koks įvykis, kuris nėra susijęs su kūrinio esminiu įvykiu ir veiksmu.

    Pavyzdžiui, Petras ir Jonas visą valandą sprendė, kam atiteks stiklinė vandens. Gale pro duris įėjo Onutė, griebė stiklinę ir išgėrė. Pabaiga. Išties, skamba komiškai ir netgi kiek pamokančiai. Visgi Onutės veiksmai, sutikime, neturi nieko bendro su visa prieš tai trukusio intensyvaus veiksmo valanda.

    Bet kurios scenos dramatinis įvykis turi išplaukti iš veiksmo ir konflikto, ne kitaip (ne iš kur kitur).

    Trečiasis kelias

    Kartais gali atrodyti, kad kūrinio išdava pernelyg paprasta, jeigu veikėjas gale arba laimės, arba nelaimės, t.y. jis renkasi iš dviejų galimų pasekmių: A arba B. Trečiasis kelias būtų, jei taptų nebesvarbu, ar veikėjas užbaigia A, ar B atveju. Įvyktų dalykas, nustelbiantis abi galimas baigtis.

    Edipas atranda, kas nužudė Lajų. Žudikas yra pats Edipas. Mums nebesvarbu, ar Edipas gavo tai, ką norėjo. Svarbu tai, kad jo gyvenimas sugriautas – ir tai mus sujaudina stipriau už žinojimą, kad veikėjas pasiekė tikslą.

    Tarkim situacijoje, kai Petras ir Jonas kovoja dėl vandens stiklinės, svarbiausia būtų nebe tai, kuris iš jų išgėrė tą vandenį, bet kitas faktas – kad Petras suvokia, jog nebenori vandens, dėl kurio buvo taip ilgai kovota. Svarbiausiu išlieka virsmas, pokytis veikėjo viduje.

    Trečiasis kelias būtų rašant galvoti ne tiek apie tai, ar veikėjas pasieks savo tikslą, kiek apie pačią virsmo, pokyčio idėją. Taip pat galvoti apie didelę riziką, kainą, kurią veikėjas sumokės, ir apie skaudžias pasekmes, jeigu nelaimės to, ko siekia.

    Dar apie atpažinimą

    Pamenu aktorystės studijų pradžioje žiauriai kankinomės, kurdami etiudus, kuriuose, kaip mums buvo prisakyta, privalo būti įvykis. Ilgai ir aš, ir mano kurso draugai negalėjome suvokti, kas gi turima omenyje po tuo žodžiu įvykis? Įeina į sceną žmogus ir… sudaužo vazoną? Suvalgo obuolį? Nusimauna kelnes? Apsiverkia? Perskaito laišką ir suplėšo? (Pastarasis – labai dažnas variantas pradedančiųjų tarpe.) O dar mūsų klausdavo: tai kas čia įvyko? Ką tuo norėjai pasakyti? Ką čia veikėjas suprato?

    Vienas vaikinas krutėjo scenoje kokias penkias minutes. Jau nebeprisimenu tiksliai veiksmo, nes nebuvo jis aiškus nei žiūrovams, nei matyt pačiam aktoriui. Dėstytoja jo paklausė: tai kokia tavo etiudo mintis? O jis vietoj suimprovizavo: kai ryte išeini iš namų, visada pasiimk megztinį, nes negali žinoti, ar vakare neatvės! Mes visi vos neprileidom į kelnes iš juoko. Štai, problemos mastas – akivaizdus.

    Kalbant apie esminį įvykį, itin svarbus yra žodis, kurį anoje pastraipoje suskliaudžiau: universalios tiesos atpažinimas. Pasiimti megztinį? Labai geras patarimas, tačiau tai nėra universali tiesa. Net jeigu veikėjas vaidinimo gale tai supras, jo galvoje įvyks nušvitimas (vaje, juk reikia su savim nešiotis megztinį!), tai nebus taip svarbu ir įdomu (nors visai komiška), kaip pavyzdžiui suvokimas, kad ryte išėjęs iš namų, vakare gali visai nebepareiti – nes mes esam mirtingi, ir tiek nedaug reikia, kad iš mūsų būtų atimta gyvybė! Tokio, tarkim irgi komiško, etiudo vidinis įvykis galėtų būti išreikštas kad ir per megztinį… Tai jau aktoriaus išmonės ir meistriškumo reikalas.

    Kūriniuose svarbus yra veikėjų susidūrimas su didelėmis, giliomis, baugiomis, tačiau stulbinančiai paprastomis tiesomis. Jas visi mes žinome, tačiau kartais pamirštame tam, kad neva gyventume ramiau. Menas jas ištraukia ir pastato priešais akis. Tai ne tikroviška akistata (jei pavyzdžiui būtų su mirtimi), o saugi simuliacija, kurios metu galime patyrinėti savo jausmus. Išsigąsti, apžiūrėti savo baimę – ir padėti ją į širdies stalčiuką.

    Vidinis įvykis gali būti ir ne toks didingas, tragiškas, ir nebūtinai supratimas turi būti apie mirtį…

    Reziumė:

    Problemų sprendimai dažnai slypi paprastuose dalykuose. Bet kokio kompleksiško, daugiasluoksnio, sudėtingo kūrinio dramaturginė struktūra gali būti labai paprasta ir aiški. Kodėl nėra lengva sukalti tvirtą karkasą? Gal todėl, kad norisi pradėti iškart nuo sudėtingų dalykų?

    Čia man kilo noras papasakoti apie Snaigės rašymo metodą, todėl…

    (cha, bus daugiau)

    ——————————————

    Susiję straipsniai:

    Vidinės arklio jėgos

    Priešingybių kova

    Rizika ir viltys

  • Tikėk ir kalbančiu arkliu

    Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

    Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

    Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

    Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

    Matote, kaip lengva?

    Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

    „Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

    Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

    Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

    Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

    Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

    – Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

    – Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

    – Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

    – Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

    – Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

    – Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

    – Bet juk tau nepatiko, ar ne?

    – Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

    Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

    – Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

    – Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

    – Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

    Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

    – Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

    – Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

    – Žinoma. Ištisai.

    – Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

    – Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

    – Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

    Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

    (mano vertimas iš Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“)