skaitantiems ir rašantiems

All posts in stilius

  • Tobulų eskizų dirbtuvės

    Edward Weston

    Pagal Gombrowiczių

    Įeik į sapno sferą.

    Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

    Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

    To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

    Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

    Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

    Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

    (Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

    Pagal Bernotaitę 

    Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

    1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

    Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

    2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

    Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

    3. Laikas rinkti medžiagą.

    Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

    4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

    Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

    5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

    Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

    Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

    Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

    Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

    Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

    Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

    Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

    6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

    Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

    7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

    Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

  • Dešimt minučių

    Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

    Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

    Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

    Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

    Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

    Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

    PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

    Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

    Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

    Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

    Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

    Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

    Tuomet – stop.

    Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

    __________________________

    *Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY

  • Stilius yra… aš

    KleinBottle

    Trumanas Kapotė (Truman Capote):

    Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pasFaulknerMcCullers – jie iškart parodo save.

    (Visas interviu: Trumano Kapotės balsas)

    Viljamo Stranko jaunesniojo (William Strunk Jr.) ir E. B. Vaito (E. B. White) knygoje „Elements of Style“ yra skyrius apie stilių. Papunkčiui ištraukiu jo esmę:

    1. Place yourself in the background. (Pats būkite šešėlyje.)

    Rašykite per daug negalvodami apie save, neiškelkite savęs į pirmą planą. Jeigu jūsų darbas stiprus, sklandus, nuotaikingas, asmenybė sužibės jame savaime.

    2. Write in a way that comes naturally. (Rašykite taip, kaip natūraliai išeina.)

    Rinkitės tuos žodžius, kurie jums parankūs. Nemėgdžiokite kitų rašytojų (bent jau sąmoningai). Nesąmoningas mėgdžiojimas nėra toks jau blogas dalykas – jis kyla iš žavėjimosi kitų kūriniais.

    3. Work from a suitable design. (Laikykitės tinkamos schemos.)

    Prieš pradėdami kurti, sugalvokite schemą, pasirinkite formą. Nešami emocijų, visgi pasirinkite kryptį.

    4. Write with nouns and verbs. (Rašykite daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.)

    Daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, o ne būdvardžiais ir prieveiksmiais. Patariama kabintis už daiktų ir veiksmo: tai suteiks darbui jėgos ir spalvų. Būdo ir veiksmo nusakymas taip neveiks.

    5. Revise and rewrite. (Perskaitykite ir perrašykite.)

    Skaitymas to, ką parašei, yra rašymo dalis. Skaitant randama kompozicijos nesklandumų, minties įtrūkimų. Retas kuris parašo iškart galutinį variantą.

    6. Do not overwrite. (Neperkraukite kalbos.)

    Įmantrus, pernelyg puošnus, perkrautas tekstas kartais vimdo. Ir trukdo sekti pagrindinę mintį. Ypač reikia saugotis renkant kompiuteriu – rašymo greitis leidžia pilstyti iš tuščio į kiaurą, mėgautis žodžių srautu. (Mėgautis niekas neuždraus, tik paskui nepamirškite sutrumpinti.)

    7. Do not overstate. (Neperdėkite.)

    Jeigu išpūsite, perdėsite, pagražinsite vieną kartą, skaitytojas nebetikės jumis.

    8. Avoid the use of qualifiers. (Venkite įterpinių.)

    Galima sakyti, laimei, žinoma, aišku, beje, deja, kiek atsimenu, šimtas tokių žodelyčių suveiks kaip siurbėlės jūsų tekste.

    9. Do not affect a breezy manner. (Nesižavėkite spontaniškumu.)

    Rašyti viską, kas užplaukia, nėra taip jau stipru. Spontaniškas pilstymas pralaimi prieš suvaldytas emocijas.

    10. Use ortodox spelling. (Neišradinėkite naujos rašybos.)

    Skaitytojui yra lengviau skaityti žinomus, matytus žodžius. Keisdami jų formą, atitrauksite dėmesį nuo veiksmo (lengviau – lengweu?).

    11. Do not explain too much. (Neaiškinkite per daug.)

    Ypač tiesioginėje kalboje. Dažnai užtenka: „jis tarė“. Retai padeda: „jis tarė pritardamas“.

    12. Do not construct awkward adverbs. (Nekurkite nenormalių prieveiksmių.)

    Kaip čia būtų lietuviškai… „Ji rašo laikraštiškai.“ Tinka? (Overly, muchly, tiredly...)

    13. Make sure the reader knows who is speaking. (Pasistenkite, kad skaitytojas žinotų, kas kalba.)

    Jeigu dialoge taps nebeaišku, kas kalba, žmogus bus priverstas skaityti iš naujo. Taip pat nenaudinga kirsti tiesioginę kalbą ne vietoje. Pvz. „Mano berniuk, ar jau, – tarė pulkininkas, – esi pasiruošęs karui?“ Tiktų: „Mano berniuk, – tarė pulkininkas, – ar jau esi pasiruošęs karui?“

    14. Avoid fancy words. (Venkite prašmatnių žodžių.)

    Venkite komplikuotų, pretenzingų, įmantrių, gudrių, tarptautinių, kai yra paprastų ir visiems suprantamų žodžių. Čia daug kas priklauso nuo rašytojo klausos. Kaip ją lavinti? Skaityti.

    15. Do not use dialect unless your ear is good. (Nenaudokite tarmių, nebent turite gerą klausą.*)

    Jei jau rašote su tarmiškais (ar kalbos su akcentu, ar slengo) intarpais, visame kūrinyje laikykitės tos pačios žodžio formos. Pvz. durnela vėliau nekeiskite į durniala, durnele ar pan.

    16. Be clear. (Rašykite aiškiai.)

    Aiškumas yra geros prozos ženklas. Jei sakinys painus, miglotas – geriau tokį išbraukti ir perrašyti.

    17. Do not inject opinion. (Neįterpkite nuomonės.)

    Mes visi turime nuomonę apie viską, tačiau įterpti ją bet kur – egoizmo ženklas. Sakyti savo nuomonę naudingiau tik tuomet, kai jos klausia. Rašyti – tik tuomet, kai jos tikrai reikia.

    18. Use figures of speech sparingly. (Kalbos figūras naudokite taupiai.)

    Kalbos figūros (retorinis kreipinys, retorinis klausimas, retorinis sušukimas, kartojimas, laipsniavimas, polisindetonas, asindetonas, paralelizmas, antitezė, elipsė, nutylėjimas, inversija, periodas ir t.t.), šaudomos viena po kitos, neleidžia skaitytojui atsikvėpti, vargina. Naudodami metaforas, nepainiokite jų: palyginę ką nors su kardžuve, nepridurkite, kad tai buvo ir kaip smėlio laikrodis.

    19. Do not take shortcuts at the cost of clarity. (Nenaudokite trumpinimų aiškumo sąskaita.)

    Trumpinimą reikia pirmiausia išskleisti (Pamišusių Meškų Sąjunga), o tik vėliau naudoti (PMS).

    20. Avoid foreign languages. (Venkite užsienio kalbų.)

    Kai kurie rašytojai jaučia poreikį įterpti žodžius ar sakinius kita kalba. Skaitytojui tai sukelia nepatogumus, o rašytojui – leidžia pasipuikuoti erudicija…

    21. Prefer the standard to the offbeat. (Rinkitės normą, o ne nukrypimus.)

    Naujų kalbos vėjų tegul vaikosi reklamos kūrėjai – jiems yra svarbu susikalbėti potencialių pirkėjų kalba. Jauni rašytojai kartais stačia galva neria į naujoves, užuot ramiai ir atsargiai bridę į šiaip ar taip nuolat kintančios kalbos srovę…

    PASTABA: Palikau angliškus sakinius, nes mano vertimai yra netikslūs. Paaiškinimai po kiekvienu punktu yra mano, nors stengiausi laikytis originalo minties. Matote, iškyla problema – ar tai, kas tinka anglų kalbai, tinka ir lietuvių? Beje, Stranko ir Vaito „biblija rašytojams“ neatrodo absoliučiai teisinga netgi anglakalbiams. (Kritikos galite rasti čia.) O ir pati kalba tikrai yra kintantis dalykas. Kaip ir kalbos patarimai.

    *pastabėta vėliau: rašytojo klausą gal geriau vadinti kalbos pojūčiu

  • Trumano Kapotės balsas

    Reikia jį išgirsti, tik paskui galėsite sakyti, kad Filipas Hoffmanas (Phillip Seymur Hoffman) 2005 metais pasirodžiusiame filme Kapotė“ vaidina šlykščiai (jei dar apsivers liežuvis tai sakyti). Trumanas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984) – nuostabus, stilingas amerikiečių rašytojas. O kad jo balsas, manieros, gyvenimo būdas nepaprastas ir ne visiems priimtinas – na, toks jau jo gyvenimo skonis, o dėl skonio nesiginčijama. Jo žymiausi darbai: negrožinė knyga Šaltu krauju“ (“In Cold Blood”) ir novelė Pusryčiai prie Tiffany“ (“Breakfast at Tiffany’s”).

    Pirmiausia pažiūrėkite:

    O dabar siūlau paskaityti ištraukas iš Kapotės interviu (klausinėja Patti Hill, 1957 metai). Pasitelkite vaizduotę ir išgirsite, kaip jis atsakinėja:

    PH: Ką pradėjote rašyti pirmiausia?

    C: Apsakymus. Ir mano didžiausios ambicijos vis dar krypsta link šio žanro. Gerai pagalvojus, apsakymai man taip ir išliko, kaip viena sunkiausių ir labiausiai drausminančių prozos formų. Tik apsakymams turiu būti dėkingas už kontrolę ir rašymo techniką.

    PH: Ką turite omenyje, sakydamas kontrolė“?

    C: Turiu omenyje, stilistiškai ir emociškai suvaldyti medžiagą. Vieni sako, kad tai vertinga, kiti – kad kurių velnių to reikia, bet aš tikiu, kad neteisingu sakinio ritmu galima sugadinti visą apsakymą – ypač, jei aritmija atsiranda sakinio gale – klaidingai išskyrus pastraipą ar netgi padėjus kablelį ne vietoje. Henry James yra kabliataškio meistras. Hemingway – pirmos klasės pastraipų specialistas. Pagal tai, ką girdi ausys, aišku, kad Virginia Woolf nesklandaus sakinio nėra parašiusi. Nenoriu pasakyti, kad pats visada įgyvendinu tai, ką čia skelbiu. Bet aš bandau.

    PH: Kaip galima išmokti apsakymo rašymo technikos?

    C: Kadangi kiekvienas apsakymas turi savotiškų techninių problemų, akivaizdu, kad negalime apibendrinti visko ir paaiškinti paprastai, kaip dukart du. Savo istorijai rasi tikslią formą, kai suprasi, koks yra natūraliausias būdas ją papasakoti. Žinau būdą, kaip išbandyti, ar rašytojas rado natūralią apsakymo formą: ar galite perskaitę apsakymą jį įsivaizduoti parašytą kitaip, o gal jis nuslopina jūsų vaizduotę, atrodo nepriklausomas ir išbaigtas? Lygiai kaip išbaigtas yra apelsinas. Nes apelsinas yra tobulai gamtos sukurtas objektas.

    PH: Ar yra priemonių, kurios padeda tobulinti techniką?

    C: Žinau vieną priemonę – darbą. Rašymas turi taisykles: perspektyva, šviesa ir šešėliai – visai kaip tapyboje ar muzikoje. Gerai, jei gimei jas žinodamas. Jei ne – išmok. Tada perdėliok jas, pritaikyk sau. Netgi Joyce, baisiausias taisyklių laužytojas, buvo nuostabus meistras. Parašyti “Ulisą” jis galėjo todėl, kad galėjo parašyti Dubliniečius“. Atrodo, kad labai daug rašytojų kuria apskymus, norėdami pramankštinti pirštus. Na, tokiu atveju jie ir pramankština tik pirštus.

    PH: Ar tie trys redaktoriai, kuriuos minėjote, padrąsino jus rašyti tiesiog pirkdami jūsų darbus ar jie taip pat ir pateikė kritikos?

    C: Na, neįsivaizduoju nieko labiau padrąsinančio, negu tai, kad kažkas perka tavo darbus. Išties, niekada nerašau – tiesiog fiziškai negaliu to daryti – žinodamas, kad už tai nebus užmokėta. Bet kalbant apie minėtuosius, o ir kitus asmenis, jie dosniai pasidalino ir savo patarimais.

    PH: Ar daug skaitote?

    C: Per daug. Ir viską, įskaitant etiketes, receptus ir reklamas. Turiu aistrą laikraščiams (…). Paprastai perskaitau penkias knygas per savaitę – prie vidutinės apimties romano užtrunku apie dvi valandas. Man labai patinka trileriai, vieną dieną norėčiau parašyti pats. Nors teikiu pirmenybę aukščiausios rūšies grožinei literatūrai, per pastaruosius keletą metų mano dėmesys susikoncentravo ties laiškų, dienoraščių ir biografijų skaitymu.

    PH: Kokie jūsų rašymo įpročiai? Kuriate prie rašomojo stalo? Rašote mašinėle?

    C: Esu visiškai horizontalus autorius. Negaliu nieko galvoti, kol neatsigulu į lovą arba neišsitiesiu ant kušetės su cigaretėmis ir kava po ranka. Man reikia pūsti dūmus ir siurbčioti. Popiet nuo kavos pereinu prie mėtų arbatos, prie sherry ir martini. Ne, nerašau mašinėle. Ne iš pradžių. Pirmą variantą parašau ranka (pieštuku). Tada viską perrašau, taip pat ranka. Iš esmės laikau save stilistu, o stilistai, kaip visiems žinoma, yra apsėsti kablelio ar kabliataškio svarbos. Šios rūšies manija ir laikas, kurį užtrunku prie kūrinių, nepakeliamai erzina mane.

    PH: Ar gali rašytojas išmokti stiliaus?

    C: Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pas. Faulkner, McCullers – jie iškart parodo save.

    PH: Bijau, kad pertraukiau jūsų pasakojimą apie apsakymo rankraštį pieštuku. Kas paskui?

    C: Taip, tai buvo antrasis eskizas. Tuomet rašau trečiąjį eskizą ant geltono popieriaus, tam tikros ypatingos rūšies geltono popieriaus. Ne, tam reikalui nesikeliu iš lovos. Balansuoju rašomąją mašinėlę sau ant kelių. Žinoma, puikiai pavyksta. Renku tekstą šimto žodžių per minutę greičiu. Na, kai geltonasis eskizas baigtas, kuriam laikui padedu jį į šalį – savaitei, mėnesiui, kartais ilgiau. Kai jį vėl atsiverčiu, perskaitau kaip tik galėdamas abejingiau, tada garsiai paskaitau vienam ar keliems draugams ir nusprendžiu, kokius pakeitimus noriu daryti ir ar noriu publikuoti. Esu išmetęs keletą apsakymų, vieną pilną ir vieną pusiau parašytą romaną. Bet jeigu viskas gerai, mašinėle surenku galutinį variantą – ant balto popieriaus. Ir viskas.

    PH: Ar daug jūsų kūryboje autobiografiškumo?

    C: Labai mažai, tikrai. Šiek tiek remiuosi tikrais įvykiais ar personažais, nors viskas, ką rašo rašytojas, iš dalies autobiografiška. Žolės arfa“ (“The Grass Harp”) yra vienintelis tikras dalykas, kurį aprašiau, bet, žinoma, visi galvojo, kad viskas išgalvota, kai tuo tarpu kūrinį Kiti balsai, kiti kambariai“ (“Other Voices, Other Rooms”) įsivaizdavo esant autobiografinį.

    PH: Ar nors kiek padeda kritika?

    C: Prieš publikuojant ir jeigu kritikuoja žmonės, kurių nuomone pasitiki, taip, žinoma, kritika padeda. Bet po to, kai kūrinys publikuotas, noriu girdėti tik liaupses. (…)

    PH: Sykį skaičiau, kad jūsų mėgstamiausia laiko praleidimo forma yra bendravimas, skaitymas, kelionės ir rašymas – būtent tokia svarbos tvarka“. Ar tikrai?

    C: Manau, kad taip. Bent jau visada esu įsitikinęs, kad bendravimas man yra visų svarbiausias. Man patinka klausyti ir man patinka kalbėti. Dieve, mergaite, ar nematai, kad man patinka kalbėti?

    Paris Review