Išėjau iš darbo ir į klausimą, tai kokie dabar planai, atsakau: rašyti romaną. Nesitikėjau, kiek kartų ir iš ko išgirsiu klausimą, tai iš ko tu gyvensi?

Gerai, tu esi rašytoja, tai mes suprantame. Taip, akivaizdu, kad privalai kurti, antraip turėsi vadintis „buvusi rašytoja“. Na, taip, kūryba yra gyvenimo prioritetas, bet… Juk negali gyventi iš to, ką rašai? Už straipsnius gausi honorarus? Tu rimtai? Daug rašysi? Kiek gi ten moka, tu nejuokauk…

Žmonės žiūri į mane su ta ironija, kurią mačiau kadaise, kai tik pradėjau rašyti. Stebiuosi, kad mano mama „atsivertė“ ir jau klausia, ne ką dirbi, o ką dabar rašai, ir sunerimsta, jeigu tuo neužsiimu. Dabar, išleidusi keturias knygas, vėl matau kitų abejonę savo apsisprendimu. (Taip, tai absurdas, todėl rimtai nepriimu.) Kad jūs žinotumėt (nors turbūt žinote), kiek žmonių linki mesti savo svajonių darbą ir siekti rimto uždarbio!

Kai išleidi knygą – žvilgsnis ir veido išraiška kardinaliai pasikeičia. Atsiranda keista pagarba, aukštinimas, sutaurinimas, kurio visai nesijauti nusipelnęs. Juk nieko tokio nepadarei, tik parašei ir išleidai romaną. Ne, tavęs klausinėja, ką mąstai apie pasaulio santvarką, apie gyvenimą, apie etiką. Tu tampi lyg ir moraliniu autoritetu. Tau ant kaktos primatuoja „tautos sąžinės“ etiketę, bet kur jau ten lips. Būtų baisu, jeigu priliptų.

Gerai, metas papasakoti, kaip ir iš ko gyvena rašytojai.

Visų pirma – atsidėdamas bet kuriai meno rūšiai turi šį bei tą paaukoti. Savo laiką – be šito niekaip. Neatversi pasauliui savo talento, jeigu neužsiimsi kūryba milijoną dienų. Atsisėdęs prie balto lapo, parašęs pirmą tūkstantį puslapių (taip, tūkstantį), jau galėsi klausti savęs, ar tai mano sritis, ar teisingu keliu einu. Ir niekada nežinosi tiksliai.

Amžinai abejoti – tai antroji auka. Niekada, niekada nežinosi, ar tai, ką sukūrei yra vertinga. Dažnai išgirstu klausimą (arba teiginį): juk X tai jau tikrai pripažintas menininkas, juk romanas tapo bestseleriu? Na, kad tapo bestseleriu – tai vienintelis tikras dalykas. Šlovė, dėmesys, pripažinimas – laikinas džiaugsmas. Kitą rytą sėdi prie balto lapo ir nežinai, ką daryti toliau. Kitas romanas – terra incognita, o tu ir vėl plauki, vėjo nešamas, nežinia kur. Nebent pasiduodi gerbėjų gravitacijos jėgai ir kepi tai, ką jie nori valgyti… Užuojauta.

Kai ko nespėsi – nukentės asmeninis gyvenimas. Trečioji auka. Man taip susidėliojo, kad neturėsiu vaikų ir neturėsiu savo namų (nuosavybės). Turėjau su tuo susitaikyti, dar tebesitaikau. Nes trauka gyventi „kaip visi“ yra siaubingai stipri ir skaudinanti. Jei turėčiau vaikų, mano skausmas būtų kitas – negalėčiau skirti jiems viso savo laiko, visos savo širdies. Vaikai daugeliui šiuolaikinių, stiprių, veiklių moterų padovanoja kaltės jausmą, tad rašytoja nėra išimtis.

Nukentės ir tavo mylimieji. Reikės daug atjautos ir supratimo iš jų. Ne visiems bus pakeliami tavo jausmų „linksmieji kalneliai“, tavo nuolatinis laiko aukojimas ne darbui, iš kurio pragyventum, ne namo statybai, ne vaikų auklėjimui, ne atstogoms… O jeigu tapsi visur matomu veidu, nukentės ne tik tavo, bet ir artimųjų privatumas.

Nenorėsi būti našta artimiesiems, bet būsi. Iš ko gyvensi?

Kartais publikuosi savo kūrybą (mažos pajamos, bet čia svarbiau yra nesustoti, išlikti gyvu kūrėju). Rašysi publicistiką kultūriniuose leidiniuose ir ne tik. Užsiimsi edukacija. Dalyvausi projektuose, kur reikia rašytojo. Kursi tekstus teatrui, kinui, vizualiems menams ir kt. (kur tik jauti patraukimą). Kursi tinklaraštį – iš jo gal neuždirbsi, bet tai bus tavo vizitinė kortelė. Tapsi ekspertu – gal literatūros, gal kitos srities – ir apie tai rašysi. Kartais įsidarbinsi ten, kur nereikia didelės kompetencijos – galbūt aptarnavimo srityje – arba kur reikia didelės kompetencijos – tapsi valstybės tarnautoju, fondo darbuotoju. Kartais gausi kūrėjo stipendiją. Kartais, jei pasiseks, apdovanojimus ir prizus, kurie turi piniginę išraišką (su tuo visuomet kolegas labiausiai ir sveikinu). Jei tavo knygas nusipirks bibliotekos, žmonės skolinsis jas, o LATGA mokės tau už knygų panaudą.

Štai kiek šaltinių. Aišku, tave nuolat lydės nerimas dėl ateities. Jei esi frylanceris, šito neišvengsi. Kaip dėl pensijos? Pamiršk, sakau sau, rašytojai neišeina į pensiją. Mes pasensime, išprotėsime, ir vis tiek rašysime. Per pilnatį kankinsime redakcijas ir publiką savo tekstais. Toks bus mūsų kerštas už tai, kad kultūra niekaip netampa valstybės prioritetu.

Turėti mažiau, išgyventi kukliau maitinantis, pigiau rengiantis, bet išlaikant orumą, nekrentant veidu į purvą – tai ir lengva, ir sunku. Man padeda tai, kad vis prisimenu depresyvius turtuolius, kurie važiuoja į Indiją ir ten iškeičia auksą į vienspalvį skudurą ir proto ramybę, aukcionų triukšmą į bambukų giraitės tylą, gurmanišką vakarienę penkių žvaigždučių restorane į ryžių dubenėlį iš valstietės rankų.

Išeities tašku pasirinkusi budistinį neprisirišimą prie laikinų vertybių, jaučiuosi fantastiškai turtinga, žiūrėdama į savo knygų spintą. Neklauskite, iš ko aš nuo šiol gyvensiu. Mane tos knygos maitins, kaip ponas Dievas savo dangiškuosius paukštelius, kurie nei sėja, nei pjauna, o vis tiek pasauliui yra reikalingi.