skaitantiems ir rašantiems

All posts in Snaigės metodas

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.

  • Snaigės metodas

    Rašymo metodų yra tūkstančiai (nors kartais atrodo, kad tik metodų pavadinimų yra tūkstančiai). Kiekvienam – savas.

    Snaigės rašymo metodo atradėju skelbiasi tūlas fizikas iš Amerikos Randy Ingermansonas, sėkmingai kuriantis grožinę literatūrą (fiction). Daug žinodamas apie fraktalus, jis pritaikė mokslą rašymui, ir štai kas iš to gavosi.

    Pirmiausia, kas tie fraktalai? Tai nuostabūs geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai yra identiški ar panašūs į kitus fragmentus ar visumą. Fraktalams būdingas panašumas į save, kitaip tariant, savipanašumas: kai maža geometrinio darinio dalis yra identiška didesnei daliai. Štai vadinamoji Kocho snaigė:

    Visas šios figūros sudėtingumas yra jo karpytose kraštinėse. Mat darinys sukurtas atsispyrus nuo trikampio. Lygiai taip ir rašydami ilgą sudėtingą romaną galime atsispirti nuo vieno sakinio, į kurį telpa idėja.

    Tol, kol tik svajojame apie romano rašymą, galvoje skraidžioja padrikos mintys, galbūt personažų portretų detalės, galbūt dialogų nuotrupos. Kol kas nėra jokios tvarkos. Tačiau tam, kad parašytum 200-1000 puslapių apimties darbą (o rašyti teks ne dieną ir ne dvi), reikia rasti tinkamą dizainą, formą. Ingermansonas sako: „Aš nemokysiu jūsų pačios kūrybos, tačiau padėsiu sukurti kūrinyje tvarką“.

    Ingermansonas siūlo dešimt žingsnių, o aš juos sukelsiu į keturis atitinkamai pagal kiekvieną snaigės pakopą. Taigi – pakopa po pakopos – bandom žiūrėti, kas gausis:

    Šioje pakopoje tereikia parašyti vieną sakinį, į kurį tilptų pagrindinė kūrinio idėja. Paskui išrutulioti šį sakinį į vieną pastraipą, kurioje tilptų visa romano esmė (panašius aprašymus galima rasti ant jau parduodamos knygos galinio viršelio). Paskui sėsti ir susidėlioti veikėjų charakterių metmenis, užimančius po puslapį (vardas, pavardė, ką veikia istorijoje, koks jo motyvas, koks tikslas, kokios kliūtys, vidinis virsmas ir t.t.).

    Šioje pakopoje reikia išplėsti tą pastraipą, kurioje iki šiol tilpo visas romano aprašymas: kiekvieną sakinį paversti pastraipa (gausis romano santrauka). Tuomet grįžti prie veikėjų charakterių metmenų ir taipogi išplėsti aprašymus, kiekvienam skiriant po puslapį. Tuomet grįžti prie romano aprašymo ir išplėsti kiekvieną pastraipą iki vieno puslapio apimties (gausis trumpas turinys arba sinopsis).

    Šioje pakopoje teks vėl grįžti prie personažų ir dar kartą išplėsti jų aprašymus (kur jie gimė, kokia jų istorija, motyvacija, kaip jie kūrinio eigoje keičiasi ir t.t.). Veikėjai turėtų atrodyti pilni, gyvi žmonės. Tuomet grįžti prie kūrinio sinopsio ir susidėlioti iš eilės visas kūrinio scenas – kiekviena scena iš naujos eilutės. Tam reikalui geriausiai tinka Excelio lentelės. Šioje ir ankesnėse pakopose patartina drąsiai daryti keitimus. Jei kažką sužinojai apie charakterį, tai nedvejodamas keiti siužetą pagal naują informaciją. Geriau dabar, negu įpusėjus rašyti 500 psl. romaną…

    Jau pastebimas snaigės kraštinių patankėjimas. Fraktalų atveju, tankinti galima iki begalybės, tačiau rašymo metodiką reiktų jau kaip ir vainikuoti. Šioje pakopoje leidžiama sėsti ir pagal scenų lentelę parašyti visą romaną. Prieš tai dar galima pasirašyti išsamų scenų nupasakojimą (turbūt būtų panašu į filmo literatūrinį scenarijų prieš scenarijaus rašymą), tačiau pats Snaigės metodo autorius sako nebesinaudojantis šia pakopa.

    Ar toks romano išnarstymas pakopomis nenužudys kūrybingumo? Ar atskris mūza į Excelį? Autorius sako, kad dar ir kaip atskris. Rašymas eisis lengvai ir greitai. Darbo vis tiek gana daug – ypač daug laiko juk skirta pasirengimui – tačiau pats procesas malonus ir bus padaryta mažiau klaidų.

    Dėl to tikrai sutinku. Savo dabar kuriamą romaną taip pat nejučia pradėjau rašyti Snaigės metodika: prieš keletą metų pradėjau ieškoti to vieno sakinio, kuris nusakytų idėją. Aprašinėjau galimus veikėjus (tiksliau, aš visuomet mėgstu kiekvienam išgalvotam veikėjui rasti po vieną ar kelis gyvus prototipus, rasti į juos panašių žmonių nuotraukas). Paskui rašiau pastraipą, kurioje tilptų romano esmė. Paskui į du puslapius surašiau romano stambias dalis, įvykius.

    Čia jau nebesusilaikiau ir iškart sėdau prie pirmojo eskizo. Berašydama labai nemažai dalykų pakeičiau (pats tekstas diktavo), tačiau turint istorijos karkasą, tai buvo įmanoma padaryti vos per dvylika dienų! Šiuo metu pagal tą naują karkasą rašau antrąjį romano eskizą, kurio apimtis – triskart didesnė už pirmąjį. Šis etapas man užtruks keturis mėnesius. Beje, prieš tai irgi pasidariau viso romano scenų korteles ir pasižymėjau, kur trūksta naujų scenų (nes šiaip mano romanas bus ne vien iš scenų, palikau vietos ir veikėjų pamąstymams, susivokimams ir šiaip papilstymams). Mano metodas šiek tiek skiriasi, nes aš rašymo eigoje noriu spėti ir suvokti kažką daugiau apie aptariamąją problemą. Galima sakyti, išgyventi savo romaną. Galbūt ir pati per jį pasikeisti, suaugti.

    Man atrodo, kad amerikiečiai itin mėgsta pramoginius kūrinius, kurie yra pernelyg tvarkingų siužetų, todėl nuspėjami it Holivudo filmai: ten irgi viskas vyksta scenomis. (Mėgstu žiūrėdama tokius filmus žaisti pranašą – po pirmųjų kovinio filmo minučių pasakau vyrui, kuris personažas žus pirmasis, o kuris liks gyvas, ir jeigu apsirinku, tai būna dėmesio vertas filmas!) Tas holivudiškumas tikrai nėra privaloma visiems kūriniams taisyklė.

    Taip pat nemanau, kad man labai padėtų, jeigu sėdėčiau dvi savaites aprašinėdama kiekvieno veikėjo biografiją. Man patinka jų detales atrasti pirmojo ar antrojo eskizo rašymo eigoje. Svarbesnis man yra gyvo veikėjo pojūtis, kuris kartais žodžiais negali būti nusakytas.

    Visgi, atmetus tą visažinį amerikonizmą, galima priimti ir pasinaudoti visai neblogu patarimu, kuris, kaip man pasirodė, ir yra Snaigės rašymo metodo esmė:

    Pradėti nuo mažo ir paprasto, auginti didelį ir sudėtingą, ieškoti dizaino ir laikytis tvarkos, kurioje galėtų tvyroti suvaldytas kūrybiškasis chaosas.

    —————————

    originalus straipsnis: Snowflake Method