skaitantiems ir rašantiems

All posts in skaitymas

  • Atgaiva akims: knygų nereklama

    atgaiva-akims

    Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

    Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

    O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

    Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

    Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

    Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

    Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

    Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

    Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

    Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

    O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

    (Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

  • Pasikalbėjimai su Atwood

    juoda ir ruzava

    Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

    * * *

    Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

    Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

    Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

    Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

    Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

    Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

    Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

    Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

    Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

    Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

    Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

    Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

    Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

    Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

    Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra ištirta teritorija“, o čia yra neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

    Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

    Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

    Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

    Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

    Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

    Atwood: Beveik niekada. Apie Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

    Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Atwood: Su realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

    Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

    Taigi jei jų problemos yra negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

    Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

    Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

    Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

    — žurnalas The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.

  • Tikėk ir kalbančiu arkliu

    Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

    Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

    Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

    Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

    Matote, kaip lengva?

    Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

    „Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

    Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

    Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

    Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

    Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

    – Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

    – Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

    – Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

    – Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

    – Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

    – Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

    – Bet juk tau nepatiko, ar ne?

    – Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

    Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

    – Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

    – Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

    – Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

    Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

    – Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

    – Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

    – Žinoma. Ištisai.

    – Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

    – Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

    – Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

    Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

    (mano vertimas iš Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“)

  • Telepatijos seansas

    Taigi tarkime, kad dabar esi savo mėgstamiausioje signalo priėmimo aplinkoje, o ir aš esu vietoje, iš kurios transliuoti patogiausia. Mūsų telepatijos seansas turės įvykti ne tik per didelį atstumą, bet ir per laiko nuotolį, ir vis tik tai nesukels jokių problemų; jei vis dar galime skaityti Dickensą, Shakespeare’ą, o (pasidėdami viena kita išnaša) ir Herodotą, manau, galėsime susitvarkyti ir su skirtumu nuo 1997–ųjų iki 2000–ųjų. Ir štai pradžia – tikroji telepatija veiksme. Pastebėsi, kad rankovėje nieko neslepiu ir mano lūpos nesukrutės. Taviškės, labai tikėtina, irgi.

    Žiūrėk – štai uždengtas raudona medžiaga stalas. Ant jo stovi akvariumo dydžio narvelis. Narvelyje tupi baltas rausvanosis triušis rausvais akių apvadėliais. Priekinėmis letenomis laikydamas morkos galiuką, jis patenkintas graužia. Ant jo nugaros, ryškiai užrašytas mėlynu rašalu, matosi skaičius 8.

    Ar mes matom tą patį? Tam, kad absoliučiai būtume tuo tikri, reikėtų susitikti ir palyginti savo užrašus, bet manau, kad matome tą patį. Žinoma, neišvengsime variacijų: kai kurie signalo priėmėjai pamatys vyšninės spalvos medžiagą, kai kurie matys kaštoninę, tuo tarpu kiti gali įžvelgti ir dar kitokių atspalvių. (Daltonikams raudonoji medžiaga atrodys tamsiai pilka, cigaro peleno spalvos.) Vieni gali matyti pakraščius karpytus, kiti gali matyti juos tiesius. Į dekoratyvumą linkęs asmuo gali pridėti šiek tiek spurgelių, ir mielai prašom: mano staltiesė – tavo staltiesė, darkyk, kiek tik širdis geidžia.

    Lygiai taip ir su narveliu – jo atvejis palieka nemaža erdvės asmeninei interpretacijai. Iš vienos pusės, jis aprašytas grubaus palyginimo būdu, kuris vertingas tik tuomet, jei mudu pasaulį matome ir dalykus suvokiame panašiai. Įnikus į grubius palyginimus, lengva tapti nerūpestingu, bet kitas būdas yra smulkmeniškai vardinti detales, o tai iš rašymo atima visą džiaugsmą. Negi sakysiu, kad „ant stalo stovi trijų pėdų ir šešių colių ilgio, dviejų pėdų pločio ir keturiolikos colių aukščio narvelis“? Tai jau ne proza, o vartojimo instrukcija. Pastraipoje taip pat nepasakyta, iš kokios medžiagos pagamintas narvelis – iš vielučių tinklo? plieno virbų? stiklo? – bet argi tai svarbu? Juk suprantame, kad narvas yra kiaurai matoma dėžė; daugiau, negu šitai, mums nerūpi. Pats įdomiausias dalykas yra netgi ne tame narvelyje morką graužiantis triušis, o ant jo nugaros esantis skaičius. Ne šešetas, ne ketvertas, ne devyniolika kablelis penki. Tai – aštuonetas. Štai, į ką abu žiūrime ir matome. To nesakiau. To neklausei. Net burnos nepravėriau, net neišsižiojai. Mudu netgi ne tuose pačiuose metuose, nekalbant, kad ne tame pačiame kambaryje… išskyrus tai, kad mudu esame kartu. Arti.

    Šiuo metu yra susitikę mūsų protai.

    Aš pasiunčiau tau stalą, uždengtą raudona medžiaga, narvelį, triušį ir mėlynu rašalu užrašytą skaičių aštuoni. Tu viską gavai, ypatingai tą mėlynąjį aštuonetą. Įsitraukėme į telepatijos veiksmą. Jokio arabų pūtimo – tikra telepatija. Nesiruošiu ties šia vieta per ilgai apsistoti, bet prieš tęsdamas toliau norėčiau, kad suprastumei, jog nebandau gražbyliauti; noriu, kad šitoje vietoje viskas būtų aišku.

    Pradėti rašyti gali suirzęs, susijaudinęs, su viltimi arba net desperacija – jausmu, kad niekuomet neužrašysi visiškai tiksliai to, kas tavo galvoje ir širdyje. Gali pradėti rašyti sugniaužęs kumščius ir susiraukęs, pasiruošęs išspardyti visiems subines ir padaryti tvarką. Gali imtis rašymo todėl, kad nori užkariauti merginos širdį arba nori pakeisti pasaulį. Imkis rašymo dėl bet ko, tik ne dėl nieko. Noriu pabrėžti: negali sėstis priešais baltą lapą tuščias.

    Neprašau rašyti pagarbiai ar be abejonių; neprašau būti politiškai korektišku ar padėti į šalį savo humoro jausmą (jei Dievas susimylėjo tokiu apdovanoti). Tai ne rungtynės dėl populiarumo, ne moralinė olimpiada ir ne bažnyčia. Bet tai rašymas, velniai rautų, o ne mašinos plovimas ir ne akių apvedžiojimas. Jei rašymas tau yra rimtas reikalas, tai galim kalbėtis. Jei rimtai negali ar nenori, tai metas tau užversti knygą ir užsiimti kuo kitu.

    Gal nuplauk mašiną.

    Stephen King „On Writing“

    skyrius „What Writing Is“ („Kas yra rašymas“)

    (vertimas – mano)

    (Jei kitais metais norėtum pasiskolinti šią knygą (turiu anglišką variantą), susisiek su manimi per Facebooką – knyga „keliaus per rankas“ Lietuvoje.)