skaitantiems ir rašantiems

All posts in sinopsis

  • Veikėjo charakteris #3: praktika

    hičkoko paukščiai

    Galvoju, kai kam skaitant mano konspektus gali pasirodyti, jog patarimai skirti norintiesiems mėgdžioti holivudinį kiną. Na, juk yra ir tokių. Mėgdžioti to kino schematiškumą? O gal tik išmokti „skaityti“ tą kiną profesionaliai? Juk ne tas pats yra žiūrėti atsipūtus amerikonų romantines komedijas ar trileriukus. Netgi inteligentai karts nuo karto prisipažįsta – prisipirkau tarkovskių, o žiūrėti turiu sveikatos tik holivudus (Knausgaardo pavyzdys)…

    Mano manymu, amato dalykai yra svarbūs ir tam, kuris nenori sekti tradicija. Tam, kad laužytum taisykles, reikia jas žinoti. Kitas dalykas, tradiciją reikia žinoti kaip istoriją. Na, ne „reikia“, o padeda. Galbūt kai kas susiprotėtų, kad mėgdžioti Tarantiną nėra tas pats, kas būti tokiam, kaip Tarantinas, cituoti dešimtis senųjų kino meistrų – nes jis juk mėgdžioja daugelį mums nežinomų senų filmų, perfiltruodamas juos per savo prizmę, sukurdamas unikalų stilių. Jis myli visą kiną, o mes mylim tik Tarantiną.

    Dar vienas dalykas: išmokus schemas, galima iš jų kad ir pasijuokti. Neseniai žiūrėjau keletą skandinavų filmų, kuriuose žanras labai gražiai išsuktas. Siaubo filmas „Dead Snow“ (slasheris) – tikrai siaubingas – apie nacių šmėklas, žudančias atostogautojus Norvegijos kalnuose. Fantastinė siaubo komedija (!) apie trolius „Trollhunter“ (vėl norvegai). Minėtasis švedų filmas apie vampyrus „Let the Right One In“ – jį bandė perdirbti amerikonai – na, ir perdirbo, bet nesiruošiu to žiūrėti, kaip ir perdirbtos „Mergaitės su drakono tatuiruote“. Kai kada tie, kurie už holivudo ribų žaidžia su holivudiškais šablonais, sukuria tokį unikalų dalyką, kurio paskui maldauja amerikonai. Kine visuomet atsiras vieta asmenybei, deja, Holivude jos greit parsiduoda blockbusterių gamybai (Darreno Aronofskio pavyzdys – gražios pradžios pabaiga – milijoninis „Noa“).

    Bet pakaks mano minčių apie kiną. Grįžkim į paskaitą. Cleary šįkart turėjo daug pasakyti, todėl kalbėjo taip greitai, kad vos spėjau užsirašyti. Kai ko jis nepaaiškino plačiau, bet gerai, kad aš nesu praleidusi nė vienos jo paskaitos ir suprantu kontekstą. Visi mano užrašai, kuriuos čia skaitote, yra šiek tiek ir mano interpretacija.

    Taigi, turiu pirmąjį scenarijaus eskizą, skaitau ir įsivaizduoju veikėjus, viskas dar tik žalia, kažko trūksta, ką daryti?

    1) Patikrink savo veikėjo pasakojimo perspektyvą (narrative poin of view).

    Pasakojimo perspektyva tai – informacija, kurią žino auditorija. Kiekvienu filmo momentu auditorija gali žinoti (1) daugiau, negu veikėjas; (2) mažiau, negu veikėjas; (3) tiek pat, kiek ir veikėjas.

    Jei auditorija neužimta informacijos analize, jei žino, kas vyksta, ji turi laiko jausti. Vienu metu įmanoma tik arba jausti, arba galvoti. Taigi perjunginėdamas auditorijos „žinojimą“, filmo autorius gali sąmoningai manipuliuoti emocijomis:

    (1) auditorija žino daugiau – simpatizuoja su rūpesčiu (concerned sympathy);

    (2) auditorija žino mažiau – simpatizuoja su smalsumu (curious sympathy);

    (3) auditorija žino tiek pat, kiek ir veikėjas – atsiranda empatija, susitapatinimas (pvz. veikėjas eina į tamsų sandėliuką, iš kurio ką tik girdėjo klyksmą, ir viską matome iš jo perspektyvos, taigi žinome tiek pat, kiek ir jis – baubą pamatysime tuo pat metu su veikėju).

    Gerame filme pasakojimo perspektyva perjungiama dažnai, o jei perjungiama retai – geriausia, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas. Jeigu pasakojimo perspektyva neperjungiama dėl nežinojimo, kad egzistuoja tokia perspektyva, tai filmas rizikuoja būti nuobodus ir varginantis, neišlaikantis žiūrovo dėmesio. Taip pat erzina, jei per ilgai nežinome, ką veikia veikėjas, arba jeigu per greit sužinome viską apie veikėjo veiksmus, todėl lengvai spėjame, kuo viskas baigsis. Taip gali atsitikti ir per ilgai laikant auditoriją sukabintą su nieko nesuprantančio veikėjo perspektyva, nors lyg ir atrodytų, kad tai turi sukelti empatiją. Būtina perjunginėti pasakojimo perspektyvą! Scenarijų rašantys profesionalūs kūrėjai (daugiskaita, nes dažnai kuriama ne po vieną) sudėlioja atspausdintas scenas į vieną eilę ir skirtingomis spalvomis susižymi pasakojimo perspektyvos virsmus.

    2) Užtikrink, kad veikėjai būtų ne lėkšti, o ryškūs, gilūs (rounded). 

    Ryškus veikėjas vienu metu dirba ir už personažą, ir už siužetą, ir už temą (judina siužetą savo veiksmais ir apsisprendimais, atstovauja temą savo įsitikinimais). Gerai išvystyti veikėjų personažai sukuria gyvo žmogaus įspūdį, mums atrodo, kad už istorijos ribų jie gyvena savo gyvenimą, apie kurį mes visko nežinom, tačiau nujaučiam jo egzistavimą. Detalės sukuria visumos įspūdį.

    Apie veikėjų gyvybę nereikia galvoti pirmajame eskize, nes tuomet svarbiau yra spontaniškumas, tereikia eiti ten, kur veda intuicija. Tačiau kituose eskizuose tenka imtis nuoseklaus veikėjo kūrimo. Padėti gali galvojimas apie kelis dalykus:

    (1) Kokia veikėjo funkcija, t.y. kokia veikėjo paskirtis pasakojimo siužeto atžvilgiu? Kodėl jo reikia istorijai? Kaip jis ją keičia?

    (2) Kokia veikėjo individuali prigimtis? Turim omenyje personažo asmenybės pojūtį (sense of personality), jo moralinį kodą, psichologinį tipą. Pastaba: išskirtinė asmenybė neturi būtinai būti ekscentriška, tai nebūtinai išsišokėlis keistuolis! Patarimas: tam, kad geriau pajaustum veikėjo prigimtį, pakeisk jo aplinką – perkelk į kitą šalį, kitą laiką, kitą pasaulį. Veikėjo esmė turėtų nesikeisti ir nuskraidinus jį į Marsą ar perkėlus laiko mašina į Senovės Graikijos laikus.

    (3) Ką atstovauja veikėjas? Šalutinis veikėjas yra tam tikros pagrindinio veikėjo savybės, charakterio bruožo simbolis arba antipodas, padedantis pagrindiniam veikėjui sužibėti kontrasto būdu. Filme „Unforgiven“ pusaklis banditėlis yra pagrindinio veikėjo (Eastwoodo) priešingybė, tiek fizinė (negali šaudyti / puikiai šaudo), tiek dvasiškai (negali žudyti, geras žmogus / puikus žudikas, blogas žmogus).

    3) Bandyk apversti procesą ir išvesk siužetą iš veikėjo charakterio (reverse engineer plot from character).

    Per tai, kas jis yra, veikėjas diktuoja tai, kas jam atsitinka. Tai ypač tinka nekomplikuotiems žanrinių kūrinių veikėjams. Privatus seklys filmnoir susitinka moterį, bet mes žinome, kad jis yra vienišius, todėl galų gale liks vienišas, tokia jo lemtis (ir tokia filmnoir taisyklė). Jis nepasitiki žmonėmis, visi yra sukčiai, todėl išsiaiškina ir tai, kad moteris jį bando maustyti („The Maltese Falcon“). Pagal personažą ir kurdamas gali numatyti siužetą.

    Tačiau sudėtingi, komplikuoti veikėjai neleidžia nuspėti siužeto posūkių (buvo parodyta tamsaus kolorito ištrauka iš Kieslowskio „Dekalogo“ pirmosios serijos, kur visiškai niekas nebuvo aišku). „Tikrai geri personažai yra per geri siužetui,“ – sako Cleary. Tokie veikėjai būtinai keičiasi, todėl negalima prognozuoti jų poelgių.

    Šalutiniai veikėjai išprovokuoja siužeto posūkius (pivot points), veikia protagonistą, jie yra siužeto pokyčių agentai (agents of plot change). Jei šalutinis veikėjas nieko nekeičia siužete, tai reiktų iškelti klausimą, kam jis išvis yra kūrinyje?

    4) Nustok jaudintis dėl to, ar tavo istorijos protagonistas simpatiškas (likeable)! 

    Apie tai neseniai buvo kalbama australų scenaristų bloge „Draft Zero“ podcaste.

    Klausinėti tokio dalyko yra bergždžias užsiėmimas. Verčiau galvoti taip: veikėjai nėra mano draugai, jie man neturi patikti. Neigiami veikėjai gali būti gerai parašyti, super įdomūs, todėl – simpatiški, o teigiami gali būti nuobodūs, monotoniški, nuspėjami, todėl – nesimpatiški.

    Nesimpatiškas veikėjas yra tik tas, kuris prastai sukurtas. Kas yra simpatiškas veikėjas? Suteikiantis pramogą, besikeičiantis, neįprastai besielgiantis, kupinas konfliktų, nuolat veikiantis, aktyvus! Gėris neturi nieko bendro su tuo, ar mums patinka veikėjas.

    Hitchcockas vidury filmo „Psycho“ priverčia sirgti už nusikaltėlį, kurio pradžioje auditorija nekentė. Kaip tai padarė? Mus pastatė į veikėjo poziciją, ėmėme matyti iš nusikaltėlio perspektyvos, todėl susitapatinome su juo, įvyko nevalinga empatija. Toks pokytis yra labai naudingas dalykas.

    Auditorija domisi: kada veikėjas taps simpatišku? Verta pagalvoti, kas veikėjo charakteryje mums nepatinka ir ką jis turi daryti, kad imtų patikti. Svarbu padaryti taip, kad tas pokytis būtų išradingas, neįprastas, stebinantis.

    5) Parašyk veikėjo charakteristiką.

    Tai ne veikėjo biografija, ne CV (nors yra ir toks pratimas), bet greičiau sinopsis (trumpas turinys), charakterio studija. Charakteristikoje laisva forma reiktų paliesti šiuos punktus:

    (a) esminis veikėjo klausimas (apie tai minėjau įraše „Tekstų architektūra“) – problema, su kuria susiduria veikėjas (filme „Shame“: kaip Brandonas supras, kad priklausomybė seksui jam tapo priemone tvarkytis su jausmais, ir tai įstūmė į aklavietę?);

    (b) apibrėžkite veikėjo laikyseną kitų atžvilgiu: vienišius, draugas, komandos narys, vedlys?;

    (c) ar veikėjas suvokia savo tipą? kas atsitinka siužete, kai jis/ji suvokia tai? kas išprovokuoja šį pokytį?

    (d) STATUSAS – statusai nėra įgimti, visi žmonės vaidina statusus; auditorijos dėmesys pagaunamas tuomet, kai keičiasi statusai; koks veikėjo statusas – koks yra jam artimiausias, natūralus, ir kokį tenka vaidinti socialinėje aplinkoje? gal veikėjas sąmoningai nusprendžia keisti savo statusą? kuris kitas veikėjas atakuoja, keičia pagrindinio veikėjo statusą? gal tam yra gilios priežastys?

    (e) kokia kūrinio struktūra – vedama siužeto ar veikėjo? koks esminis dramos klausimas (vėl „Tekstų architektūra“)? jei istoriją veda siužetas, tai ar įvyks esminis veikėjo pokytis? jei istoriją veda veikėjas – galima apversti klausimą: kaip esminio dramos klausimo išsprendimas padaro veikėjo virsmą akivaizdžiu? (how does the resolution of the main plot question makes the answer to character change inevitable?) („Erin Brockovich“)

    Reziumė:

    Net jeigu parašytum puikiausią scenarijų, jis nebus geresnis už geriausią scenarijų, kuris jau parašytas. Pasaulyje daug scenaristų, kurie daug meistriškesni už tave. Visi siužetai jau parašyti, todėl neturėk iliuzijų, kad sukursi tokį, kokio dar pasaulis nematė.

    Vienintelis dalykas, kuris gali būti unikalus ir kurio autorius gali būti tik tu pats, yra veikėjai. Tavo istorija gali išsiskirti iš kitų tik stiprių, ryškių, originalių veikėjų dėka.

    Veikėjų unikalumas priklauso nuo tavo paties asmenybės, o tu, autoriau, esi unikalus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl nekopijuok kitų, o atkreipk žvilgsnį į save. Nemeluok sau, būk sau ištikimas. Kopijuodamas kitus, nusigręži nuo savęs, o juk pasaulis domisi būtent tavimi. (Eidama po paskaitos namo mąsčiau apie tai, kad ne visi supranta, jog gali būti įdomūs, nes ne visi domisi savimi. O jeigu ir susidomi savimi, labai mažai žmonių nori kitiems parodyti save tokius, kokie yra iš tiesų. Nes tai nėra vien tik gražūs charakterio bruožai… Ir visgi kito kelio nėra: jei tu nesidomi savimi – mes nesidomim tavimi. Neįmanoma kitus sudominti tuo, kuo pats nesidomi…)

    Istorijos patraukia ne tuo, kas jose pasakojama, o tuo, kaip yra pasakojama. Mūsų, pasakotojų (storytellers), užduotis yra suintriguoti ir paveikti auditoriją puikia pasakojimo forma.

    Kaip paveikti auditoriją, kaip įtraukti ir sujaudinti? Tai esminis kūrėjų užsiėmimas.

    (Sako, Cleary pirmosios ir trečiosios paskaitos garso įrašas bus įdėtas į jo puslapį: http://www.stephenclearyfilm.com/. Antroji paskaita neįsirašė…)

    Pabaiga. Pirmosios paskaitos yra čia ir čia.

  • Išnyrantis rašytojas

    Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija“, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

    Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados“ (Publishing Trends) (nuoroda).

    Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

    Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland“ redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys“. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

    Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

    Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

    Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

    Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings“ (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

    Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

    Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

    Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!“ – sakė ji.

    Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.“ Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

    Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

    Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

    Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

    Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,“ – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

    Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

    Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

    Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

    Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

    Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

    Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

    „Kodėl tu nori rašyti?“ – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

    Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

    Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas“ bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

    Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)