Neseniai turėjau garbės mėgautis knyga, kurią jau buvau nusižiūrėjusi, kai tik pasirodė originalo (anglų) kalba. Bet Tyto alba ją išleido šių metų Knygų mugei ir voilà! Vertimas nėra puikus, bet geras. Turinys labai smagus, nes tai egzistencialistų aplinkos ir biografijų melanžas, perteiktas labai suprantama kalba, be filosofinio žargono. Pristatoma ir egzistencialistinės minties kilmė beigi kryptis. Parašė tą knygą britų filosofė Sarah Bakewell ir vadinasi ji „Egzistencialistų kavinė“.

Gal ir nebūčiau pristatinėjusi jos savo bloge, bet kelios vietos mane nukalė – garsiai juokiausi. Kaip žinia, ne vienas ir ne du filosofai rašė „į šalį“ – kūrė literatūrą. O Sartre’as, pasirodo, išbandė jėgas ir filmo scenarijaus kūrime. Apie tai, kaip jam sekėsi, ištrauka be komentarų:

„Sartre‘as dar gerokai iki to meto, kai rašė Flaubert‘o biografiją, ėmė domėtis savo veikėjų pasąmone ar pusiau sąmone. Įpusėjęs knygą „Būtis ir nebūtis“ jis ima svarstyti, kad gyvenimas gal ir vyksta pagal mūsų pačių susikurtus projektus, bet mes to iki galo nesuvokiame. Jis ragino sukurti naują egzistencialistinę psichoanalizę, paremtą laisve ir būtimi-pasaulyje. Jam buvo nepriimtinas Freudo psichikos paveikslas, kuriame pasąmonė glūdi pačioje apačioje, o virš jos klojasi kiti sluoksniai, lyg žiūrėtum į baklavos griežinėlį ar geologinį pjūvį. Nesutiko ir su tuo, kad seksas iškeliamas į aukščiausią vietą. Tačiau jis vis labiau domėjosi sunkiai perprantamomis gyvenimo sritimis ir mįslingomis motyvacijomis. Ypač jam patiko, kad Freudas – kaip ir jis pats – dirbdamas keitė ir tobulino idėjas. Freudas buvo toks pat didis mąstytojas ir, žinoma, rašytojas, – kaip Sartre‘as. Sartre‘as jį už tai gerbė.

1958 metais Sartre‘ui pasitaikė proga išsamiau patyrinėti Freudo gyvenimą, nes režisierius Johnas Hustonas paprašė parašyti scenarijų biografiniam filmui. Sartre‘as darbo ėmėsi dar ir dėl to, kad jam trūko pinigų – sumokėjęs milžiniškus mokesčius liko tuščiomis kišenėmis. Jis kibo į darbą su jam įprastu uolumu ir sukūrė scenarijų, pagal kurį būtų išėjęs septynių valandų trukmės filmas.

Hustonui septynių valandų filmo nereikėjo, tad jis pasikvietė Sartre‘ą į namus Airijoje, kad jie galėtų kartu padirbėti ir sutrumpinti scenarijų. Sartre‘as buvo varginantis svečias, be atvangos tarškėjo prancūziškai, Hustonas jį vos suprato. Kartais išėjęs iš kambario Hustonas girdėdavo, kaip Sartre‘as toliau šūkauja, turbūt nepastebėjęs, kad pašnekovo nebėra. Tiesą sakant, Sartre‘ą kaip pat stebino šeimininko elgesys. „Staiga vidury pokalbio jis pradingdavo, – rašė jis de Beauvoir. – Labai gerai, jei dar pasirodydavo iki pietų ar vakarienės.“

Sartre‘as klusniai išbraukė kai kurias scenas, bet, rašydamas naują variantą, nesusilaikęs įterpė kitų ir išplėtojo jau esamas. Hustonui jis įteikė scenarijų, iš kurio būtų išėjęs nebe septynių, o aštuonių valandų filmas. Hustonas atleido Sartre‘ą ir pasamdė du scenaristus sukurti įprastesnį filmą. Filmas pasirodė 1962 metais, Freudą vaidino Montgomery Cliftas. Sartre‘o pavardė nebuvo paminėta, veikiausiai jo paties prašymu. Daug vėliau buvo išleisti visi jo scenarijaus variantai, taigi dabar kiekvienas panorėjęs gali išnagrinėti kiekvieną atkarpą ir apmąstyti dar vieną nestandartinį Sartre‘o indėlį į literatūrinės biografijos žanrą.“

Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, pp. 249-250, Tyto alba, 2019.