skaitantiems ir rašantiems

All posts in savikritika

  • Apie kokybės kartelę

    Bendraudama su studentais ir matydama jų kūrybos kančias, atidėliojimą iš baimės suklysti, išvedžiau teoriją apie kokybės kartelę.

    Esame įpratę siekti kokybės ir dažnai su baisia pagarba minime „kokybės kartelę“ – tai lygis, kuris yra aukštai, tai kokybė, kurios mes nuolat siekiame, bet niekada nepasiekiame, nes su kiekvienu atliktu darbu kartelė kyla į viršų. Turėdami tokius aukštus kokybės standartus giriamės, kad nuolat esame nepatenkinti, barame save ir niekiname, raukomės, kai kas nors sako komplimentus mūsų darbams, kreivai nusišypsome, kai mus pavadina perfekcionistais.

    Viena studentė teisingai pastebėjo, kad su kiekvienu projektu siekiame geresnio rezultato, šokame vis aukščiau. Taip išeitų, kad geriausias laikas yra tas, kai pirmą kartą darėme projektą, sukūrėme pirmąjį darbą: nes tuomet nesistengėme būti „geresni, negu“. Nesilyginome nei su kitais, nei patys su savimi, nevertinome ir nekritikavome rezultato – tiesiog džiaugėmės išvis jį pasiekę. Tai, ką sukūrėme, gimė netikėtai, neturint didelių lūkesčių, kaip pirmas kūdikis. Svarbiausia, ką sužinojome – įmanoma gimdyti!

    Grįžkime į pirmapradę siekių nekaltybę. Net žodis „pasiekę“ gali tapti toksiškas – jeigu kylame, bandydami pranokti save, dažniausiai krentame, drauge su nulaužta kartele. Gal net ir lūžusiais kaulais.

    Mintyse piešiamas vaizdinys toks: mes šuolininkai į aukštį, kartelė aukštai, apačioje storas čiužinys… Kas tai mūsų gyvenime? Kas gi mus gaudo puolusius: giminės ir artimieji? Saldumynų ir svaigalų paguoda? Amžinas atilsis internete?

    Siūlau apversti vaizdinį: kas, jeigu kartelė yra ne aukštai, o žemai? Kas, jei kartelės reikia ne siekti, o tiesiog peršokti ją – pakabinus tame lygyje, kuriame įmanoma tai padaryti dabartinėmis sąlygomis, su šiandieniniais gebėjimais.

    Mano kokybės kartelė žymi ribą, žemiau kurios nenorėčiau nusileisti.

    Tai visada yra pasiekiama riba, man įkandama užduotis, kurią atlikusi būsiu patenkinta ir pagirsiu save. Laiko perspektyvoje, žinoma, siekiu daugiau. Skirtumas tas, kad nesu nusistačiusi sau viršutinės ribos – tegul būna tai beribis dangus, paukščiai, debesys, kosmosas.

    Visada siekiu kilti, bet nebijau nusileisti, nebijau nulaužti kartelės. Žinau, kur ji yra, jos vietą koreguoju. Tiesą sakant, visada ją peršoku, nes ji tikrai ne per aukštai. Atsitinka taip, kad „atsisėdu“ ant tos žemiausios kartelės – tada šiek tiek liūdna ir neramu. Tačiau visgi situacija nebūna beviltiška – žinau priemonių ir jų imuosi, taisau situaciją. Tiesiog neskriaudžiu savęs baisia kritika ir nusivylimais.

    Nesu perfekcionistė. Tarp diletantizmo ir perfekcionizmo yra gražus, teigiamas ir neigiamas aistras apraminantis žodis: profesionalumas.

    Kartais pakanka ir tokio uždavinio sau: atlikti, išsibandyti, pamatyti, kiek mažiausiai sugebi padaryti vienoje ar kitoje srityje. Pajusti, ar moki nusileisti ant abiejų kojų po to, kai pašokai į orą. Kai jau imsi gerai jausti tą apatinę kokybės kartelę – metas skristi.

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.