skaitantiems ir rašantiems

All posts in reklama

  • Apžvalga, recenzija, anotacija? Reklama!

    Prieš keletą savaičių nusiunčiau vienos knygos recenziją portalui 15min. Tą knygą man atsiuntė leidykla, bet jokios prievolės reklamuoti knygą nejutau, taip nesitarėme. Tikiuosi, leidyklos vyr. redaktorė supranta, kad diskusija užsimezga tada, kai į kūrinį žvelgiama kritiškai, o ne liaupsinama, ieškant vien gerų pusių.

    Portalo 15.min Kultūros redaktorius dar tą pačią dieną (o buvo penktadienis) atsakė dviem žodžiais: „Laba diena, dėkui“. Sekmadienį feisbuke mane pakvietė draugauti recenzuotos knygos autorė, ir iškart patikrinau, ar jau nėra publikuotas mano straipsnis. Taip, sekmadienį jis jau portale.

    Pirmadienį 15min redaktoriui uždaviau klausimą: o kaip pas jus su honorarais? Greitai gavau atsakymą: „Paprastai mokame honorarus kai iš anksto tariamės, ko reikia mums. Bet šį kartą sumokėsime“.

    Užpildžiau atsiųstą formą, gavau pasirašyti sutartį, sumokėjo. Bet, kaip tame liūdname anekdote, mano pavogtus sidabrinius šaukštus grąžino, o nemalonus jausmas liko. Neturėtų būti taip, kad autoriui nepranešama apie neketinimą mokėti honoraro, bet publikuojama. Apie sąlygas būtina sutarti prieš tai. Čia tiesiog sveikas protas, normali etika.

    Tada pavarčiau, kas rašoma prie kitų 15min Kultūros rubrikos straipsnių, kurių pavadinimai prasideda „Knygos recenzija“. Ir nušvitau, supratusi.

    Juk jie publikuoja ne recenzijas, o reklamą. Štai, ką reiškia „kai iš anksto tariamės, ko reikia mums“. Portalas gauna knygas iš leidyklų, kurios galbūt net finansuoja tuos reklaminius straipsnius, vadinamus recenzijomis. Bet tai ne recenzijos, komradai, tai yra anotacijos arba apžvalgos, geriausiu atveju. Tai pagiriamieji žodžiai prekėms, kurias pardavinėja knygų verslas.

    Prisiminiau vieno rašytojo klausimą: o kuo gi skiriasi apžvalga, anotacija, recenzija? Atsakiau, kaip mokėjau.

    Anotacija – dažniausiai leidyklų atsiųstas tekstas be autoriaus, trumpas reklaminis pranešimas spaudai, kurį rašo viešujų ryšių specialistas. Apžvalga – toks pats reklaminis tekstas, bet jau autorinis, jį rašo literatūros ekspertas arba mėgėjas, apsimetantis ekspertu, užsakyta irgi leidyklos.

    O štai recenzija turėtų būti ne reklaminis, o kritinis straipsnis. Autorinis ir nešališkas. Recenzija gali būti labiau mokslinė (kaip dažnai nutinka filologams ir literatūrologams) arba labiau emocinė (kaip dažnai nutinka blogeriams ir grožinės literatūros autoriams).

    Nešališkumas čia toks, kad recenzijos autorius gali būti subjektyvus, bet nenupirktas už pinigus, net jeigu leidykla atsiuntė jam leidinį, net jeigu kas nors jam už straipsnį žadėjo gerai sumokėti. Recenzentui gerai mokama už teisybę, už ekspertinę nuomonę, o ne už pataikavimą. Tik taip pirkėjas skaitytojas atsirinks, kas jam įdomu, koks kokybės lygis jam tinka, kokia tema ar autoriaus asmenybė šiuo metu traukia.

    Deja, šiuo metu nedaug kritikų, kurie nebūtų parsidavę reklamai. Šitai norėčiau pabrėžti, kad tiek skaitytojai, tiek rašytojai, kurie nori ugdyti savo literatūrinį skonį ir tiki ekspertais, nepasiduotų tam plačiai mūsų viešojoje erdvėje pasklidusiam falšui, kuris dažniausiai yra niekuo dėta reklama.

    Man reklama patinka, ir reklamuoti prekę nėra blogis. Reklama visame kame įžvelgia pozityvą, talentą, vertę – nes leidykla, apsisprendusi publikuoti knygą, be abejo, stengiasi neprapisti pelno, parduoti visą leidimą, o jei pasiseks ir ne vieną.

    Toji mistinė „literatūrinė vertė“ visada buvo kuriama dirbtinai, nedidelio žmonių būrelio. Jei gyvenate Vilniuje ir lankote literatūrinius renginius, juos visus matėte. Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete jie irgi aktyviai reiškiasi. Jie iš to dalinai pragyvena (tai irgi nėra priekaištas). Jų nedaug, bet jų rankose – tam tikra galia. Tie patys žmonės yra ir vertintojai apdovanojimų komisijose, ir rekomendacijų rašytojai, ir kultūros politikos formuotojai, kultūros leidinių redaktoriai. Dauguma jų priklauso sovietinio tipo bendruomeniškumo tradiciją tęsiančiai Lietuvos rašytojų sąjungai.

    Čia nėra jokio nusikaltimo – visais laikais literatai būrėsi ir laikėsi, įsikibę į vieni kitų pagyras. Taip yra, toks gyvenimas. Bet stipri kritika, laikydamasi atokiau, nedraugaudama tarpusavyje, leisdama sau susipykti, nesutikti, išlikti nešališka, nors ir subjektyvi, – užveda polemiką, verčia abejoti verte ir neleidžia užmigti ant laurų.

    Kritika yra kaip koks miško sanitaras vilkas, be kurio briedžių gaujos nučiulptų medžius iki šakelių. Todėl mums reikia daugiau tikrų recenzijų, ne vien tik reklamos.

    O su 15min, mieli kolegos, atsargiai. Neužsileiskime! Siųsdami tekstą iškart klauskime apie honorarą. Mes turime pasirinkimą, visos kultūrinės platformos stokoja kokybiško turinio, patikėkit.

  • Atgaiva akims: knygų nereklama

    atgaiva-akims

    Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

    Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

    O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

    Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

    Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

    Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

    Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

    Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

    Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

    Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

    O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

    (Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

  • Išnyrantis rašytojas

    Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija“, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

    Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados“ (Publishing Trends) (nuoroda).

    Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

    Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland“ redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys“. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

    Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

    Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

    Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

    Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings“ (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

    Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

    Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

    Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!“ – sakė ji.

    Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.“ Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

    Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

    Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

    Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

    Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,“ – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

    Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

    Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

    Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

    Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

    Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

    Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

    „Kodėl tu nori rašyti?“ – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

    Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

    Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas“ bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

    Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)

  • Laiškas mielam darbdaviui

    Apie tai, kaip rašyti motyvacinį laišką ir CV, daug skelbta internete. Gražiai ir išsamiai paaiškina CV online.

    Tačiau niekas nepasako subtilių dalykų, kuriuos pastebėjau pati būdama darbdavio pusėje, kai dirbau reklamos agentūros kūrybos skyriuje ir ieškojau rašančių talentų. Beje, ir darbo skelbimą teko rašyti…

    Kodėl reklamos agentūrų skelbimai atrodo taip keistai? Todėl, kad jie tikisi susirasti darbuotoją, kuris teisingai suprato jų skelbimą ir tinkamai į jį atsiliepė.

    Talento po puodu nepavoši. Net gramatinių klaidų jūroje galima įžvelgti galingą kūrybinę potenciją ir duoti žmogui progą pasireikšti – pateikti užduotį, pakviesti pokalbiui. Tačiau ar visi supranta, kur bando patekti? Ir ko nori reklamos agentūros? Kiek talentingų nepatyrusių žmonių rašo laišką prastai?

    Šie patarimai galbūt padės išvengti kvailų klaidų:

    • Kūrybingas reklamos agentūros darbo skelbimas kviečia rašyti kūrybingą motyvacinį laišką. Reiškia, iš jūsų laiško bus sprendžiama, kaip suvokiate kūrybingumą.
    • Bet kokio kūrybingumo motyvacinis laiškas privalo turėti pagrindinius atributus: kreipinį, parašą. Ir pagrindinę mintį: ką norite pasakyti, kodėl reikia susidomėti būtent jumis.
    • Jei dar nežinote, tai skaityti laišką, kuris surašytas į vieną teksto bloką, beveik neįmanoma. Jau trečioji eilutė susilieja su penktąja, o dešimtojoje eilutėje esanti mintis liks neperskaityta. Kiekviename paragrafe užtenka trijų sakinių. Ir kuo jie trumpesni – tuo geriau!
    • Atkreipkite dėmesį ir skirkite laiko grafiniam teksto vaizdui. Tai yra didelė dalis teksto informacijos. Informacijos apie jus.
    • Jei parašęs laišką jo kelis kartus neperskaitysite ir neištaisysite, paliksite daug korektūros, sintaksės ir gramatinių klaidų. Tikrai.
    • Skaitydami laišką trečią kartą, trumpinkite, kiek tik galite.
    • Metaforos, palyginimai, epitetai ir kiti kalbos papuošimai turėtų neužgožti minties. Kai jie tėra stiliaus šablonai, kai jų pilni sakiniai, tai skaitydamas pradedi garsiai juoktis. Pvz. viename laiške buvo teigiama, kad pretendentas jau yra „gerai susipažinęs su reklamos agentūros virtuve“. Puiku, tai kurioje pusėje yra kriauklė ir kurioje – šaldytuvas?
    • Gausūs tarptautiniai žodžiai nerodo išprusimo. Greičiau – polinkį į manieringumą. Kur galite, pakeiskite juos lietuviškais atitikmenimis.
    • Skaitydama sakinį, kuriame teigiama, jog autorius moka puikiai rašyti, klausiu: kieno rašliavą dabar skaitau ir kodėl laiške to puikaus rašymo nesimato? Rašykite taip gerai, kad nereiktų to atskirai pabrėžti.
    • Rašykite taip, kaip kalbėtumėte, bet ne šnekamąja kalba. Šnekamojoje kalboje daug šiukšlelių, intarpėlių, kaip „berods“, „aišku“, „žinot“, „sakau“, „galbūt“, „turbūt“, „na“ ar netgi „nu“… Be jų geriau todėl, kad skaitymo ir klausymo procesas vyksta skirtingai. Kalbėdami tokiais žodeliais užpildome pauzes, tad net negirdime. Skaitydami pauzių nematome, ir žodeliai virsta kliūtimis.
    • Nepersistenkite su įvardžiais. Ypač su „aš“.
    • Neaiškius žodžius patikrinkite Lietuvių kalbos žodyne. Įtartinus – taip pat.
    • Per visą savo darbo laiką gavau 95 % laiškų, kurių autoriai bando rašyti kūrybiškai, tačiau retas kuris parašo sklandžiai. Tiesiog – sklandžiai, tvarkingai, be klaidų. O bandoma įsidarbinti reklamos srityje rašytojais!
    • Manau, apie kūrybiškumą geriausiai byloja atlikti darbai, pomėgiai, hobis. Juk nesunku prikabinti savo darbo pavyzdį (jau publikuotą kūrinį ar nuorodą).
    • Išsiųskite laišką kitą dieną. Prieš tai dar kartą perskaitę.

    Paskutinis patarimas: nesivadovaukite kitų patarimais – mąstykite savo galva!

  • Tikslinė auditorija

    Visą savaitę turėjusi neplanuotas proto išeigines“, link savaitgalio susiimu ir skaitau apie tikslinę auditoriją (TA). Šitas žodžių derinys man primena kitą, gerai pažįstamą iš reklamos laikų ir reiškiantį tą patį: tikslinė grupė (TG).

    TA – yra žmonių grupė, kuriai visų pirmiausia yra skirta reklaminė ar kokia kita (pvz. politinė) kampanija, renginys, reiškinys, objektas, kūrinys, leidinys ir t. t. TA gali būti apibūdinama pagal jai priklausančių žmonių amžių, lytį, rasę, socialinį ar šeimos statusą (pvz: pagyvenę vyrai viengungiai, miestiečiai paaugliai, turtingi intelektualai, kaimiečiai bedarbiai, lietuviai emigrantai Airijoje). Svarstant, kaip efektyviau pasiekti auditoriją, kaip paveikti, sudominti (ar/ir pirkti), svarbu žinoti, kas yra konkreti TA, kas jai gali būti įdomu, o ne badyti pirštu į dangų… Orientuotis į pačią plačiausią auditoriją, tikintis, kad visi susidomės, yra tas pats, kas nesiorientuoti į jokią.

    Čia galite daugiau pasiskaityti apie TA reklamoje:

    Vytauto Zuzevičiaus straipsnis Verslo bangoje“.

    Lygiai tas pats ir su knyga. Pasakymas, kad knyga yra skirta visiems, rodo, kad kalbantysis nesusimąstė apie tai, kas šiandien skaito (perka) knygas ir kokie skirtingi yra skaitytojai. Net rašančiųjų tikslai yra skirtingi. Ar kada nors galvojote, kodėl norite, kad jūsų knygą išspausdintų? Pabandykite atsakyti – noriu, kad mano knygą išspausdintų:

     nes turiu pasakyti žmonėms kažką, kas jiems bus naudinga

     nes noriu papildomai užsidirbti

     nes noriu iš rašymo pragyventi

     nes man tai labai patinka

     nes šitą istoriją noriu (man reikia) papasakoti

     nes knyga padės mano verslui

     nes knyga padės mano religijos žmonėms

     nes turiu kitą priežastį

    Jeigu sunerimote, tai gerai. Sąrašo esmė buvo sukelti jausmų sumaištį. Bet galbūt jūsų rašymo motyvai ne tokie didingi, bet visgi labai gražūs: norite parašyti šeimos istoriją, kurią išdalinsite visiems artimiesiems, arba knygą draugams – išleisti kelias dešimtis egzempliorių ir juos padovanoti. O turbūt paprasčiausias yra tikslas tapti „įžymiu“: jei knygoje (ar prie knygos) dar keletas skandalų…

    Šiaip ar taip, rašysite taikliau ir lengviau, aiškiai įsivaizduodami, į ką savo darbu kreipiatės, kieno susidomėjimo tikitės ir ar daug yra tokių, kuriems skirta jūsų knyga. Jeigu galvojate apie savo būsimą šedevrą (ir jo platinimą) labai rimtai, susimąstykite ir apie tokius punktus:

    • Kokius naujus dalykus, kokią patirtį perduosite savo skaitytojams? Ką jie sužinos, užvertę paskutinį puslapį?
    • Ar jūsų knyga moko skaitytoją, kaip kažką sukurti?
    • Ar nurodote skaitytojui žingsnius, kurie padės pasiekti tikslą?
    • Ar pateikiate savo įžvalgas apie kažkuriuos gyvenimo tarpsnius, reiškinius, problemas?
    • Ar jūsų knyga patenka į kokio nors populiaraus žanro kategoriją?
    • Ar naudodamiesi jūsų pateikiama informacija, skaitytojai sutaupys laiko ir pinigų?
    • Ar knyga skirta žmonėms, nieko nežinantiems apie šią sritį – naujokams, o gal kreipiatės į pažengusiuosius, ekspertus?
    • Ar jūsų knyga skirta atsipalaidavimui, leis skaitytojui pailsėti, sekant smagią intrigą?
    • Kuo jūsų knyga nepaprasta? Kuo ji skiriasi nuo kitų panašaus žanro knygų? Ar skaitytojas joje ras tai, ko nėra kitose?
    • Ar knygoje kreipiamasi į tam tikrą visuomenės grupę, tam tikro regiono žmones? Ar tai bus suprantama (kai bus išversta) kitos šalies skaitytojui?
    • Jeigu ši jūsų knyga nebe pirmoji, ar galite (ir kaip galite?) pasinaudoti pirmųjų sėkme? Ar anksčiau teisingai nujautėte TA?

    Labai išmintingi žodžiai (ne mano): jeigu nežinai, koks tavo tikslas, labai tikėtina, kad jo nepasieksi…

    (rašyta, skaitant AutorHouse)
    nuotr. Bill Hay paveikslas „Thinking Of Damocles“