skaitantiems ir rašantiems

All posts in redagavimas

  • Darom operaciją

    open_heart_surgery

    Dar viena paskaita iš Niujorko Gotham rašytojų mokyklos. Dėstytojas – Piteris Selginas (Peter Selgin):

    Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

    Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

    Toliau Selgino straipsnio „Revision: Real Writers Revise“ konspektas:

    • Pirmasis eskizas

    Hemingvėjus: „Svarbiausia yra tik užbaigti jį.“ (Ir išvis jis vadindavo pirmuosius eskizus ekskrementais…) Kaip ten bebūtų, mintis aiški: rašyk, raitykis, liekis, sprok, prisiek sau, kad pirmojo eskizo niekam nerodysi, tačiau parašyti, užbaigti jį turi. Antraip nebus ką taisyti.

    • Pasiruošimas taisymui

    Turi būti pasirengęs tokiai operacijai ne prasčiau nei chirurgas: blaivus protas, teigiamos emocijos, jokių kavos (ar alkoholio) pergėrimų, pervargimų, jokių asmeninių dramų, aistrų – tik šaltas, skvarbus protas.

    • Kaip tai daryti?

    Kai kurie rašytojai rašo ryte, o taiso vakare.

    Kai kurie parašę padeda į šalį ir užsiima kitu kūriniu, pamiršta, ir tik vėliau, atsiradus emociniam atstumui, skaito.

    Kai kurie rašydami ir taisydami užsideda skirtingas kepures, taip susidvejindami: aistringas kūrėjas ir negailestingas redaktorius.

    Galima skaityti savo kūrinį garsiai – tuomet išaiškėja daug spragų, nedermių.

    Galima supažindinti su kūriniu bičiulį – perskaityti garsiai pačiam arba išklausyti, kaip skaito kitas. Nelaukti kritikos, tik perskaityti.

    Efektyvus būdas nebepažinti savo kūrinio – atspausdinti jį neįprastu šriftu. (Man jis labai tinka!)

    Kraštutinis būdas – įduoti savo kūrinį palankiai nusiteikusiam redaktoriui. Tačiau reikia turėti omenyje, kad redaktorius linkęs ištaisyti daug ką, netgi tavo kalbos savitumą…

    • Kiek yra gana?

    Vieni pataria taisyti tol, kol pirštai ims kraujuoti, kiti siūlo nepersistengti. Iš esmės perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastume kažką naudingo galutiniam variantui. Pergalvojame iš naujo, išgyvename iš naujo. Niekur nepanaudotos pastraipos irgi naudingos – jos yra kūrybos proceso dalis.

    Pasiūlymas: parašę pirmąjį eskizą, atsiverskite tuščią lapą ir pradėkite iš pradžių. Įterpkite tik aktualias, vykusias pirmojo eskizo vietas, bet šiaip – rašykite iš naujo. (Taip įmanoma parašyti kelis skirtingus romanus ta pačia tema.)

    Nėra vienos taisyklės, kiek eskizų yra gana. Gali užtekti dviejų, gali neužtekti ir penkių…

    • Bendras paveikslas

    Nepatariama taisant galvoti iškart apie visus dalykus. Viename eskize galima susitelkti ties dialogais, kitame – ties siužetu. Kas turėtų rūpėti taisant:

    Personažai – juk galiausiai žmonės skaito knygas todėl, kad jose aprašomi žmonės.

    Siužetas – pradžia, vidurys, pabaiga…

    Požiūris (POV) – kieno akimis pasakojama, kuriuo asmeniu.

    Aprašymai – nuo abstrakčių („nepaprastas vaikas) prie konkrečių („vaikas skirtingos spalvos akimis“).

    Dialogai – lakoniškumas, potekstės, nelogiškumai (ypač nelogiškai kalba supykę žmonės), nuomonių konfliktai.

    Aplinkybės – kontekstas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas – dažnai kitoje aplinkoje tas pats veiksmas net neįvyktų („aplinka kalta“).

    Atsiminimai (flešbekai) – per juos reiktų nepamesti pagrindinio veiksmo linijos.

    Balsas – autoriaus Aš (stilius), kalbos grožis (ar tik žurnalistinis reportažas?).

    Tema – dažniausiai ryškėja (arba randama, sugalvojama) po pirmųjų eskizų.

    • Smulkmės, operuojamos užaštrintu pieštuku

    Gramatika ir skyryba – be komentarų.

    Metaforos ir palyginimai – tai svogūnai: jei jų per daug, patiekalas nebe kvepės, o dvoks.

    Būdvardžiai ir prieveiksmiai – prieskoniai, kuriuos reiktų naudoti saikingai.

    Klišės arba štampai – jeigu nuostabi frazė jau gerokai nuvalkiota, geriau sugalvoti naują.

    Paaiškinimai dialoguose – galbūt tarė, pasakė tinka labiau (nes išsišoka mažiau), nei burbtelėjo, cyptelėjo, subosijo?

    Tarptautiniai žodžiai – jeigu nenorite pretenzingumo, tai nerašykite įmantriai.

    • Trumpinti trečdaliu

    Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį. Norėdamas išvengti šitokios skaitytojo reakcijos, rašytojas turi būti dar žiauresnis ir trumpinti savo kūrinį negailestingai. Sutraukti, išbraukti, sukeisti žodžius, sakinius, pastraipas vietomis, palikti tik reikalingus žodžius…

    Pasiūlymas: pabandykite vieną iš savo kūrinių sutrumpinti trečdaliu. Atidėkite jį kelioms dienoms, vėliau perskaitykite ir pasvarstykite, ar ne pagerėjo?

    • Tai kada bus gana?

    Kai kurie rašytojai teigia niekada nebaigiantys taisyti savo kūrinių. Kai kurie nurimsta, tik pamatę savo kūrinius knygos formoje, ir tai subruzda taisyti prieš naują leidimą. Bet yra tokių, kurie sakosi jaučią, kada kūrinys baigtas. Tiesiog jų pramanytoje Visatoje kiekviena žvaigždė savo vietoje – kiekvienas žodis atsidūrė ten, kur reikia, dirba tai, ką reikia, ir jau nepajudinamas.

    Beje, save priskiriu prie tų paskutiniųjų.

    (rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)

  • Beta skaitytoja(s)

    padejejas

    Kalbėsiu ne apie tetą Betą, jei tokią prisimenate, o apie beta, kuri eina po alfa. Beta skaitytojas – tai asmuo, kuris su kūriniu susipažįsta antrasis po rašytojo (autoriaus). Nepainioti su pirmuoju skaitytoju – juo gali būti tiesiog labiausiai mylintis, sergantis už jus žmogus.

    Beta skaitytojas:

    • skaito nebaigtą kūrinį (pvz. pirmąjį ar antrąjį eskizą);
    • sutikrina rašybos, skyrybos, stiliaus, korektūros klaidas;
    • nurodo siužeto netikslumus, nelogiškumus;
    • nurodo faktų netikslumus;
    • geriausia, jei nepažįsta autoriaus asmeniškai (neturi išankstinio nusistatymo);
    • pats yra rašytojas ir jo bei autoriaus rašymo etika iš esmės sutampa;
    • paprastai dirba nemokamai arba už tai, kad autorius bus jo beta skaitytojas.

    Pavyzdžiui man tokio padėjėjo šiuo metu verkiant reikia. Giminės, artimieji ir nerašantieji negali būti nebaigto darbo kritikai – bandžiau, pasimokiau.

    Rasti anglišką betą nėra sunku. Kai kurie skelbiasi tinklaraščiuose (galima net pasirinkti kritikos stiprumą: pvz. brutally honest), keičiasi kūriniais, bendrauja. Apie lietuvišką betą nesu girdėjusi. Tos rašytojų bendruomenės, kurių dalimi buvau tapusi (rašykai, žaliažolės), yra švelnūs ir jautrūs kaip ėriukai (su neprognozuojamais vampyriškumo priepuoliais). Beveik niekas neanalizuoja kūrinių techniškai (nekalbu apie rašybą, skyrybą – juk be jų dar technikos dalykų begalės).

    Man pačiai yra tekę komentuoti kolegų darbus – tais atvejais, kai mane susirasdavo ir paprašydavo. Galbūt juos stebina mano išsamumas, tačiau prisipažinsiu: gaištu dėl egoistinių paskatų. Skaityti kito darbą ir mąstyti apie tai, ką pakeistum jame – didžiulė nauda.

    Taigi kol ieškau beta skaitytojo, paprašysiu alfa rašytojų: jeigu skaitote „Grafomaniją“ ir iš esmės pritariate demistifikuotam kūrybos procesui, jeigu turite nebaigtą (neskelbtą) kūrinį ir jums yra svarbi kito rašytojo nuomonė, atsiųskite man ir bendradarbiaukime. Bent pabandykime!

    sandrabern [#] yahoo com

  • Stiprūs žodžiai

    parker-lion

    Žodžiai turi nevienodą emocinį krūvį, svorį, jėgą. Sugrūsti į sakinį jie dūsta, pykstasi, ir rašinys virsta kratiniu, kurio nesinori nei skaityti, nei girdėti skaitant.

    Labai daug rašančiųjų persistengia. Bandymas rašyti „kuo vaizdingiau“ palieka įspūdį, kad buvo rašyta „kuo įmantriau“. Vaizdingai bus tada, kai bus tiek, kiek reikia, saikingai.

    Kas stipriau, ar:

    Mano širdis sudrebėjo ir iš akių pasipylė karčios ašaros.

    Ar:

    Pravirkau.

    Verksmas jau pats savaime yra stiprus veiksmas. Pabandykite apsiverkti nei iš šio, nei iš to (net prisiversti iš tikrųjų juoktis nėra lengva!). Ir mus retai graudina verkiantys žmonės. Skaitydami verkiame ne tada, kai verkia veikėjas, o kai susijaudiname patys.

    Antonas Čechovas rašė: „Jei nori pasiekti skaitytojo širdį, stenkis būti kuo abejingesnis“. 

    Stiprūs žodžiai gerai suskamba, kai jiems duodama erdvės. Viena žinomiausių Džorždo Orvelo (George Orwell) frazių: „Jei tik gali išbraukti žodį – išbrauk.“

    Aišku, rašyme negalioja viena taisyklė. Jeigu įmantri, perkrauta kalba yra stilinga arba reikalinga – kodėl gi ne? Manau, kad svarbiausia yra pajusti žodį kaip medžiagą. Kaip molį, kurį minkydamas gali išgauti įvairiausias formas, išreikšti idėją, jausmą, mintį.

    Ta proga padarysiu eksperimentą – viešai paredaguosiu savo rašytą pastraipą:

    Pagaliau sukrebžda durų užraktas, įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – jis sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs žmogus. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (69 ž.)

    Tvarkau įvardžius:

    Pagaliau sukrebžda durų užraktas, jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet neatbėgu sveikintis kaip kadaise, kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Jis įžengia į kambarį, kuriame esu, kur tvarkausi – mėtau daiktus iš lagamino į spintą, į kampą, skalbimui. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, buvo aptukęs, nusipenėjęs mano krauju ir mėsa, mano namais, mano intymumu. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (68 ž.)

    Tvarkau logiką:

    Pagaliau krebžda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, persisotinęs mano svetingumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (63 ž.)

    Aiškinuosi, ką reiškia žodis „persisotinęs“ (persotinti: padaryti be saiko ko turintį, iki atsibodimo galintį tenkinti poreikius). Tikrinu „krebžda“ sinonimus, nes krebžda dažniausiai pelės.

    Pagaliau brazda durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas“, bet nebėgu sveikintis kaip rudoji katė. Tai jau mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į spintą arba į kampą – skalbimui. Jis sustoja kambario, kuriame tvarkausi, tarpduryje. Pakeliu galvą – sulysęs. Nemačiau tik dešimt dienų, ir toks sulysęs. Tiesa, prieš tai buvo nutukęs, be saiko persirijęs mano gerumu, kurio daugiau nebebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kūno. (65 ž.)

    Trumpinu, kur tik įmanoma, ir dar tvarkau logiką:

    Skimbteli durų užraktas. Jis įeina. Šūkteliu „labas!“, bet nebėgu sveikintis kaip katė – tai mano pranešimo įžanga. Mėtau daiktus iš lagamino į lentyną arba į kampą – skalbimui. Jis stovi tarpduryje. Žvilgteliu – sulysęs. O buvome išsiskyrę tik dešimčiai dienų. Seniau tuko, be saiko misdamas mano gerumu, bet daugiau to nebus. Taip atrodo dėlė, kuriai nebeduoda kraujo. (56 ž.)

    Čia ir paliksiu (bet tai nereiškia, kad rytoj nerasiu klaidų).

    (teoriją apie stiprius žodžius rašiau pagal John Marsden „Everything I Know About Writing“)