skaitantiems ir rašantiems

All posts in redagavimas

  • Tolstant nuo juodraščio

    Taigi per gerą mėnesį perrašiau kokį ketvirtadalį romano „Katė“, ir vis atrodo, kad kuo toliau, tuo tekstas geresnis, tačiau sunku savo įspūdžiu pasitikėti. Darbas trunka jau ne mėnesius, o metus. Greitai bus lygiai treji metai, kai konstruoju, ardau, perrašau, kad būtų vientisa, padedu į šalį, perskaitau, kritikuoju, pergalvoju, vėl perrašau. Šitas romanas – tai ilga kelionė per kopas. Įdomu, kad prasidėjo jis nuo gan sentimentalaus tekstuko, o išaugo į tokį sudėtingą organizmą. Keitėsi pagrindinis personažas, dar labiau keitėsi šalutiniai – kai kurie atsirasdavo viename eskize, dingdavo kitame…

    Darbas, kurį dariau šią savaitę, man labai patinka. Tai galutinis, prieš atiduodant redaktorei, teksto klaidų ravėjimas. Iki tol klaidas taisydavau kiekvieną rytą, prieš pradėdama rašyti (toks mano ritualas: skaitau tai, ką parašiau vakar, taisinėju, įsijaučiu į situaciją ir varau toliau). Tačiau klaidų vis pasimato. Kai kurių tiesiog dėl neišprusimo nematau, todėl verkiant reikia akies iš šalies.

    Korektūros klaidas irgi vis atrandu. Jas tai reikia ne ravėti, o tiesiog pešioti pincetu – vos matomos. Kad būtų lengviau jas rasti, naudojuosi geru patarimu: atsispausdinu tekstą kokiu nors mano akiai neįprastu šriftu.

    Dar vienu patarimu naudojuosi (ir patinka): atsispausdink tekstą negražiu šriftu ir jeigu kūrinys vis dar įtrauks, tai gerai. Nes sykį, prisipažinsiu, mane buvo patraukusi šriftų estetika. Tarsi nebegaliu kurti jokiu kitu šriftu, tik gražiu (pvz. Caslon). Ha. Atsispausdinau „Katę“ atsibodusiu Times New Roman (kuriuo patartina formuoti tekstą ir siunčiant redaktoriams). Deja, tai, ką perskaičiau, man vis tiek atrodė gražu.

    Bet ne tiek gražu, kad galėčiau su pasididžiavimu publikuoti! Taigi jau dukart paprašiau vyro, kad darbe lazeriniu spausdintuvu pagamintų man tuos šimtą su viršum lapų (taupau popierių, spausdinam ant dviejų pusių). Iš pradžių jie tokie švarūs, tekstas atrodo toks sveikas, tarsi neliestinas, šventutis. Paskui sėdu prie jo su geltonu markeriu ir jis suserga gelta.

    Rašau čia tiek daug apie teksto redagavimo vargus ir džiaugsmus todėl, kad pati pamenu, jog nežinojau, kiek darbo laukia po to, kai jau knyga tarsi parašyta. Labai didelis ravėjimas, o iki derliaus nuėmimo toli… Jei esate „pirmojo ir paskutiniojo eskizo autorius“, tai gal net manysite, jog redagavimas yra sunkesnis už sukūrimą. Jei ne emociškai, tai bent fiziškai.

    O paskui dar gali pasakyti sau, kad tekstai niekuomet nebus sukurti, jie visuomet tik kuriami. Ir nusišauti.

    * * *

    J.-C. C.: Vienintelis dar vis – paprastai – ranka rašomas dalykas yra gydytojo receptas.

    U. E.: Vaistininkus išrado tam, kad jie juos iššifruotų.

    J.-C. C.: Jei dingtų ranka rašyta korespondencija, išnyktų daug profesijų. Grafologai, viešieji laiškų rašytojai, autografų kolekcionieriai ir pardavėjai… Nuo kompiuterių atsiradimo labiausiai ilgiuosi juodraščių. Ypatingai dialogų scenų. Ilgiuosi klaidų, paraštėse prikeverzotų žodžių, chaoso, visur pribraižytų rodyklių – visų tų judesio, gyvenimo, neaiškaus ieškojimo ženklų. Paskui dar viso teksto apžvelgimas. Kai rašau sceną filmui, kuri gali užimti šešis puslapius, mėgstu prieš save laikyti šešis rankraščio puslapius, kad jausčiau ritmą; tokiu būdu visos per ilgos pastraipos tučtuojau pasimato. Kompiuteryje negaliu to padaryti. Turiu atsispausdinti ir išsikloti lapus priešais save. O kaip jums, ką jūs vis dar rašote ranka?

    U. E.: Pastabas savo asistentui. Bet tai ne viskas. Romaną visuomet pradedu rankraštinėmis pastabomis. Eskizais ir diagramomis, kurias sunku nupiešti kompiuteryje.

    J.-C. C.: Juodraščių klausimas man primena, kaip Borgesas atvyko manęs aplankyti 1976-aisiais ar 1977-aisiais. Ką tik buvau įsigijęs namą Paryžiuje ir dar turėjome atlikti daug remonto darbų. Tai buvo chaosas. Pasiėmiau Borgesą iš viešbučio. Atvykome, per kiemą jis ėjo įsikibęs man į parankę, kadangi buvo beveik aklas. Užlipome laiptais ir aš neapgalvotai nusprendžiau atsiprašyti už netvarką, kurios jis akivaizdžiai negalėjo matyti. Jis atsakė: „Taip, suprantu. Tai juodraštis.“ Jis į viską, netgi į remontuojamą butą, žiūrėjo per literatūros prizmę.

    U. E.: Kalbant apie eskizus, norėčiau paminėti labai iškalbingą fenomeną, susijusį su kultūrinėmis permainomis, kurias atnešė naujoji technologija. Naudojamės kompiuteriais, tačiau kaip pamišėliai viską spausdiname. Aš dešimties puslapių dokumentą spausdinu turbūt penkiasdešimt kartų, ir taip pražudau tuziną medžių, kai tuo tarpu prieš kompiuterio atėjimą į mano gyvenimą, būčiau pražudęs tik dešimtį.

    Italų filologas Gianfranco Contini užsiėmė, kaip jis vadino, versijų scartafacci kritika, tai yra, studijavo skirtingus eskizus iki kūrinio galutinės formos. Kaip tokio pobūdžio versijų tyrimą vykdyti elektronikos amžiuje? Na, iš tiesų mes matome, kad kompiuteris ne sumažina, o padidina tarpinių pakopų skaičių. „Rožės vardą“ parašiau tais laikais, kai dar neturėjau procesoriaus, todėl savo ištaisytą manuskriptą duodavau perrinkti kitam žmogui. Po to ištaisydavau naują versiją ir vėl duodavau perrinkti. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai – tam tikru momentu buvau priverstas apsistoti ties versija, kurią laikiau rankose. Pakako.

    Kaip bebūtų, dirbdamas kompiuteriu aš atsispausdinu, ištaisau, padarau taisymus dokumente, vėl atspausdinu ir taip toliau. Padarau daug daugiau eskizų. Tokiu būdu galiu ištaisyti 200 vieno teksto versijų. Filologas visiškai paskęstų. Ir tai dar nebūtų visos versijos. Dar yra versijos fantomai. Kompiuteryje parašau tekstą A. Atspausdinu jį. Ranka ištaisau. Dabar mes turime tekstą B, taisymus, kuriuos aš perkelsiu į dokumentą kompiuteryje. Tuomet aš atspausdinu jį vėl ir galvoju (kaip galvotų ir ateities filologai), kad tai, ką turiu, yra tekstas C. Tačiau iš tiesų tai yra tekstas D, nes kol perkėlinėjau taisymus į dokumentą kompiuteryje, tikrai padariau keletą spontaniškų sprendimų ir kelis naujus taisymus. Todėl tarp B ir D – tarp teksto, kurį aš taisiau ir ištaisyto teksto kompiuteryje – atsiranda versija fantomas, kuri yra tikroji C versija. Tas pats tinka vėlesniems taisymams. Todėl filologas turėtų atkurti tiek pat versijų fantomų, kiek buvo perkėlimų nuo popieriaus į ekraną.

    J.-C. C.: Prieš penkiolika metų atsirado amerikiečių rašytojų protesto prieš kompiuterį judėjimas, kurio nariai teigė, kad ankstyvieji teksto eskizai atsiranda ekrane jau šrifto pavidalu ir todėl turi savaiminį pranašumą, kuris apsunkina analizę ar taisymą. Ekranas suteikia jiems jau beveik publikuoto teksto garbumą ir statusą. Iš kitos pusės, kita stovykla tikėjo – kaip ir jūs – kad kompiuteris suteikia begalines galimybes taisymui ir tobulinimui.

    U. E.: Žinoma, kad suteikia, nes tekstas, kurį matai ekrane yra jau svetimojo tekstas. Ir todėl geras taikinys žiauriai kritikai.

    Jean-Claude Carrier kalbasi su Umberto Eco, iš knygos „This is not the end of the book“.

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Esminis įvykis

    Toliau tęsiu straipsnių ciklą apie dramos kūrimo įrankius. Trumpai galima būtų pasakyti taip: esminis įvykis yra tai, kas atsitinka pjesės (kūrinio) pabaigoje. Šiame straipsnyje aiškinsimės, kodėl taip svarbu žinoti, kas atsitinka kūrinyje.

    Taigi kas čia atsitiko?

    Įvykis susijęs su vidiniu veiksmu ir konfliktu, nes suteikia jiems kulminaciją arba veiksmo viršūnę – momentą, link kurio nuosekliai (geriausiu atveju) ir vedė veiksmas ir konfliktas. Įvykis kartais nusakomas, kaip pjesės virsmo taškas. Pavyzdžiui, kai Edipas nustoja ignoruoti, kad jis žino, kas nužudė Lajų (jis pats). Arba kai Hamletas nustoja svarstyti apie kerštą už tėvą, bet pagaliau imasi keršto. Arba kai Blanša (Tenessio Williamso „Geismų tramvajus“) iš moters, ieškančios prieglobsčio, virsta moterimi, iš kurios buvo atimtas paskutinis prieglobstis.

    Visuose šiuose atvejuose matome pagrindinį veiksmą (Edipas nori nužudyti Lajaus žudiką) ir konfliktą (visi, kurių jis klausinėja apie žudiką, arba nieko nežino, arba nieko nesako), kuris veda prie esminio įvykio (Edipas atranda, kas yra žudikas).

    Esminio įvykio metu veikėjas arba gauna tai, ko siekė, arba galutinai praranda.

    Edipas ir Hamletas gauna tai, ko siekė, nors už tai sumokėjo itin brangiai – vienas suniokojo savo gyvenimą, kitas prarado gyvybę. Tačiau, žiūrint iš dramaturginės pusės, jie abu pasiekė savo tikslų, taigi tai savotiškai laiminga pabaiga. Bet štai Blanša nepasiekia tikslo – neranda prieglobsčio. Jos pabaiga – nelaiminga, tačiau čia svarbu, kad išrišimas aiškus.

    Taip pat naudinga galvoti apie esminį įvykį ne tik kaip atsitikimą, bet kaip apie vidinį virsmą, momentą, kai reikalai pasisuka kita kryptimi ir pats veikėjas pasikeičia iš vidaus. Galima būtų sakyti, kad svarbiausias įvykis atsitinka jo galvoje. Žinoma, apie jį mes sužinome iš išorinių ženklų – gestų, kalbos, fizinių veiksmų. Tačiau svarbiausias veiksmas yra nematomas, jis yra vidinis.

    Čia priėjo Aristotelis…

    Aristotelis įvykį vadino atpažinimu (sen. gr. anamnesis). Jis turėjo omenyje, kad tai (universalios) tiesos atpažinimas, kad iki šio taško (žinojimo) veikėjas nuėjo ilgą vingrų kelią, pradėjęs nuo nežinojimo (ignoravimo). Šis konkretus įvykio tipas (atpažinimas), pasak Stuarto Spencerio, nėra būtinas kiekvienai pjesei, kaip nebuvo būdingas ir kiekvienai senovės graikų tragedijai. Tačiau pagrindinis pastebėjimas, kad esminis įvykis yra ne išorinis, o vidinis, tinka kiekvienam dramaturginės struktūros kūriniui.

    „Karaliaus Edipo“ esminis įvykis yra ne akių išsidūrimas (jis netgi vyksta ne scenoje) – tai tėra esminio įvykio pasekmė. Taipogi ir „Hamlete“ ne finalinis „šokis su kardais“ yra esminis įvykis. Grumtynių išdava čia tiesiog sutampa su esminio įvykio išdava. „Geismų tramvajuje“ esminiu įvykiu tampa ne pats Blanšos išprievartavimas, o pripažinimas to, kad prievarta įvyks (arba apsisprendimas išprievartauti).

    Auditorija priima, pamato, gali suvokti vidinį įvykį tik per išorinius veiksmus (kalbą, gestus, elgesį). Dažnai tie veiksmai atsiranda jau įvykus esminiam veiksmui – taip, kaip apie bombos sprogimą sužinome iš smūgio bangų.

    Dievas iš mašinos

    Deus ex machina (sen. gr.) – dievas iš mašinos. Tai dramos kūrimo priemonė, kurios kartais griebiamasi kaip paskutinio šiaudo, kai situacija niekur nejuda ir reikia kažkaip išspręsti ją, užbaigti. Senovės Graikijos teatre būdavo pasinaudojama tam tikslui specialiai sukonstruota mašina, kurioje stovėdavo dievus vaidinantys aktoriai. Dievas atskrisdavo ir pasakydavo, kaip bus, tuo viskas ir baigdavosi. (Beje, kartais tai būdavo ironijos priemonė.)

    Deus ex machina irgi yra įvykis, tačiau neišplaukiantis nei iš veiksmo, nei iš konflikto. Jis nėra nieko pasekmė, jis tiesiog svetimkūnis. Nesvarbu, kas iki tol vyko scenoje, atskrido tūlas dievas ir pasuko viską savaip.

    Šiuolaikinis tokios priemonės pavyzdys būtų bet koks įvykis, kuris nėra susijęs su kūrinio esminiu įvykiu ir veiksmu.

    Pavyzdžiui, Petras ir Jonas visą valandą sprendė, kam atiteks stiklinė vandens. Gale pro duris įėjo Onutė, griebė stiklinę ir išgėrė. Pabaiga. Išties, skamba komiškai ir netgi kiek pamokančiai. Visgi Onutės veiksmai, sutikime, neturi nieko bendro su visa prieš tai trukusio intensyvaus veiksmo valanda.

    Bet kurios scenos dramatinis įvykis turi išplaukti iš veiksmo ir konflikto, ne kitaip (ne iš kur kitur).

    Trečiasis kelias

    Kartais gali atrodyti, kad kūrinio išdava pernelyg paprasta, jeigu veikėjas gale arba laimės, arba nelaimės, t.y. jis renkasi iš dviejų galimų pasekmių: A arba B. Trečiasis kelias būtų, jei taptų nebesvarbu, ar veikėjas užbaigia A, ar B atveju. Įvyktų dalykas, nustelbiantis abi galimas baigtis.

    Edipas atranda, kas nužudė Lajų. Žudikas yra pats Edipas. Mums nebesvarbu, ar Edipas gavo tai, ką norėjo. Svarbu tai, kad jo gyvenimas sugriautas – ir tai mus sujaudina stipriau už žinojimą, kad veikėjas pasiekė tikslą.

    Tarkim situacijoje, kai Petras ir Jonas kovoja dėl vandens stiklinės, svarbiausia būtų nebe tai, kuris iš jų išgėrė tą vandenį, bet kitas faktas – kad Petras suvokia, jog nebenori vandens, dėl kurio buvo taip ilgai kovota. Svarbiausiu išlieka virsmas, pokytis veikėjo viduje.

    Trečiasis kelias būtų rašant galvoti ne tiek apie tai, ar veikėjas pasieks savo tikslą, kiek apie pačią virsmo, pokyčio idėją. Taip pat galvoti apie didelę riziką, kainą, kurią veikėjas sumokės, ir apie skaudžias pasekmes, jeigu nelaimės to, ko siekia.

    Dar apie atpažinimą

    Pamenu aktorystės studijų pradžioje žiauriai kankinomės, kurdami etiudus, kuriuose, kaip mums buvo prisakyta, privalo būti įvykis. Ilgai ir aš, ir mano kurso draugai negalėjome suvokti, kas gi turima omenyje po tuo žodžiu įvykis? Įeina į sceną žmogus ir… sudaužo vazoną? Suvalgo obuolį? Nusimauna kelnes? Apsiverkia? Perskaito laišką ir suplėšo? (Pastarasis – labai dažnas variantas pradedančiųjų tarpe.) O dar mūsų klausdavo: tai kas čia įvyko? Ką tuo norėjai pasakyti? Ką čia veikėjas suprato?

    Vienas vaikinas krutėjo scenoje kokias penkias minutes. Jau nebeprisimenu tiksliai veiksmo, nes nebuvo jis aiškus nei žiūrovams, nei matyt pačiam aktoriui. Dėstytoja jo paklausė: tai kokia tavo etiudo mintis? O jis vietoj suimprovizavo: kai ryte išeini iš namų, visada pasiimk megztinį, nes negali žinoti, ar vakare neatvės! Mes visi vos neprileidom į kelnes iš juoko. Štai, problemos mastas – akivaizdus.

    Kalbant apie esminį įvykį, itin svarbus yra žodis, kurį anoje pastraipoje suskliaudžiau: universalios tiesos atpažinimas. Pasiimti megztinį? Labai geras patarimas, tačiau tai nėra universali tiesa. Net jeigu veikėjas vaidinimo gale tai supras, jo galvoje įvyks nušvitimas (vaje, juk reikia su savim nešiotis megztinį!), tai nebus taip svarbu ir įdomu (nors visai komiška), kaip pavyzdžiui suvokimas, kad ryte išėjęs iš namų, vakare gali visai nebepareiti – nes mes esam mirtingi, ir tiek nedaug reikia, kad iš mūsų būtų atimta gyvybė! Tokio, tarkim irgi komiško, etiudo vidinis įvykis galėtų būti išreikštas kad ir per megztinį… Tai jau aktoriaus išmonės ir meistriškumo reikalas.

    Kūriniuose svarbus yra veikėjų susidūrimas su didelėmis, giliomis, baugiomis, tačiau stulbinančiai paprastomis tiesomis. Jas visi mes žinome, tačiau kartais pamirštame tam, kad neva gyventume ramiau. Menas jas ištraukia ir pastato priešais akis. Tai ne tikroviška akistata (jei pavyzdžiui būtų su mirtimi), o saugi simuliacija, kurios metu galime patyrinėti savo jausmus. Išsigąsti, apžiūrėti savo baimę – ir padėti ją į širdies stalčiuką.

    Vidinis įvykis gali būti ir ne toks didingas, tragiškas, ir nebūtinai supratimas turi būti apie mirtį…

    Reziumė:

    Problemų sprendimai dažnai slypi paprastuose dalykuose. Bet kokio kompleksiško, daugiasluoksnio, sudėtingo kūrinio dramaturginė struktūra gali būti labai paprasta ir aiški. Kodėl nėra lengva sukalti tvirtą karkasą? Gal todėl, kad norisi pradėti iškart nuo sudėtingų dalykų?

    Čia man kilo noras papasakoti apie Snaigės rašymo metodą, todėl…

    (cha, bus daugiau)

    ——————————————

    Susiję straipsniai:

    Vidinės arklio jėgos

    Priešingybių kova

    Rizika ir viltys

  • Nepadorus redagavimas

    Taisyti tai, ką parašei, t.y. redaguoti kūrinį pačiam, nėra lengva vien jau dėl emocinių priežasčių. Rašant viskas atrodė tiksliai į tašką: nei pridėsi, nei atimsi. Jeigu skaitydamas per daug išgyveni, dar nesi atvėsęs – nepakelsi rankos nė prieš vieną žodį.

    Tačiau kažkaip reikia mokytis rašyti geriau, ar ne? Pirmasis eskizas neprivalo būti tobulas. Juk išėmus ką nors, pridėjus ką nors, sukeitus vietomis, tekstas taps lengvesnis, geriau suprantamas.

    Kiek žinau, lietuviai nepratę antrą kartą grįžti prie kūrinio – tai ne tik rašyme, tai yra visur. Man tai nesuvokiamas toks įkvėpimo, kūrybos aukštinimas, sudievinimas. Kviečiu pasiryžti ir sudarkyti savo kūrybinės aistros vaisių.

    Pradžiai tiktų pratimas iš Džono Vorvaldo (John Vorwald) knygos „How to Write a Short Story“.

    PRATIMAS: Ištaisykite svetimą tekstą.

    Raskite kieno nors kūrinį (apsakymą, novelę), kuris jums nepatinka, ir pertaisykite jį taip, kad patiktų. Keiskite formą, kažką išmeskite, kažką pridėkite, kad galiausiai galėtumėt pavadinti jį savu.

    Nors emociškai tai daryti bus nesunku – juk visi tokie gudrūs patarti, kas negerai – bet praktiškai tai nėra lengvas uždavinys. (Vieną įkvepiantį kūrinį jau žinau. Einu, pamiklinsiu protą.)

  • Ką niekino Keruakas

    josiah mcelheny

    Turbūt yra tekę skaityti beveik gerų kūrinių. Beveik parašytų. Beveik užbaigtų. Beveik vertų patekti tarp popierinių knygos viršelių. Po kelionės į Lietuvą, tokių skaičiau net keletą (deja, jau patekusių tarp viršelių…).

    Kas autoriams neleidžia susiimti ir užbaigti? Parašyti gerai, iki galo?

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    ESKIZAS – tai viso teksto (novelės, apysakos, miniatiūros, romano) pilnas variantas, perrašytas nuo pradžios iki pabaigos. Vienos teksto dalies perrašymas nelaikomas eskizu (t.y. jei perrašiau tik romano įžangą, nesakysiu, kad parašiau jau antrą romano eskizą).

    Kai kurie eskizai kai kuriems rašytojams gimsta sunkiai, kai kurie – lengvai, greitai. Gali būti, kad pirmasis eskizas liesis laisvai, o antrasis išspaus daug prakaito. Gali būti ir atvirkščiai – pirmąjį rašyti teks sunkiai, su pertraukomis, o antrasis bus galvoje susidėliojęs… Visaip yra normalu.

    Patarimas: nerodykite niekam savo pirmojo eskizo. Švęskite, girkitės, bet palikite jį, kad pribręstų pirmajam skaitymui. Po savaitės ar mėnesio (kiekvienam tinka vis kitaip) skaitysite jį pats, su nusmailintu pieštuku rankoje, aštria kritiko akimi.

    Tačiau per daug kritikos ar per daug džiaugsmo, radus gerai parašytas vietas, nereiktų įsileisti. Tiesiog rašyti pastabas paraštėse: čia gerai, čia blogai. Kur blogai, bus proga ištaisyti. Antrajame eskize.

    ANTRASIS ESKIZAS. Pirmojo problemos dažniausiai būna tokios: fragmentiškumas, lėkšti personažai, nekonkretus veiksmas, migloti aprašymai, netolygus pasakojimo stilius. Tačiau antrajame eskize patariama sutvarkyti istorijos tėkmę.

    Kad nereikėtų vien dėl istorijos perrašinėti dešimt kartų, galima susidaryti trumpą turinį – scenarijų. Istorija šiaip ar taip jau yra, ji užrašyta pirmajame eskize. Dabar reikia žemėlapio.

    Antrasis eskizas neturi būti rašomas nudailinta kalba – dar ne tas etapas. Nedailinkite kiekvieno žodžio, frazės. Nedailinkite… betvarkės. Kurkite sklandesnę kūrinio struktūrą.

    KITI PATARIMAI (vėlesniems eskizams – kiek jų bebūtų):

    – Ieškokite kiekvienos dalies, kiekvienos pastraipos esmės, kabinkite esminius dalykus vieną po kito (kas pasakys, kur esmė? – logika, intuicija, meilė paprastumui ir aiškumui). Laikykitės tvarkos. Atsisakykite betvarkės.

    – Išvystykite neišbaigtas dalis. Neužteks tik išbraukti nereikalingas dalis. Perrašius turėtų atsirasti daugiau teksto, masės, nes išgyvendami viską iš naujo, pamatysite naujai, ryškiau, detaliau – viską rašykite. Nepamirškite, kad rašytojas, skirtingai nei scenaristas, neatims iš savo veiksmo vientisumo, jei nukryps į šalį ir paaiškins, įsigilins, pasimėgaus kokia viena dalimi ilgiau, nei dešimt sekundžių. Atvirkščiai – išplėstas, turtingas tekstas turi inerciją.

    – Taisykite siužetą. Ar veikia jūsų istorijos mechanizmas? Kas joje įvyksta, persimaino, yra sužinoma, atpažįstama?

    – Raskite neaiškias, miglotas kūrinio vietas. Perrašykite taip, kad skaitytojui viskas būtų aišku. Jei kažkas bus neaišku, tai ne skaitytojo, o rašytojo problema. Per daug aišku? Taip nebūna.

    – 10 % taisyklė: sutrumpinkite kūrinį dešimčia procentų. Veikia stebuklingai. Ypatingai meskite lauk tas dalis, kuriose bandėte padaryti įspūdį skaitytojui, rašėte „kaip tikras rašytojas“.

    – Taisykite, garsiai skaitydami. To, prie ko jau priprato akis, dar negirdėjo ausis – ji pagaus teksto, kalbos, ritmo netolygumus.

    – Jei pasiklydote tekste, jei taisote be galo ir be krašto, bet vis tiek viskas blogai, tai imkitės paskutinės priemonės: perrašykite viską iš naujo, nesinaudodami ankstesniais eskizais – iš atminties. Taip, kaip atpasakotumėte istoriją.

    – Nepasmerkite savo kūrinio, neišmeskite iš jo esmės, širdies, neatimkite gyvybės. Ieškokite to džiaugsmo, tos energijos, kuri buvo pirmajame eskize. Nemanykite, kad nerasite.

    Štai ir viskas.

    Belieka sužinoti, kas esate: vieno eskizo ar daugelio eskizų kūrėjas? Nepabandžius abiejų variantų – nesužinosi. Kiekvienas, rašydamas knygas, iš jų pačių (rašymo) ir mokosi.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Nors jo romanas „Kelyje“ visgi turi ištaisytų vietelių, bet autorius tikrai stengėsi neįžeisti karmos – parašė visą romaną, galima sakyti, vienu prisėdimu ir ant ilgų teletaipo popieriaus rulonų. Taigi jo pirmasis (ir paskutinis) eskizas gimė viename puslapyje.

    Bet ar blaiviam tai įmanoma?

    (Rašyta pagal Stephen Koch „The Modern Library Writer’s Workshop“)