skaitantiems ir rašantiems

All posts in redagavimas

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Tekstinio primilžio formatas

    makreriais hitleris

    Patiko Nomedos komentaras po straipsniu „Perrašyti reiškia perrašyti“, tačiau pakomentuoti pati jau negaliu, nes komentarų laikas baigėsi (pati nustačiau tokias taisykles). Užtat įkelsiu jį čia:

    Cha, tekstinis primilžis! 

    Čia vieną dieną surinkau Google tokią frazę: I wrote my first draft and it is perfect (parašiau pirmą eskizą ir jis yra tobulas). Radau tik krūvą straipsnių apie tai, kad nereikia labai pergyventi, jog tavo pirmas eskizas yra šūdas, nėra viskas taip blogai 🙂

    Amerikiečiams turbūt nuo mokyklos laikų įkalta, kad rašymas yra darbas, o ne „išsiliejimas“ (kas lyg ir tinka primilžio metaforai).

    Mano leidybos darbai juda į priekį. Su maketuotoja vis dar triūsiam prie romano eskizo (jau perėjom į korektūros skaitymo etapą). Pirmą kartą gyvenime galiu tiesiogiai bendrauti su maketuotoja. Nežinau, kaip kitose, ypač didžiosiose, leidyklose viskas vyksta, bet įtariu, kad tarp autoriaus ir maketuotojo visad stovi dar keletas profų – redaktorius, projekto vadybininkas, dailininkas – kurie žino, kaip geriau. Mano knygos atveju, pati sau esu ir projekto vadovė, ir dailininkė. Smagu, man patinka, nors dėl visko jaudinuosi trigubai.

    Taigi, gavusi tiesioginį ryšį, pagaliau paklausiau maketuotojos: tai kaip iš tiesų reikia formatuoti rankraštį, pateikiant jį leidyklai?

    Ar kada matėte nors vienos leidyklos tinklapyje tokią informaciją? Retai kur rasi net kvietimą siųsti rankraščius, nekalbant apie jų formatą…

    Šita mano surinkta medžiaga tebūna pradinės gairės. Gal atsitiktinai vienas kitas profas perskaitys šitą straipsnį ir pakomentuos, pridėdamas nuo savęs, ko dar nedaryti ar ką dar daryti, kad jam nereikėtų varvinti akių, „atsukinėjant“ įmantrius autorių „prisukimus“. Nes įmantrauti su teksto forma tai oi kaip norisi. Pati esu šio bei to pridariusi ir nusiuntusi. Gėda prisiminti. Dabar jau išmokau tvardytis.

    ŠVARUS LAPAS

    Pagrindinis patarimas: siųsdami rankraštį ar ištrauką profas skaitytojams (arba net ir man), kuo mažiau jį maketuokite.

    • Lapo dydis turi būti A4.
    • Šriftas – Times New Roman (ar kitas įprastas, paprastas serif – apie tai nuoroda).
    • Šrifto dydis 11pt arba 12 pt.
    • Tarpai tarp eilučių – 1.5 arba Double (dvigubas).
    • Tarp paragrafų tarpai neturi būti didesni.
    • Tekstas sulygiuotas kairėje (Left align).
    • Tekstas neturi būti sulygiuotas dešinėje (Right align) ir neturi būti sulygiuotas abiejose pusėse (Justify).
    • Žodžiai neturi būti perkėlinėjami į kitą eilutę, nei tam, kad eilutės atrodytų sulygiuotos dešinėje pusėje, nei dar dėl kokios priežasties.
    • Laukeliai (margins) turi būti tokie, kokie paprastai nustatyti (amerikietiškais matais, po 1“ iš visų pusių, mano kompiuteryje nustatyta, kad viršutiniai ir apatiniai laukeliai – 2.54 cm, šoniniai – po 3.17 cm).

    Galbūt kai kam atrodo natūralūs tokie išmatavimai ir į galvą neateitų kažką keisti. Tačiau patikėkit, jau esu gavusi rankraščių, kurių autoriai akivaizdžiai norėjo parodyti savo maketavimo gebėjimus, fantaziją ar nežinau ką. Atrodo, daug kas bando sumaketuoti taip, kad spausdinant būtų kuo mažiau lapų (sumažina šriftą, laukelius) – nusiraminkit, gadinti popierių – toks leidėjų darbas. Kai kurių rankraščių tekstas atrodo „gabalinis“, sunku skaityti. Kai kurie atvirkščiai – išretina, padaro didelius tarpus tarp paragrafų…

    Kai kam atrodo, kad pakeitus šriftą iš nuobodaus Times New Roman, tekstas taps iškart įdomesnis, išsiskirs iš krūvos. Tegul kalba pats teksto turinys, o ne forma. Neturėkim iliuzijų, kad graži forma pagerins turinį… Be to, šriftą lengviausia pakeisti, todėl visuomet, skaitymui gavusi kokią įmantrybę, ją tučtuojau pakeičiu „nuobodybe“.

    Nebandykim mėgdžioti popierinės knygos, nes rankraštis dar nėra popierinė knyga. Teksto sulygiavimas abiejose pusėse turbūt turėtų priminti spausdintą puslapį, tačiau toli gražu neprimena. Man asmeniškai tai primena tuos naivius laikus, kai taip pat stumdydavau tekstą, nes jau taip norėjosi įsivaizduoti, kad esu publikuota…

    Jei tekstas sumaketuotas 12pt šriftu ir dvigubais tarpais tarp eilučių, tai jis arčiausiai to, kas tilps popierinės knygos puslapyje. Tuomet galima numanyti, kiek lapų bus knygoje. Bet ir tai netikslu, nes popierinės knygos formatai įvairuoja. Pvz. mano atveju pagal rankraštį buvo įsivaizduota, kad knyga bus 180-200 psl., tačiau kai supratau, kad noriu paperback’o formato – 13×20 cm – paaiškėjo, kad puslapių netgi 350. Su gan taupiais laukeliais (kaip lietuvių aplinkai).

    Beje, lietuviškos leidyklos maketuoja knygas labai rupiai, išpučia, kad tik atrodytų kuo daugiau teksto (kad daugiau kainuotų?). Man iki šiol dar sunku lyginti savo knygos apimtį su kitų lietuvių autorių apimtimis. Lyginant su anglosaksų knygomis, berods įtenku į normalaus romano apimtį.

    RANKRAŠČIO YPATUMAI

    Tai dar ne viskas, ką galim pridirbti rankraštyje. Nežinau, ar yra dar kokių veiksnių būdų, kaip Worde nuimti automatišką formatavimą, bet štai pvz. programa vis siūlo suformuoti dialogus… Anglų kalboje tai ne dialogų, o sąrašo formatas (Bullets). (Nes anglų kalboje tiesioginė kalba išskiriama kabutėmis, o ne brūkšniais – taip irgi jau pasitaiko, bet labai retai.)

    Kai tik parašysite pirmąjį dialogą ir paspausite ENTER, atsiras atitraukimas nuo krašto, tarpai tarp brūkšnio ir žodžių, ir kt. dalykai, kurių mums nereikia. Bent jau mano puslapyje prie žodžio iškart atsiranda kvadratėlis su žaibuku, ant kurio paspaudus pasirodo geras pasiūlymas: Stop Automatically Creating Bulleted Lists. Duodu jam varnelę ir dialogas „sukrenta“ į vietą.

    Dabar mano tiesioginė kalba išskirta trumpu brūkšneliu, tačiau rankraščiui (kaip ir galutiniam knygos maketui) reikia ilgo brūkšnio. Kol kas nežinau lengvesnio būdo, negu padaryti tai automatiškai. Parašius dienos teksto porciją: prie Edit susiraskite Replace, viršutinėje eilutėje įrašykit trumpą brūkšnį, o apatinėje (Copy ir Paste pagalba paėmusi iš teksto) – ilgą brūkšnį. Tada spauskit Replace All. (Jei vienas kitas reikalingas trumpas brūkšnys taps ilgu – atitaisysite ranka, vėliau.)

    Liko dar vienas momentas – kaip atitraukti naują paragrafą, o ir dialogą, nuo krašto. Maketuotojai prašo nedaryti to Space (ilgo klavišo, kuris daro tarpus tarp žodžių) arba tabuliacijos pagalba (naudojant mygtuką TAB). Kodėl? Todėl, kad maketuotojas turės išrankioti visus tarpus ir „tabus“ rankiniu būdu.

    Worde galima padaryti tai automatiškai, per tą patį Find and Replace (nukopijavus tabuliacijos tarpą – įdėti jį viršutinėje eilutėje, o apatinę eilutę palikti tuščią, spausti Replace All). Tačiau tai nepatikima, kai tekstas labai ilgas – kas gali garantuoti, kad viena kita eilutė nenušoks? O ranka išrankioti tabuliacijas iš viso romano labai neįdomu. Pati aną savaitę dariau…

    Beje, jei nežinote, išduosiu, kaip pamatyti tabuliacijas ir kitus formatavimus: Wordo dokumento langelio viršuje yra toks ženkliukas, vadinamas Paragrafu (deja, negaliu jo čia įdėti, po juo parašyta Show – Rodyti). Tai jį reikia paspausti ir tekste pasirodys mėlyni ženkliukai, žymintys tarpus tarp žodžių, tarpus tarp eilučių, puslapių ir kt.

    Kaip atitraukti kiekvieną paragrafą ir dialogus nuo (kairiojo) krašto?

    Maketuotojui galima siųsti ir neatitraukus nuo krašto, tik apsidžiaugs. Tačiau redaktorius (kaip ir aš) turbūt mieliau skaitytų su atitraukimais. Vienu paspaudimu problema išspręsta: spaudžiam ant Format, tada Paragraph, skyriuje Intents and Spacing randame Intentation ir nustatome SpecialFirst Line. Man automatiškai parodo, kad bus atitraukta 1.27 cm. Tada nepamirškim nuspausti OK ir langelis laimingai užsidarys. Grįžus rašyti, kiekvieną kartą paspaudus ENTER, naujas paragrafas bus atitrauktas.

    Siunčiant maketuotojui, jeigu pastarasis nelabai susipažinęs su Wordo gudrybėmis, galima ta pačia tvarka automatiškai nuimti atitraukimą (Intendation).

    Nenustebčiau, jei vienas kitas kompiuteristas iš manęs skaitydamas skaniai juokiasi. Na, kai kuriuos dalykus atradau neseniai, hm, netgi šiandien. Bet matau, kad kai kurie pradedantys rašytojai žino už mane dar mažiau. Padėkite mums, nežiniukams, pakomentuokite ir patarkite!

    PASKUTINIAI PRIESAKAI

    • Jei didelį tekstą rašote didžiosiomis raidėmis, prisiminkite, kad CAPS reiškia, KAD JŪS LABAI RĖKIATE ANT SKAITYTOJŲ (nebent tai būtų antraštė). Maketuotojas turės perrinkti visus tekstus, kurie parašyti didžiosiomis. Korektūros klaidų tikimybė didėja su kiekvienu maketuotojo įsikišimu į tekstą.
    • Triskart pagalvokite, ar reikia jūsų tekste (ne antraštėse) bold. Kažin.
    • Vieną kartą pagalvokite, ar reikia jūsų tekste underline. (Nereikia.)
    • Kiekvienas paragrafas – skirtingu šriftu. Originalu? Nebent jei pats maketuosite knygą publikacijai…
    • Nenaudokite automatiškai formatuotų antraščių. (Nebent eskizams, kurie skirti tik jūsų akims.)
    • Dalys, skyriai, skyreliai galėtų būti pastorintomis raidėmis (bold) arba kursyvu (italic), arba didžiosiomis (CAPS, small caps). Jie gali būti atitraukti nuo krašto, kaip ir kiti paragrafai.
    • Prieš kiekvieną teksto dalį (tarp dalių, skyrių, tik ne tarp paragrafų!) padarykite puslapio skyrimą – Page brake (rasite jį prie Insert – Brake – Page brake).
    • Jei dalyje yra tarpas (naujas paragrafas, kuris dažnai atsiranda ten, kur keičiasi pasakojimo perspektyva, įvyksta šuolis laike ir pan.), tai tiesiog palikite vienos eilutės tarpą (ENTER pagalba). Maketuotojui padėtų, jei tarpe padėtumėte ir groteles – ženkliuką #. (Taip įpratę amerikiečiai – lietuvį maketuotoją dėl to gal reikėtų ir perspėti.)

    KODĖL SVARBU PATEIKTI TVARKINGĄ RANKRAŠTĮ

    Todėl, kad pagal išvaizdą sutinka, o pagal protą palydi.

  • Perrašyti reiškia perrašyti

    labirintas

    Neseniai viena rašytoja (ir Grafomanijos skaitytoja) atsiuntė man savo romano rankraštį, ir aš jos iškart paklausiau, kuris čia eskizas, kiek kartų jau perrašyta? Užsimezgė pokalbis, kuriame iškilo bendri dalykai, mano jau patirti su kitais pradedančiaisiais rašytojais, todėl čia sudėjau į vieną straipsnelį ištraukas iš kelių savo laiškų:

    Dėl perrašymo. Labai džiaugiuosi, kad užklausėte apie tai. Perrašyti – reiškia perrašyti, tikrąja to žodžio prasme, jokia ne kita. Koregavimai, epizodų perdarymai, kalbos taisymai, karpymai, lipdymai ir sukeitimai vietomis – nėra perrašymas. Tokie dalykai paprastai daromi paskutiniame etape – kai pats autorius redaguoja, prieš pateikdamas leidyklai. (Nes po to dar kalbos redaktorius redaguoja.)

    Taigi faktiškai turite romano pirmąjį eskizą. Tai yra medžiaga kūrybai. Pradžia, užuomazga, apmatai.

    Pirmojo eskizo nerekomenduojama ne tik kad siųsti leidykloms, bet net ir draugams rodyti. Tačiau dauguma pradedančiųjų – ir beveik visi lietuvių rašytojai – darbą laiko užbaigtu, jo dar nepradėję. Siunčia leidykloms pirmąjį eskizą, kurį laiko ir paskutiniuoju. Deja, dauguma Lietuvoje išleistų knygų ir yra nebaigtos arba net nepradėtos knygos. Apie tai tiek kartų dejavau Grafomanijoje, tačiau jaučiu, kad vis tiek žmonės nesupranta, ką turiu omenyje.

    Ne, nėra taip, kad visai niekas pasaulyje neparašytų knygos iš pirmojo karto puikiai. Reti tokie rašytojai, tačiau jų yra. Ypač, manau, iškart gerai rašyti sekasi tiems, kuriems tai nebe pirmoji knyga, ir jie iš anksto labai daug ką apgalvoja, susidaro planus, susikuria personažų charakteristikas, na, ir puikiai manipuliuoja žiniomis apie kūrybiškąjį rašymą (arba turi žvėrišką intuiciją). Tokių yra, bet jie – išimtys.

    Paprastai pirmojo eskizo nekomentuoju ir juolab nekritikuoju. Galiu tik aptarti potencialiai geras vietas ir darbo kryptį. Tačiau tai apsimoka daryti tik tuo atveju, jei ketinate toliau dirbti su pirmuoju eskizu, t.y. rašyti antrąjį. (Iki galutinio rezultato gali prireikti dar kelių eskizų.)

    Kaip vyksta perrašymas? Įsivaizduokite, jei nebūtų kompiuterių. Turite šimtą puslapių teksto. Pasidedate tuos puslapius šalia tuščio lapo, kuriame rašysite antrąjį eskizą, ir pradedate rašyti iš naujo. Rašote, žvilgčiodama į pirmąjį eskizą. Kai kurie sakiniai galbūt bus tokie pat. Tačiau gali būti, kad nė vienas sakinys nepasikartos, nes antrajame eskize būsite pakeitusi pasakojimo strategiją.

    Iš esmės yra naudinga kažką keisti, o ne tik sėsti perrašinėti, tikintis, kad kažkas pasisuks kitaip (nors taip irgi gerai – ir taip, bent jau man, visuomet atsitinka – tie spontaniški nauji dalykai, detalės, vaizdiniai).

    Pavyzdžiui, jūsų romanas rašytas trečiuoju asmeniu ir berods vien tik iš X pozicijos (t.y. skaitytojui atskleidžiamos ir X mintys, ne vien veiksmai). Kitą eskizą galima būtų rašyti pirmuoju asmeniu: „Aš, X, nuėjau ten ir ten, pagalvojau tą ir tą.“ Taip pat galima rašyti, pradedant nuo kitos situacijos. Atrodo, pasirinkote linijinį pasakojimą – tai labai naudinga pirmajame eskize – tačiau galima pradėti pasakojimą nuo karščiausios scenos, o tai, kas įvyko prieš ją, išdėlioti, sukaišioti pakeliui.

    Labai svarbus psichologinis momentas: jūs jau parašėte romaną. Taip, tai pirmasis eskizas. Jums jis netgi taip patinka, kad esate pasiryžusi jį publikuoti pasauliui. Taigi jūs jį jau turite. Nesunaikinkite jo, neištrinkite, netaisykite „ant viršaus“. Ginkdie! Jei dar nesate taip padariusi, labai rekomenduoju nepagailėti pinigų ir atspausdinti visą popieriuje. Pas mus namie rašalinis spausdintuvas, tai taupydama visuomet prašau vyro, kad darbe atspausdintų. Bet galima rasti mieste spausdinimo kioskelį ar pan.

    Nepaprastas grafomano malonumas: laikyti rankoje storą lapų krūvą. Tai akivaizdus darbo rezultatas. Jei jis guli mano lentynoje, esu rami, kad jis jau yra, niekur nedings. Jei perrašinėdama ir nuklysiu į lankas (kas labai pageidautina), tai visuomet yra tas „teisingas“, pirmasis eskizas, prie kurio galima grįžti. Jei vėlesni eskizai bus blogesni už pirmąjį, tai visuomet galima nuspręsti nebetęsti ieškojimų – tokiu atveju, geriausias variantas jau parašytas!

    Perrašymas yra perrašymas. Nuo pradžios – iki galo. Tai yra kūrinio išgyvenimas per nauja. Garsūs šiuolaikiniai rašytojai perrašo po penkis šešis kartus. Aš savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ perrašiau, na, jei visiškai viską keisdama, tai du kartus (vadinasi, buvo pirmasis eskizas plius dar du eskizai), bet dar buvo pora tarpinių variantų. Todėl darbas užtruko trejus metus. Ir tai aš dar laužiausi ir tingėjau perrašinėti, todėl kai ką nukopijuodavau ir palikdavau… Su naujuoju romanu taip nebus. Man jau nereikia įrodinėti sau, kaip tai naudinga. Jau turiu antrąjį eskizą, kurį nuodugniai perrašysiu, ir ne kartą dar.

    Dabar dėl darbo etapų. Visų pirma, minėjote, kad šiuo metu rašote kitą romaną (pirmąjį eskizą). Siūlyčiau nenutraukti to darbo. Man pirmi eskizai – šventas reikalas. Kai baigsite jį, padėsite į šalį, kaip tik atsiras laiko kitam darbui. Bent jau man tokia metodika labai tinka – kol vienas romanas ilsisi, aš dirbu prie kito vėlesnių eskizų. Pvz. šiuo metu vyksta „Katės…“ leidyba, stalčiuje „sirpsta“ kitas romanas, o šiuo metu rašau knygos apie rašymą pirmąjį eskizą.

    Kaip jums seksis rašyti antrąjį savo romano eskizą, neįsivaizduoju. Vieni žmonės perrašo greičiau, negu parašo pirmąjį eskizą, kitiems – atvirkščiai. Aš greičiausiai iš tų, kurie pirmąjį parašo labai greitai, o prie kitų sėdi ilgai. Mat aš dar renku medžiagą, skaitinėju panašias knygas, klaidžioju į šalį, galvoju, kas gi čia vyksta, apie ką čia viskas… Bet čia kiekvienam savi metodai.

    Šiaip man atrodo, kad antrą eskizą rašyti lengviau negu pirmą, nes sėsdamas rašyti neturi laukti įkvėpimo, kadangi jau turi tekstą, su kuriuo dirbi. Tai kokybiškai visai kitoks užsiėmimas. Man būtų smagu, jei jūs bent pabandytumėt. Ir vis nepamirškite, kad romaną jau turite, jis jau parašytas. Jokie vėlesni eksperimentai nesunaikins to, ką jau parašėte.

    Žodžio „tobulas“ aš privengčiau. Kai rašau, stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinio eskizas būtų geresnis už prieš tai buvusį. Taip po laiptelį, po laiptelį. Iki mano pačios išsikeltos kokybės kartelės. Nesu sau žiauriai griežta ir nesergu perfekcionizmu. Pavyzdžiui, žinau, kad mano pirmasis romanas toli gražu ne tobulas. Bet ką dabar. Negi dešimt metų vieną rašysiu? Neblogas jis. Jame užfiksuotas mano gyvenimo etapas. Ateina laikas paleisti „kūdikį“ į pasaulį, koks jis bebūtų. Savi vaikai visi gražūs, ar ne?

  • Diagnozė: maratonas

    murakamis bėga

    Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

    Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

    Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

    Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

    Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

    Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

    Nepadorus redagavimas

    Darom operaciją

    Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

    Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

    Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

    Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

    Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

    To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

    Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

    Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

    Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

    Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

    Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

    Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

    Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

    Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

    Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

    Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

    Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

    Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

    Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

    Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

    Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

    Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

    Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

    Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

    Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

    Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

    Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

    Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

    Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

    Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

    Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

    Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

    Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

    __________________

    * Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.

  • Pasikalbėjimai su Atwood

    juoda ir ruzava

    Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

    * * *

    Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

    Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

    Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

    Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

    Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

    Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

    Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

    Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

    Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

    Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

    Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

    Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

    Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

    Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

    Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra ištirta teritorija“, o čia yra neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

    Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

    Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

    Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

    Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

    Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

    Atwood: Beveik niekada. Apie Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

    Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Atwood: Su realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

    Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

    Taigi jei jų problemos yra negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

    Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

    Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

    Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

    — žurnalas The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.