skaitantiems ir rašantiems

All posts in rašytojo blokas

  • Knygos apie rašymą 3

    Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

    Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

    • WRITE.

    Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

    • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

    Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

    • The Paris Review (interviews, vol. III)

    Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

    • Dear Writer. Carmel Bird

    Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

    • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

    Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

    • The Curtain. Milan Kundera

    Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o „The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short„. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

    • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

    Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

    Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra

  • Memuarizmas

    Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad „tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes „viską žinai“.

    Iš Carmelos Bird knygos „Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

    (1)

    GIMIMO METAI

    Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

    (2)

    RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

    Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

    (3)

    NEPAMIRŠTI SAPNAI

    Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

    (4)

    ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

    Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą („Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; „Mano mamos drabužiai“; „Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą („Ką esi praradęs?“; „Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią („Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

    (5)

    NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

    Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

    * * *

    Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva „išeikvos įkvėpimą“ arba parašys „neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš „paprastų“ žmonių esė tema „Aš tikiu tuo“ („This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – „Brangusai Aš“ („Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

    Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į „memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

  • Dešimt minučių

    Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

    Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

    Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

    Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

    Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

    Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

    PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

    Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

    Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

    Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

    Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

    Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

    Tuomet – stop.

    Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

    __________________________

    *Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY