skaitantiems ir rašantiems

All posts in rašytojo blokas

  • Ką rašau, kai nerašau

     

    Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

    Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

    Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo „Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

    Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

    Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

    Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

    O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

    Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

    Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

    Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

    Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

    Nenustokit skaityti, rašyti ir —

    — iki greito!

    Sandra

  • Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

    keltis-anksti

    Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

    Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

    Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

    Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

    Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

    Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

    Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

    Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

    Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

    Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

    Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

    Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

    Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

    Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

    Taigi patarimai būtų tokie:

    • išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
    • keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
    • pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
    • rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
    • pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
    • kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.
  • Kas trukdo pradėti rašyti?

    john drysdale-draugas dramblys

    Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

    O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

    Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

    Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

    * * *

    O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

    Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

    Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

    Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

    O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

    Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

    Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

    Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

    Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

    Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

    Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

    Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko 😉

    ~ Sandra
    ______________________________
    *Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.
  • Diagnozė: maratonas

    murakamis bėga

    Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

    Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

    Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

    Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

    Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

    Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

    Nepadorus redagavimas

    Darom operaciją

    Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

    Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

    Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

    Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

    Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

    To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

    Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

    Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

    Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

    Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

    Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

    Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

    Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

    Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

    Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

    Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

    Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

    Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

    Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

    Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

    Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

    Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

    Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

    Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

    Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

    Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

    Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

    Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

    Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

    Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

    Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

    Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

    Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

    __________________

    * Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.

  • Knygos apie rašymą 3

    Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

    Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

    • WRITE.

    Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

    • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

    Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

    • The Paris Review (interviews, vol. III)

    Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

    • Dear Writer. Carmel Bird

    Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

    • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

    Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

    • The Curtain. Milan Kundera

    Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o „The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short„. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

    • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

    Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

    Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra

  • Memuarizmas

    Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad „tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes „viską žinai“.

    Iš Carmelos Bird knygos „Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

    (1)

    GIMIMO METAI

    Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

    (2)

    RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

    Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

    (3)

    NEPAMIRŠTI SAPNAI

    Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

    (4)

    ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

    Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą („Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; „Mano mamos drabužiai“; „Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą („Ką esi praradęs?“; „Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią („Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

    (5)

    NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

    Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

    * * *

    Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva „išeikvos įkvėpimą“ arba parašys „neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš „paprastų“ žmonių esė tema „Aš tikiu tuo“ („This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – „Brangusai Aš“ („Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

    Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į „memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

  • Dešimt minučių

    Kaip tik baigiau skaityti Elizabethos Berg knygą apie rašymą „Escape into the Open“ – pasiskanaudama (knygos gale netgi pateikti keli patiekalų receptai), nes kas sykį paskaičiusi puldavau prie kompiuterio. Tai vienas geriausių pagyrimų knygai: ji įkvepia rašyti! Be to, paaiškėjo, kad esu skaičiusi autorės romaną. Tai knyga jaunimui „Joy School“ – labai kukli, tačiau jaudinanti istorija (iš tų „knygų jaunimui“, kurias mielai skaito visi).

    Berg pareiškė, kad skųstis „rašytojo bloku“ yra tas pats, kas sušukti „aš nesu alkanas!“ ir kad nerekomenduoja pavydėti kitiems rašytojams „įgimto talento“. Ji siūlo ieškoti savo natūralaus stiliaus, kalbėti savo balsu, net jeigu jis netobulas. Rasti patį jaudinančias temas. Rašant nepersistengti.

    Perkrautas stilius erzina, net daugumoje atvejų autorius juo bando pasipuikuoti, ir taip savo tekste ima dominuoti pats. Dauguma skaitytojų tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje pageidauja artumo tik su tuo, apie ką rašoma.

    Bandydamas rašyti natūraliai, svarbiausia turi atsipalaiduoti. Žinau, kad lengva pasakyti, bet tikriausiai sunku padaryti. Manau, tai panašu į tokią sceną: chirurgų kolektyvas susibūręs virš paciento, gulinčio ant operacinės stalo, ragina atsipalaiduoti.

    Turbūt geriausiai suprasti mane jums padės priminimas apie tai, kaip vaikštome. Juk nesuplanuojame kiekvieno judesio iš anksto. Būtų sunku, jei reiktų galvoti apie tai, tikrai – kaip mes sugebame netgi išlaikyti balansą? Bet jeigu priimate tai, kaip aš – kažkas mano viduje jau žino, kaip rašyti natūraliai; manęs taip netrauktų rašyti, jeigu to kažko nebūtų; manyje slypi įgimtas instinktas – na, tuomet esate pasiruošęs bėgti.

    Bandykite būti visuomet atidus, žvelgti giliau paviršių. Leiskite sau jausti viską, ką tik galite. Klausydamiesi, kaip šneka žmonės, įsiklausykite į intonaciją, kirčius, pauzes, greitį, žodžius už žodžių. Prie rašytojo širdies viskas turi lipti; veiksmas, kai nuolat įsisavinami įspūdžiai, turi būti jums toks pat natūralus, kaip jūsų plaukų spalva. (p. 47)*

    PRATIMAS: Dešimt minučių (iš knygos)

    Pasidėkite prieš save žadintuvą (aš naudoju virtuvės laikroduką). Atsiverskite savo dienoraštį (kompiuteryje – naują dokumentą). Prisiminkite kokį nors savo gyvenimo įvykį, kuris padarė jums stiprų įspūdį, sukėlė emociją. Tai gali būti bet kokia emocija – pyktis, baimė, liūdesys, nostalgija, džiaugsmas. Įsileiskite tą atsiminimą, vėl išgyvenkite.

    Dabar užstatykite žadintuvą 10 minučių ir rašykite.

    Rašykite pirmuoju asmeniu (aš, viskas vyksta man, su manimi), esamuoju laiku (viskas vyksta dabar).

    Įtraukite visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Nesistenkite paaiškinti, kaip tas įvykis atsitiko, negalvokite, kaip jį gali suprasti skaitytojas, padoriai ar nepadoriai tai atrodo, tiesiog įšokite į atsiminimą ir rašykite, ką jaučiate, kas su jumis vyksta.

    Nesustokite, neabejokite, rašykite nepaliaudami. Galvokite ne apie tai, ką parašėte ką tik, o ką tuojau parašysite. Pasakokite puslapiui taip, lyg kalbėtumėt pažįstamui. Ir pasakokite tol, kol suskambės žadintuvas.

    Tuomet – stop.

    Darydami šiuos pratimus išmoksite, kad mažiau yra daugiau; kad daug naudingiau yra parodyti, nei nupasakoti; kad tikrovišką dialogą parašyti padės girdėjimo menas; kad labai geras įprotis yra mažiau galvoti, o daugiau rašyti. (p. 51)*

    __________________________

    *Elizabeth Berg „Escape into the Open“ (The Art of Writing True), 1999 NY