skaitantiems ir rašantiems

All posts in psichologija

  • Odė nervinėms krizėms

    Ne tik rašytojai nervingi. Nemanau, kad jautrumas, odos plonumas ir polinkis į depresiją yra mano privilegija. Nenorėčiau, kad žmonės pateisintų mano elgesį tuo, kad esu rašytoja, juolab nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi nervingumo iš manęs todėl, kad rašau apie jautrius dalykus.

    Nesu iš tų, kurios bijo gultis ant kušetės psichologo kabinete. Gali būti, kad patekčiau į tą septyniasdešimt procentų „melagių ant kušetės“, nes manyje tiesa ir fikcija glaudžiai susijusios, ir kartais užsimiršusi galiu pavadinti buvusį draugą personažo vardu arba papasakoti ne savo nutikimą kaip savo…

    Juokauju. Manau, kad meluoja visi. Bet aš, kaip rašytoja, stengiuosi suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, bandau atsiminti, išgyvenu atvejus keliskart, raštiška forma, kitaip tariant, aš reflektuoju ir kuriu naratyvą.

    Kai psichologei prisipažinau, jog rašau dienoraštį, o šiuo metu iš jo ištraukų dėlioju „romaną“, bandydama suprasti, kas gi atsitiko su mano buvusia santuoka, vien jau pasakiusi tai garsiai ir matydama psichologės veidą supratau, kad paprastai šitaip ir kapstomasi iš krizės.

    Bandant suprasti. Bandant išsirašyti, o paskui perskaityti tai ne kaip autorei, o kaip skaitytojai ar netgi kritikei. Paversti chaosą minties tvarka.

    Prieš kelias savaites mane ištiko stiprus nervinis priepuolis. Susidėjo dalykai. Paskutinį lašą tėkštelėjo darbovietės aplinka. Supratau, kad strigau ir nebegaliu pajudėti – ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gulėdama susirietusi lovoje, laikydama delnais savo vidurius, kurie, regis, norėjo kažką pasakyti (panikos ataka, kai jauti, jog miršti nuo ūminio vėžio, o gal infarkto), supratau, kad turėčiau dabar pat išsikviesti greitąją arba bandyti nušliaužti iki poliklinikos, kur tikrai priverkčiau registratūrą. Arba daryti kitaip.

    Spriegiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę, susiradau alkoholio. Buvo nedaug po vidudienio, bet įkaliau šotą. Tada prisiminiau vieno žmogaus vardą ir parašiau jam žinutę: pakviečiau vakare susitikti, sakau, papasakosiu apie savo situaciją. Pajuokavau, kad psichologei išsilieti irgi galėčiau, bet per ilgai tektų aiškinti kontekstą. Žinojau, kad tas žmogus buvo patekęs į panašią pelkę savo buvusiame darbe. Jis pranešė, kad susitiks. Tada laukiau tas valandas. Tada lėtai lėtai ėjau per visą miestą į tą barą, kur sutarėme susitikti. Nuėjau tokia dūžtanti, pasijuokėme iš visko dvi valandas, sugrįžau energingu žingsniu.

    Įdomu, kas vyko paskui. Pasižadėjau neleisti aplinkai sudeginti daugiau nei vienos mano nervų ląstelės. Atsijungiau nuo interneto, supratusi, kad socialinių tinklų aplinka išties gali būti žudanti, ne tik kelianti (melagingą) saugumo jausmą. Ar susimąstėte, kaip įsitraukę esate į tą nuolatinį žinių srautą? Kaip lengvai jus gali pasiekti – ir tas srautas, ir bet kurie žmonės, kai galbūt jūs per silpnas priimti bet kokį kontaktą ir jis ne tik ima skaudinti, bet gali ir nužudyti? Pasakiau: saugok save – tai prioritetas. Pasakiau ir kitiems: sergu ir gydausi, viso gero, trumpam miriau.

    Nepakeičiamų žmonių nėra. Nepakeičiamų darbų – irgi.

    Visą darbo savaitę ničnieko nedirbau. Kėliausi anksti, skaitinėjau knygas ir straipsnius, kuriuos seniai buvau atsidėjusi ir vis neturėjau laiko. Dariau jogą – pirmąjį kartą sunkiai stojausi net į žemyn žiūrinčio šuns pozą, drebėjo rankos (tai labai iškalbinga, žinant, kokia esu fiziškai stipri). Po jogos ramiai pietavau, miegojau siestą, vėl skaičiau ir žiūrėjau filmus.

    Buvo sunkoka nieko neveikti. Jaučiau atoveiksmius po žemės drebėjimo. Tai afteršokai: vos tik pagalvoju apie elektroninį paštą, pilvą ir vėl sutraukia panikos ataka. Tada einu pasivaikščioti, sėdžiu ant akmenėlio prie upės, kvėpuoju.

    Antradienį man atrodė, kad atostogauju jau visą savaitę. Penktadienį popiet jau galėjau užmesti akį į paštą. Kitą pirmadienį supratau: turiu keisti gyvenimo būdą, daugiau taip negalima. Atgal į seną dienotvarkę nebegrįšiu, ačiū.

    Rytai iki vidudienio turi grįžti pas mane. Turiu leisti sau nieko neveikti, nieko nedirbti, tik tada galėsiu skaityti ir pagaliau vėl rašyti. Rezervai dabar tušti, turiu juos pripildyti. Mano prioritetas yra ne uždarbis, ne kokia nors pinigus nešanti karjera, o literatūra. Tam reikia erdvės galvoje, o erdvė galvoje atsiranda išvalius savo asmeninio, vienatvei skirto laiko erdvę.

    O, kaip aš dėkinga savo nervinėms krizėms!

  • Rašome sau

    Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

    Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

    Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

    Kalbame apie traumas ir tabu

    Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

    Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

    Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

    Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

    Randame žodžius tam, kas nenusakoma

    Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

    Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

    Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

    Terapinis ir kūrybinis rašymas

    Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

    Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

    Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

  • Nepagydomas talentas

    Marie-Louise von Franz – žinoma šveicarų psichoanalitikė, apie trisdešimt metų glaudžiai bendradarbiavusi su Carlu Gustavu Jungu, parašiusi keletą knygų pagal jo surinktą medžiagą, po jo mirties Züriche įsteigusi C.G.Jungo institutą, parašiusi daug mokslo darbų apie pasakų ryšį su psichoanalize, interpretavusi sapnus, rašiusi apie alchemiją, aktyviąją vaizduotę, psichologinę perspektyvą ir kt.

    Ši ištrauka iš von Franz knygos „Puer Aeternus” (lot. „amžinas vaikas”) antrojo leidimo (Sigo press, 1981 m.). Knygą sudaro dvylika paskaitų (anglų kalba), kurias von Franz skaitė C.G.Jungo institute 1959–1960 metų žiemos semestrą, tema puer aeternus arba kitaip – Piterio Peno sindromas. Tai diagnozė, suteikiama žmonėms, kurie priešinasi vidinei brandai ir trokšta likti amžinai jauni.

    Remdamasi literatūros kūriniais bei pacientų pavyzdžiais, von Franz išdėstė, kaip vaikiškas nekaltumas gali iškreipti savirealizacijos procesą ir amžiams pasmerkti žmogų paaugliškoms iliuzijoms bei paviršutiniškam gyvenimui. Puer aeternus nėra toks jau nekaltas sindromas: negatyvioji jo (ir su juo susijusio motinos komplekso) pusė yra donžuanizmas ir homoseksualumas, o taip pat nesąmoningas geismas mirti, dažnai užtvirtinamas savižudybe.

    Jūsų dėmesiui – antrosios paskaitos, kurioje von Franz analizuoja prancūzų rašytojo Antoine Saint-Exupery „Mažąjį princą”, pabaiga. Klausimai ir pastabos – iš auditorijos.

    * * *

    Klausimas: Jei Saint-Exupery būtų pagydęs savo puer aeternus asmenybę, ar būtų galėjęs toliau kurti?

    Būti „pagijusiu” nuo puer nereiškia, kad būsi „išgydytas nuo kūrybos”. Atkreipę dėmesį į Goethe’ę, jo ankstyvojoje kūryboje rasime požymių, bylojančių apie motinos kompleksą, ir pastebėsime, kad jis pats jautė, jog nusigręžęs nuo puer mentaliteto, prarastų savitumą. Tačiau šią krizę jis ištvėrė ir, nežiūrint to, kad „Jaunojo Verterio kančių” herojus – puer – nusišovė, pats Goethe išgyveno.

    Puer glūdi kiekviename tikrai stipriame menininke, tačiau tai galima peržengti.  Tai jausmų-vertinimų* reikalas. Jei tas, kuris nustoja būti puer, liaujasi kūręs, tai jis niekuomet ir nebuvo tikras menininkas. Ir ačiū Dievui, jeigu psichoanalizė išgelbėja tokius pseudo artistus nuo buvimo artistais! Turėtume nepamiršti, kad Saint-Exupery išreiškia ne tik šią problemą – jis aprašo kolektyvinę neurozę. Per literatūrą jis sugebėjo gražiai parodyti tokią puer situaciją – jis iškėlė klausimą. Jei tam tikras menininko tipas nesugeba persijungti taip, kaip pavyko Goethei, tai jam tenka mirti. Negalima sakyti, kad tai nebuvo menininkas, tačiau jis nesugebėjo žengti toliau virsmo. Goethe savo „Jaunojo Verterio kančiose” su puer problema galutinai nesusitvarkė, todėl ji persikėlė į kitus jo darbus. Kitas žingsnis – drama „Torkvatas Tasas”, kurioje Goethe parodo puer kaip problemą savyje, tuo pat metu įkūnydamas ją objekte – Tase ir Antonijuje, žmoguje, kuris nori stovėti ant žemės. Taip jis atsiskyrė nuo problemos. Tuomet tai virto konfliktu, prasitęsusiu kitame darbe – „Fauste”. Visuomet tiksliai jaučiame, ar rašytojas išsilaisvino iš savo problemos, ar dar ne. Pirmasis žingsnis to link yra puer pavertimas objektu.

    Klausimas: Ar pagrįstas teiginys, kad tinginystė yra puer aeternus bruožas? Abu, Goethe ir Saint-Exupery, visą gyvenimą sunkiai dirbo.

    Vietoj to, kad dirbtų darbus, sužadinančius stiprų entuziazmą – nes tą moka bet kas – puer aeternus turi išmokti nemesti tokio darbo, kurio nemėgsta. Dirbti tik tai, kas patinka, moka ir tie primityvai, kuriuos vadinam tinginiais. Kai tik jų dėmesys prikaustomas prie vieno kurio dalyko, jie gali dirbti iki išsekimo, tačiau vertinčiau tai ne kaip darbą, o kaip darbo šventę. Puer aeternus pagydytų toks darbas, kuris kiekvieną pilką rytelį vėl ir vėl išmeta iš lovos ir verčia daryti kažką nuobodaus – vien valios pastangomis. Goethe įsidarbino Weimare kaip politikas, sėdėjo biure, nukreipęs savo protą į pačius nuobodžiausius reikalus, kai dažnai mintimis būtų mieliau nuplaukęs kur nors kitur. Kažkaip jis įžvelgė gilią būtinybę dalinai gyventi ir tokį gyvenimą. Kaip jausmingasis tipas*, šitaip jis galėjo lavinti savo silpnąją pusę – mastymą, kuris akivaizdžiai pasireiškė ganėtinai nuobodžiomis ir bejausmėmis maksimomis (itin nuviliantys yra jo pokalbiai su Eckermannu).

    Pastaba: Galbūt tai gali paaiškinti Rousseau teiginį, kad didžiausia jo charakterio blogybė buvo tinginystė, tačiau yra puikiai žinoma, kad jis dirbo nuo ryto iki vakaro, ir perskaitė galybę knygų.

    Taip, bet turbūt jis išsisuko nuo kitokių darbų. Tam, kad išvengtų tų darbų, kuriuos privalėtų daryti, žmonės kartais save mausto mirtinai alindami.  Rousseau dirbo transo būsenoje, pasidėdamas pėdų voniomis – tam, kad prisiverstų dirbti, savo kojas jis laikė dubenyje su karštu vandeniu. Galbūt jo „Išpažintis” be tų vonių būtų buvusi tikslesnė ir ne tokia sentimentali!

    Pastaba: Grįžtant prie minties apie autorių, aprašantį savo neurozę – daug žmonių yra už tai garbinami ir toks užsiėmimas vadinamas talentu.

    Nemanau, kad tai supainiosi su talentu. Mano manymu, šitaip mes visi norėtume daryti. Aš visai norėčiau gauti pinigų už tai, kad atversiu savo neurotiškąją pusę. Sakyčiau, problema išlenda po to, kai darbas jau parašytas. Manau, rašydamas negalvoji apie tai, kad rašai apie savo problemą – antraip rašymas būtų sausas – tačiau rašydamas, arba jau parašęs apie problemą, privalai ją išgyventi. Kada tik skaitau paskaitą apie kurią nors problemą, ji visuomet atsigręžia į mane. Pastebėjau, kad juslingujų tipas* patiria tai atbulai – pirma problemą išgyvena, o paskui aprašo.

    Dažnai, kai tik pradedi rašyti apie problemą, tuo pat metu ima vykti sinchroniškumo** incidentai, ir su jais tenka gyventi. Dr. Jungas pasakojo, kad rašydamas apie tam tikras problemas, sulaukdavo laiškų iš įvairiausių vietų, iš Australijos ar dar kur, o laiškuose rasdavo tuos pačius klausimus, ties kuriais kaip tik tuo metu ir dirbo. Dažniausiai – kartais prieš rašymą, kartais po rašymo – sutapimai vyksta todėl, kad palietei svarbią ir gyvą savo paties problemą, ir tai yra skirtumas tarp šiaip sau rašymo apie savo neurozes ir judėjimo į priekį. Jei rašydamas gyvensi ta problema, tai ji susilies su tavimi, bet po to, kai rašysi kitą dalyką, jau būsi per žingsnį priekyje – jeigu ne, tai ir vėl rašysi apie tą patį.

    Kai kurie rašytojai vis suka tą pačią gramofono plokštelę, o galėtų gyventi tuo, ką rašo, ir kitas dalykas jau ženklintų pažangą. Kiekvienas Goethes kūrinys buvo žingsnis į priekį, nes jis gyveno tuo, ką rašė. Romantizmo poetai dažniausiai kartojosi, eidavo ratais, kadangi jie negyveno arba negalėjo tuo pat metu ir kurti, ir gyventi tuo, ką kūrė. Nenoriu pamokslauti, bet rašydamas privalai būti pasirengęs savo darbą sutvarkyti iki galo.

    Daugybė menininkų nenori, kad jų darbus analizuotų, nes bijo, kad tuomet turės su tuo gyventi. Tai tas pats pasipriešinimas, kurį daugelis jaučia ir psichoanalizei, teisindami tuo, kad jų kūrybiškumas išanalizuotas pradings. Net pats gabiausias pasaulio analitikas negalėtų išrauti kūrybiškumo, nes tikrasis kūrybiškumas yra baisiai stiprus dalykas. Šitoks priešinimasis tam, kad kūryba būtų pateikta analizei, yra labai įtartinas.

    (vertimas – mano)

    —————————————–

    * žr. Jungo ir Mayers-Briggs tipologiją: testą rasite čia: nuoroda, o interneto enciklopedija: nuoroda.

    ** Sinchroniškumas psichologijoje – tai atsitiktiniai sutapimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turi reikšmę. (Atrasta Jungo.) Straipsnis apie tai lietuvių kalba: nuoroda.