skaitantiems ir rašantiems

All posts in perrašymas

  • Tobulų eskizų dirbtuvės

    Edward Weston

    Pagal Gombrowiczių

    Įeik į sapno sferą.

    Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

    Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

    To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė <…> ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

    Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti <…> Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

    Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

    Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

    (Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

    Pagal Bernotaitę 

    Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

    1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

    Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

    2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

    Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

    3. Laikas rinkti medžiagą.

    Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

    4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

    Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

    5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

    Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

    Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

    Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

    Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

    Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

    Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

    Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

    6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

    Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

    7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

    Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

  • Perrašyti reiškia perrašyti

    labirintas

    Neseniai viena rašytoja (ir Grafomanijos skaitytoja) atsiuntė man savo romano rankraštį, ir aš jos iškart paklausiau, kuris čia eskizas, kiek kartų jau perrašyta? Užsimezgė pokalbis, kuriame iškilo bendri dalykai, mano jau patirti su kitais pradedančiaisiais rašytojais, todėl čia sudėjau į vieną straipsnelį ištraukas iš kelių savo laiškų:

    Dėl perrašymo. Labai džiaugiuosi, kad užklausėte apie tai. Perrašyti – reiškia perrašyti, tikrąja to žodžio prasme, jokia ne kita. Koregavimai, epizodų perdarymai, kalbos taisymai, karpymai, lipdymai ir sukeitimai vietomis – nėra perrašymas. Tokie dalykai paprastai daromi paskutiniame etape – kai pats autorius redaguoja, prieš pateikdamas leidyklai. (Nes po to dar kalbos redaktorius redaguoja.)

    Taigi faktiškai turite romano pirmąjį eskizą. Tai yra medžiaga kūrybai. Pradžia, užuomazga, apmatai.

    Pirmojo eskizo nerekomenduojama ne tik kad siųsti leidykloms, bet net ir draugams rodyti. Tačiau dauguma pradedančiųjų – ir beveik visi lietuvių rašytojai – darbą laiko užbaigtu, jo dar nepradėję. Siunčia leidykloms pirmąjį eskizą, kurį laiko ir paskutiniuoju. Deja, dauguma Lietuvoje išleistų knygų ir yra nebaigtos arba net nepradėtos knygos. Apie tai tiek kartų dejavau Grafomanijoje, tačiau jaučiu, kad vis tiek žmonės nesupranta, ką turiu omenyje.

    Ne, nėra taip, kad visai niekas pasaulyje neparašytų knygos iš pirmojo karto puikiai. Reti tokie rašytojai, tačiau jų yra. Ypač, manau, iškart gerai rašyti sekasi tiems, kuriems tai nebe pirmoji knyga, ir jie iš anksto labai daug ką apgalvoja, susidaro planus, susikuria personažų charakteristikas, na, ir puikiai manipuliuoja žiniomis apie kūrybiškąjį rašymą (arba turi žvėrišką intuiciją). Tokių yra, bet jie – išimtys.

    Paprastai pirmojo eskizo nekomentuoju ir juolab nekritikuoju. Galiu tik aptarti potencialiai geras vietas ir darbo kryptį. Tačiau tai apsimoka daryti tik tuo atveju, jei ketinate toliau dirbti su pirmuoju eskizu, t.y. rašyti antrąjį. (Iki galutinio rezultato gali prireikti dar kelių eskizų.)

    Kaip vyksta perrašymas? Įsivaizduokite, jei nebūtų kompiuterių. Turite šimtą puslapių teksto. Pasidedate tuos puslapius šalia tuščio lapo, kuriame rašysite antrąjį eskizą, ir pradedate rašyti iš naujo. Rašote, žvilgčiodama į pirmąjį eskizą. Kai kurie sakiniai galbūt bus tokie pat. Tačiau gali būti, kad nė vienas sakinys nepasikartos, nes antrajame eskize būsite pakeitusi pasakojimo strategiją.

    Iš esmės yra naudinga kažką keisti, o ne tik sėsti perrašinėti, tikintis, kad kažkas pasisuks kitaip (nors taip irgi gerai – ir taip, bent jau man, visuomet atsitinka – tie spontaniški nauji dalykai, detalės, vaizdiniai).

    Pavyzdžiui, jūsų romanas rašytas trečiuoju asmeniu ir berods vien tik iš X pozicijos (t.y. skaitytojui atskleidžiamos ir X mintys, ne vien veiksmai). Kitą eskizą galima būtų rašyti pirmuoju asmeniu: „Aš, X, nuėjau ten ir ten, pagalvojau tą ir tą.“ Taip pat galima rašyti, pradedant nuo kitos situacijos. Atrodo, pasirinkote linijinį pasakojimą – tai labai naudinga pirmajame eskize – tačiau galima pradėti pasakojimą nuo karščiausios scenos, o tai, kas įvyko prieš ją, išdėlioti, sukaišioti pakeliui.

    Labai svarbus psichologinis momentas: jūs jau parašėte romaną. Taip, tai pirmasis eskizas. Jums jis netgi taip patinka, kad esate pasiryžusi jį publikuoti pasauliui. Taigi jūs jį jau turite. Nesunaikinkite jo, neištrinkite, netaisykite „ant viršaus“. Ginkdie! Jei dar nesate taip padariusi, labai rekomenduoju nepagailėti pinigų ir atspausdinti visą popieriuje. Pas mus namie rašalinis spausdintuvas, tai taupydama visuomet prašau vyro, kad darbe atspausdintų. Bet galima rasti mieste spausdinimo kioskelį ar pan.

    Nepaprastas grafomano malonumas: laikyti rankoje storą lapų krūvą. Tai akivaizdus darbo rezultatas. Jei jis guli mano lentynoje, esu rami, kad jis jau yra, niekur nedings. Jei perrašinėdama ir nuklysiu į lankas (kas labai pageidautina), tai visuomet yra tas „teisingas“, pirmasis eskizas, prie kurio galima grįžti. Jei vėlesni eskizai bus blogesni už pirmąjį, tai visuomet galima nuspręsti nebetęsti ieškojimų – tokiu atveju, geriausias variantas jau parašytas!

    Perrašymas yra perrašymas. Nuo pradžios – iki galo. Tai yra kūrinio išgyvenimas per nauja. Garsūs šiuolaikiniai rašytojai perrašo po penkis šešis kartus. Aš savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ perrašiau, na, jei visiškai viską keisdama, tai du kartus (vadinasi, buvo pirmasis eskizas plius dar du eskizai), bet dar buvo pora tarpinių variantų. Todėl darbas užtruko trejus metus. Ir tai aš dar laužiausi ir tingėjau perrašinėti, todėl kai ką nukopijuodavau ir palikdavau… Su naujuoju romanu taip nebus. Man jau nereikia įrodinėti sau, kaip tai naudinga. Jau turiu antrąjį eskizą, kurį nuodugniai perrašysiu, ir ne kartą dar.

    Dabar dėl darbo etapų. Visų pirma, minėjote, kad šiuo metu rašote kitą romaną (pirmąjį eskizą). Siūlyčiau nenutraukti to darbo. Man pirmi eskizai – šventas reikalas. Kai baigsite jį, padėsite į šalį, kaip tik atsiras laiko kitam darbui. Bent jau man tokia metodika labai tinka – kol vienas romanas ilsisi, aš dirbu prie kito vėlesnių eskizų. Pvz. šiuo metu vyksta „Katės…“ leidyba, stalčiuje „sirpsta“ kitas romanas, o šiuo metu rašau knygos apie rašymą pirmąjį eskizą.

    Kaip jums seksis rašyti antrąjį savo romano eskizą, neįsivaizduoju. Vieni žmonės perrašo greičiau, negu parašo pirmąjį eskizą, kitiems – atvirkščiai. Aš greičiausiai iš tų, kurie pirmąjį parašo labai greitai, o prie kitų sėdi ilgai. Mat aš dar renku medžiagą, skaitinėju panašias knygas, klaidžioju į šalį, galvoju, kas gi čia vyksta, apie ką čia viskas… Bet čia kiekvienam savi metodai.

    Šiaip man atrodo, kad antrą eskizą rašyti lengviau negu pirmą, nes sėsdamas rašyti neturi laukti įkvėpimo, kadangi jau turi tekstą, su kuriuo dirbi. Tai kokybiškai visai kitoks užsiėmimas. Man būtų smagu, jei jūs bent pabandytumėt. Ir vis nepamirškite, kad romaną jau turite, jis jau parašytas. Jokie vėlesni eksperimentai nesunaikins to, ką jau parašėte.

    Žodžio „tobulas“ aš privengčiau. Kai rašau, stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinio eskizas būtų geresnis už prieš tai buvusį. Taip po laiptelį, po laiptelį. Iki mano pačios išsikeltos kokybės kartelės. Nesu sau žiauriai griežta ir nesergu perfekcionizmu. Pavyzdžiui, žinau, kad mano pirmasis romanas toli gražu ne tobulas. Bet ką dabar. Negi dešimt metų vieną rašysiu? Neblogas jis. Jame užfiksuotas mano gyvenimo etapas. Ateina laikas paleisti „kūdikį“ į pasaulį, koks jis bebūtų. Savi vaikai visi gražūs, ar ne?