skaitantiems ir rašantiems

All posts in pasąmonė

  • Rašytojų siesta

    Skaitau dabar straipsnį apie amerikiečių vizitą Kinijoje, kur delegacija atvyko kiek per anksti ir rado visus kompanijos darbuotojus įmigusius (nuoroda). Vaizdas turėjo būti įspūdingas: žmonės iškalti, be sąmonės, kai kurie užmigę ant grindų, sukniubę ant darbo stalų, galima pamanyti, jog tai žudynių scena.

    Ne žudynių, o puikaus suvokimo, kad žmonėms po pietų reikia atsijungti bent penkiolikai minučių. Perkrovus smegenis, galima toliau dirbti be baisių perkrovų, kavos siurbimo ir alpimo.

    Rašau apie miegojimą po pietų todėl, kad pastebėjau keistą žmonių reakciją, kai prisipažįstu, kad numingu ir aš. Dažniausiai šypsomasi. Kartais prunkščiama. Pakeliamas vienas antakis kartais. Arba sakoma: oho, kaip tau gerai, nieko sau!

    O kas čia tokio? Skirtumas, žinoma, toks, kad dažniausiai taip stebisi žmonės, kurie dirba ne iš namų, o darbdaviai jiems nesudaro sąlygų siestai. Gaila.

    Miegodavau ir dirbdama reklamos agentūroje, dar prieš pilnu režimu nerdama į rašytojos gyvenimą. Anais laikais po darbo valandų užsidarydavau penkiolikai minučių posėdžių kambaryje, išsitiesdavau ant nugaros net ne ant sofos, o ant kiliminės grindų dangos…

    Rašymui dienos miegas gali netgi labai padėti. Duodama savo smegenims pailsėti vidury dienos, galiu paankstinti darbo pradžią. Numigusi einu daryti kitokio pobūdžio darbų, ir tai tarsi nauja diena.

    Svarbu yra nepersistengti ir neįmigti giliai. Užsistatau žadintuvą pusvalandžiui ar keturiasdešimčiai minučių, jeigu jaučiu, kad esu susijaudinusi, sudirgusi ir greitai neužmigsiu. Užsimerkiu ir pasakau sau, kad leidžiu sau nemiegoti, o tik pagulėsiu horizontaliai. Vien jau tai būtų nauda. Užsnūdimas – bonusas.

    Dar vienas bonusas – jei taip gulėdama, net nemiegodama, imu skraidžioti mintyse po rašomo dalyko temas ir potemes. Tai puikus metodas, kai reikia ką nors sugalvoti, o būdraujant niekas neateina į galvą. Užsimerkus ir atsipalaidavus, ima išdykauti vaizduotė.

    Kai žmonės kraipo galvas, girdėdami apie nuvogtas iš gyvenimo penkiolika minučių, man kyla klausimas: o ką jau tokio turėčiau nuveikti reikšmingo per tą laiką? Tiesa, puikiai įsivaizduojame save naršančius po feisbuką ar žiūrinčius jutūbėje į kačiukus net ne penkiolika minučių, o valandą ar dvi. Atrodo, mieliau žudome laiką, negu regeneruojame savo organizmo ląsteles pasinerdami į palaimingą miego būseną. O kodėl?

    Nenoriu teisintis sau pačiai, tačiau vis mintyse pasiaiškinu, kad miegu per ilgai, nes man to reikia labiau nei bet ko kito, juo labiau negu streso ir išsekimo nuo nemigos ar nedamiegojimų (ir čia netinka žodis „neišmiegojimai“, būtent – „nedamiegojimai“).

    Jau daug metų miegu naktimis mažiausiai po aštuonias valandas. Su retomis išimtimis. Kai vidutinis lietuvis, kuris privalo vaidinti, kad smarkiai dirba ir neturi asmeninio gyvenimo, darbo dienomis miega vidutiniškai po šešias su puse valandos.

    Nejaučiu gėdos miegoti viešose vietose. Jei kelionė tęsiasi ilgiau nei valandą, greičiausiai smigsiu bent penkiolikai minučių, ir man nesvarbu, kad aplink triukšmas. Ilguose skrydžiuose, laukiant kito lėktuvo, susirandu poilsio zonas. Singapūre būdavau įsigudrinusi miegoti prie vartų, išsitiesdavau tiesiog ant grindų priešais įėjimą į laukimo salę. Kiti keleiviai sėdi ant kėdžių, o aš užsistatau žadintuvą ir dar pamiegu. Prabundu: jau guliu ne viena, aplink mane visa kompanija nepažįstamų sugulovų!

    Įdomu prisiminti, kad vaikystėje buvau tas vaikas, kuris nieku gyvu nemiega popietuko. Turėjau priežasčių nepasitikėti aplinka ir maištauti. Dieną miegodavau tik sirgdama, taip mama ir suprasdavo, kad turiu temperatūros – tai būdavo vienas iš simptomų.

    Jei nemiegate dieną todėl, kad įsivaizduojate taip miegančius tik vaikų darželiuose ar senelių namuose, pagalvokite: ar tikrai mums pakanka šešių su puse valandų? Jei dirbate protinį darbą – o toks ir yra rašymas – būtinai duokite smegenims laiko atsistatyti ir pasąmonei pašėlioti.

    Per pauzę ateina įkvėpimas. Miegant aplanko sapnai ir vizijos. Net ištisas romano scenas, siužetus įmanoma susapnuoti, ir man taip yra buvę.

    Linkiu, kad taip ir jums. Saldžių sapnų!

    (Nuotr. autorė: Aušra Barysienė)

  • Tik nebūk originalus, Mozartai!

    mozarto nosis kitaip

    Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

    Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro“* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

    Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

    * * *

    Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

    Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

    Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

    Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

    Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

    __________________________

    * Keith Johnstone „Impro. Improvisation and the Theatre“ (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)

  • Nepagydomas talentas

    Marie-Louise von Franz – žinoma šveicarų psichoanalitikė, apie trisdešimt metų glaudžiai bendradarbiavusi su Carlu Gustavu Jungu, parašiusi keletą knygų pagal jo surinktą medžiagą, po jo mirties Züriche įsteigusi C.G.Jungo institutą, parašiusi daug mokslo darbų apie pasakų ryšį su psichoanalize, interpretavusi sapnus, rašiusi apie alchemiją, aktyviąją vaizduotę, psichologinę perspektyvą ir kt.

    Ši ištrauka iš von Franz knygos „Puer Aeternus” (lot. „amžinas vaikas”) antrojo leidimo (Sigo press, 1981 m.). Knygą sudaro dvylika paskaitų (anglų kalba), kurias von Franz skaitė C.G.Jungo institute 1959–1960 metų žiemos semestrą, tema puer aeternus arba kitaip – Piterio Peno sindromas. Tai diagnozė, suteikiama žmonėms, kurie priešinasi vidinei brandai ir trokšta likti amžinai jauni.

    Remdamasi literatūros kūriniais bei pacientų pavyzdžiais, von Franz išdėstė, kaip vaikiškas nekaltumas gali iškreipti savirealizacijos procesą ir amžiams pasmerkti žmogų paaugliškoms iliuzijoms bei paviršutiniškam gyvenimui. Puer aeternus nėra toks jau nekaltas sindromas: negatyvioji jo (ir su juo susijusio motinos komplekso) pusė yra donžuanizmas ir homoseksualumas, o taip pat nesąmoningas geismas mirti, dažnai užtvirtinamas savižudybe.

    Jūsų dėmesiui – antrosios paskaitos, kurioje von Franz analizuoja prancūzų rašytojo Antoine Saint-Exupery „Mažąjį princą”, pabaiga. Klausimai ir pastabos – iš auditorijos.

    * * *

    Klausimas: Jei Saint-Exupery būtų pagydęs savo puer aeternus asmenybę, ar būtų galėjęs toliau kurti?

    Būti „pagijusiu” nuo puer nereiškia, kad būsi „išgydytas nuo kūrybos”. Atkreipę dėmesį į Goethe’ę, jo ankstyvojoje kūryboje rasime požymių, bylojančių apie motinos kompleksą, ir pastebėsime, kad jis pats jautė, jog nusigręžęs nuo puer mentaliteto, prarastų savitumą. Tačiau šią krizę jis ištvėrė ir, nežiūrint to, kad „Jaunojo Verterio kančių” herojus – puer – nusišovė, pats Goethe išgyveno.

    Puer glūdi kiekviename tikrai stipriame menininke, tačiau tai galima peržengti.  Tai jausmų-vertinimų* reikalas. Jei tas, kuris nustoja būti puer, liaujasi kūręs, tai jis niekuomet ir nebuvo tikras menininkas. Ir ačiū Dievui, jeigu psichoanalizė išgelbėja tokius pseudo artistus nuo buvimo artistais! Turėtume nepamiršti, kad Saint-Exupery išreiškia ne tik šią problemą – jis aprašo kolektyvinę neurozę. Per literatūrą jis sugebėjo gražiai parodyti tokią puer situaciją – jis iškėlė klausimą. Jei tam tikras menininko tipas nesugeba persijungti taip, kaip pavyko Goethei, tai jam tenka mirti. Negalima sakyti, kad tai nebuvo menininkas, tačiau jis nesugebėjo žengti toliau virsmo. Goethe savo „Jaunojo Verterio kančiose” su puer problema galutinai nesusitvarkė, todėl ji persikėlė į kitus jo darbus. Kitas žingsnis – drama „Torkvatas Tasas”, kurioje Goethe parodo puer kaip problemą savyje, tuo pat metu įkūnydamas ją objekte – Tase ir Antonijuje, žmoguje, kuris nori stovėti ant žemės. Taip jis atsiskyrė nuo problemos. Tuomet tai virto konfliktu, prasitęsusiu kitame darbe – „Fauste”. Visuomet tiksliai jaučiame, ar rašytojas išsilaisvino iš savo problemos, ar dar ne. Pirmasis žingsnis to link yra puer pavertimas objektu.

    Klausimas: Ar pagrįstas teiginys, kad tinginystė yra puer aeternus bruožas? Abu, Goethe ir Saint-Exupery, visą gyvenimą sunkiai dirbo.

    Vietoj to, kad dirbtų darbus, sužadinančius stiprų entuziazmą – nes tą moka bet kas – puer aeternus turi išmokti nemesti tokio darbo, kurio nemėgsta. Dirbti tik tai, kas patinka, moka ir tie primityvai, kuriuos vadinam tinginiais. Kai tik jų dėmesys prikaustomas prie vieno kurio dalyko, jie gali dirbti iki išsekimo, tačiau vertinčiau tai ne kaip darbą, o kaip darbo šventę. Puer aeternus pagydytų toks darbas, kuris kiekvieną pilką rytelį vėl ir vėl išmeta iš lovos ir verčia daryti kažką nuobodaus – vien valios pastangomis. Goethe įsidarbino Weimare kaip politikas, sėdėjo biure, nukreipęs savo protą į pačius nuobodžiausius reikalus, kai dažnai mintimis būtų mieliau nuplaukęs kur nors kitur. Kažkaip jis įžvelgė gilią būtinybę dalinai gyventi ir tokį gyvenimą. Kaip jausmingasis tipas*, šitaip jis galėjo lavinti savo silpnąją pusę – mastymą, kuris akivaizdžiai pasireiškė ganėtinai nuobodžiomis ir bejausmėmis maksimomis (itin nuviliantys yra jo pokalbiai su Eckermannu).

    Pastaba: Galbūt tai gali paaiškinti Rousseau teiginį, kad didžiausia jo charakterio blogybė buvo tinginystė, tačiau yra puikiai žinoma, kad jis dirbo nuo ryto iki vakaro, ir perskaitė galybę knygų.

    Taip, bet turbūt jis išsisuko nuo kitokių darbų. Tam, kad išvengtų tų darbų, kuriuos privalėtų daryti, žmonės kartais save mausto mirtinai alindami.  Rousseau dirbo transo būsenoje, pasidėdamas pėdų voniomis – tam, kad prisiverstų dirbti, savo kojas jis laikė dubenyje su karštu vandeniu. Galbūt jo „Išpažintis” be tų vonių būtų buvusi tikslesnė ir ne tokia sentimentali!

    Pastaba: Grįžtant prie minties apie autorių, aprašantį savo neurozę – daug žmonių yra už tai garbinami ir toks užsiėmimas vadinamas talentu.

    Nemanau, kad tai supainiosi su talentu. Mano manymu, šitaip mes visi norėtume daryti. Aš visai norėčiau gauti pinigų už tai, kad atversiu savo neurotiškąją pusę. Sakyčiau, problema išlenda po to, kai darbas jau parašytas. Manau, rašydamas negalvoji apie tai, kad rašai apie savo problemą – antraip rašymas būtų sausas – tačiau rašydamas, arba jau parašęs apie problemą, privalai ją išgyventi. Kada tik skaitau paskaitą apie kurią nors problemą, ji visuomet atsigręžia į mane. Pastebėjau, kad juslingujų tipas* patiria tai atbulai – pirma problemą išgyvena, o paskui aprašo.

    Dažnai, kai tik pradedi rašyti apie problemą, tuo pat metu ima vykti sinchroniškumo** incidentai, ir su jais tenka gyventi. Dr. Jungas pasakojo, kad rašydamas apie tam tikras problemas, sulaukdavo laiškų iš įvairiausių vietų, iš Australijos ar dar kur, o laiškuose rasdavo tuos pačius klausimus, ties kuriais kaip tik tuo metu ir dirbo. Dažniausiai – kartais prieš rašymą, kartais po rašymo – sutapimai vyksta todėl, kad palietei svarbią ir gyvą savo paties problemą, ir tai yra skirtumas tarp šiaip sau rašymo apie savo neurozes ir judėjimo į priekį. Jei rašydamas gyvensi ta problema, tai ji susilies su tavimi, bet po to, kai rašysi kitą dalyką, jau būsi per žingsnį priekyje – jeigu ne, tai ir vėl rašysi apie tą patį.

    Kai kurie rašytojai vis suka tą pačią gramofono plokštelę, o galėtų gyventi tuo, ką rašo, ir kitas dalykas jau ženklintų pažangą. Kiekvienas Goethes kūrinys buvo žingsnis į priekį, nes jis gyveno tuo, ką rašė. Romantizmo poetai dažniausiai kartojosi, eidavo ratais, kadangi jie negyveno arba negalėjo tuo pat metu ir kurti, ir gyventi tuo, ką kūrė. Nenoriu pamokslauti, bet rašydamas privalai būti pasirengęs savo darbą sutvarkyti iki galo.

    Daugybė menininkų nenori, kad jų darbus analizuotų, nes bijo, kad tuomet turės su tuo gyventi. Tai tas pats pasipriešinimas, kurį daugelis jaučia ir psichoanalizei, teisindami tuo, kad jų kūrybiškumas išanalizuotas pradings. Net pats gabiausias pasaulio analitikas negalėtų išrauti kūrybiškumo, nes tikrasis kūrybiškumas yra baisiai stiprus dalykas. Šitoks priešinimasis tam, kad kūryba būtų pateikta analizei, yra labai įtartinas.

    (vertimas – mano)

    —————————————–

    * žr. Jungo ir Mayers-Briggs tipologiją: testą rasite čia: nuoroda, o interneto enciklopedija: nuoroda.

    ** Sinchroniškumas psichologijoje – tai atsitiktiniai sutapimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turi reikšmę. (Atrasta Jungo.) Straipsnis apie tai lietuvių kalba: nuoroda.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra

  • Memuarizmas

    Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad „tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti“, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes „viską žinai“.

    Iš Carmelos Bird knygos „Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)“ išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

    (1)

    GIMIMO METAI

    Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

    (2)

    RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

    Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

    (3)

    NEPAMIRŠTI SAPNAI

    Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

    (4)

    ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

    Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą („Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas“; „Mano mamos drabužiai“; „Žmogus, kuris mane mokė…“) arba klausimą („Ką esi praradęs?“; „Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?“), arba sakinio pradžią („Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…“ ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

    (5)

    NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

    Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

    * * *

    Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva „išeikvos įkvėpimą“ arba parašys „neoriginalų“ kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš „paprastų“ žmonių esė tema „Aš tikiu tuo“ („This I Believe“) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – „Brangusai Aš“ („Dear Me“) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

    Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į „memuarizmą“ linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!