Mistikė Simone Weil savo draugui iš kito kontinento rašė: „Mylėkime atstumą, kuris nuaustas draugystės gijomis, nes tie, kurie vienas kito nemyli, nebūna išskirti.“ Weil suprato meilę kaip erdvę, kuri užpildo ir nuspalvina atstumą tarp jos ir draugo. Net kai tas draugas peržengia namų slenkstį, kai kas išlieka neįmanomai tolima: žengi apkabinti, o tavo rankos apsiveja paslaptį, apsiveja nežinomybę, apsiveja tai, ko negali turėti. Tolimybė įsiskverbia netgi į artimiausius. Galiausiai juk mes vargiai pažįstame savo pačių gelmes.

Tai trumputė ištrauka iš Rebeccos Solnit esė knygos „A Field Guide to Getting Lost“, kurią šiuo metu lėtai su pasimėgavimu skaitau. Kai pirkau ją Paviljono knygų savaitgalio mugėje iš Eureka! stendo, šnektelėjome su pardavėju B., kuris, regis, neparduoda to, ko pats neperskaito. Abu žinojome kitas šios autorės knygas, bet prisipažinau, kad nesu nieko skaičiusi, ir jau per dažnai matau jos pavardę, pasižadėjau ką nors įsigyti. (Perku iš knygynų tam, kad jie gyvuotų. Juos reikia remti.)

Pavadinimas man pasirodė tinkamas progai — gidas pasimetusiems — arba: patarimai, kaip pasiklysti — arba: klaidžiojimų žemėlapis. Lietuviškai ši knyga kažin ar bus išversta, kaip ir daugelis tų, kuriose apstu citatų, nuorodų, pokalbių su kitais tekstais ir kontekstais. Bet tiems, kurie jaučiasi gyveną pasauliniame kontekste, reikia tokių laimingų sutapimų, kaip šis: pamačiau knygą originalo kalba, griebiau ir sumokėjau.

— Apie ką ji? — paklausė mano draugė, B. bendradarbė.

— Apie nieką! — atsakėme duetu ir nusijuokėme.

Nes esė paprastai apie nieką. Bet kai kurios eseistinės knygos dėl to ne mažiau nuostabios, nes jų struktūra aiški ir laisva, temos nuosekliai išvystytos, autorių kalbėjimas įtaigus ir nuoširdus. Tai reikia suuosti iš biografijos, iš viršelio panašiai, kaip perkant vyną, iš etiketės, pagaliau — iš pavadinimo.

Įsiminusios esė knygos, su kuriomis vėl norėčiau pagyventi, — Williamo H. Gasso „On Being Blue“ (apie mėlynumą ir liūdesį, ir kalbą, ir nieką), Saulo Framptono „When I Am Playing with My Cat, How Do I Know She Is Not Playing with Me?“ (apie Michelį de Montaigne’į), Kenya Hara „White“ (apie japonų baltos spalvos suvokimą, apie popierių), Octavio Paz „The Double Flame: Love and Eroticism“ (seno žmogaus mintys apie poeziją ir meilę), Roberto Calasso „The Art of the Publisher“ (apie knygų leidybos reiškinius) ir dedu daugtaškį.

Šiais metais nusipirkau daugiau knygų negu perskaičiau. Buvau išsigandusi, kad neteksiu savo dešimties metų rinktos bibliotekos, bet didžiąją dalį atgavau. Kai kurias knygas praradau, bet jas prisimenu, todėl — tai ne visam.

Šiais metais atradau talentų kituose. Atgavau pasitikėjimą savo socialumu. Parašiau publicistinių straipsnių ir esė. Daug puslapių dienoraščio, kuris man padėjo išgyventi. Šiek tiek eilių, kuriose užspęsta nuotaika. Sutikau naujų mokytojų. Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Šokau ir gėriau vyną. Numiriau ir prisikėliau. Žengiau apkabinti pasaulį tarsi tolimą draugą. Apsivijau rankomis tuštumą, paslaptį, nežinomybę. Tai, ko negaliu turėti.

Gerų naujų metų! Susitikime tekstuose, dirbtuvėse ir bibliotekose su katėmis, šunimis ir knygų žiurkėmis!

Sandra