skaitantiems ir rašantiems

All posts in naratyvas

  • Skaitytojų virkdymo formulė

    Kaip pravirkdyti skaitytoją? Parašyti labai labai blogai. Atsivertę prastai parašytą knygą, verks ir skaitytojai, ir kritikai. O jei dar pirko knygą už savo pinigus…

    Apie rašymą esame prisigalvoję visokių mitų. Pavyzdžiui, tikime, kad mūsų emocinė būsena, kurios apimti rašėme, turėtų persiduoti ir skaitytojui. Anaiptol. Jei rašydamas verki, tai dar nereiškia, kad skaitydamas tavo tekstą žmogus apsiverks. Verkti visgi turėtų ne autorius, o auditorija. Ir ne todėl, kad blogai parašyta, o todėl, kad gerai.

    Taip, savo kūriniais mes bandome paveikti skaitytojo jausmus, bet to neįmanoma padaryti tiesiogiai, akivaizdžiai. Pajutęs bandymą pravirkdyti, bet kuris iš mūsų atsiriboja ir užsidaro. Savisauga. Panašiai būtų, jeigu kavinėje sutiktas žmogus iškart imtų pasakoti savo gyvenimo tragediją. Mes atsitrauktume, nes to žmogaus nepažįstame, jis dar nenusipelnė pasitikėjimo, dar nepapasakojo kas jis toks, dar neužsidirbo teisės į intymumą.

    Atvirumas už atvirumą. Jausmingumas už jausmingumą. Skaitytoją, kaip ir bet kurį klausytoją, reikia apšildyti, o tik paskui paimti už rankos ir nusivesti į gilią vietą, kur gali būti baisu ar skaudu.

    Padeda humoras. Saviironija. Juokas iš dalykų, kuriuos visi atpažįsta. Nereikia tyčia juokinti, pakanka tik būti atviram ir nemeluoti. Skamba kaip paprastas dalykas, tarytum atvirauti ir būti tikram — lengva. Bet pabandykite iš tiesų atsiverti — pradžioje prieš save, dienoraštyje — vėliau skaitykite ir svarstykite: ar pavyko? Kai supranti, kaip tai nelengva, imi labiau vertinti autorius, kuriems tai pavyksta.

    Skaitome tam, kad liktume su autorium dviese. Kad jis nusivestų mus ten, kur gyvenime nedažnai patenkame. Gilesniam atvirumui, bendrumui, tiesai. Kuo daugiau romanų perskaitome, tuo labiau išlavintas mūsų emocinis intelektas. Juk skaitydami tarsi išgyvename svetimas situacijas, paversdami jas savo patirtimi.

    Verkiau perskaičiusi paskutinį Michailo Šiškino romano „Laiškų knyga“ puslapį. Vėliau išanalizavau romaną straipsnyje, tačiau net nebandžiau rasti susigraudinimo priežasties. Ji buvo tarp eilučių. Manau, mane buvo ištikęs katarsis.

    Katarsis — skausminga pakylėjimo būsena, emocinio apsivalymo, suvokimo, sąmonės skaidrumo būsena. Teatre tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti spektaklį, turi progą pajusti katarsį – apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia.

    Įdomu patyrinėti skirtumą tarp tragedijos ir „siaubiako“. Siaubo žanriniuose kūriniuose skaitytojas irgi gąsdinamas baisiais dalykais, bet finale neverkia. Auditorija džiaugiasi, kad pagaliau košmaras baigėsi. Su palengvėjimu paslepia savo baimes į stalčių, kurį saugiai atidarys, skaitydami ar žiūrėdami kitą siaubo kūrinį.

    Dar vienas svarbus dalykas: auditorija negali įsitraukti į kūrinį, kurio nesupranta. Jei siužetas painus, nenuoseklus, jeigu nepaisoma priežastingumo, nieko nebus. Skaitytojas ne jaus, o galvos: kas per velnias? Kas darosi su tuo personažu? Gyvenime daug chaoso, tačiau realistinis kūrinys turi būti struktūriškai tikslus, o istorija aiški. (Todėl mes ir kuriame naratyvus, todėl mums jų ir reikia — kad iš chaoso ištrauktume prasmę.)

    Taigi mano skaitytojo virkdymo formulė tokia: atvirumas + humoras + priežastingumas + empatija + katarsis.

    Bet tai visai nereiškia, kad skaitytojas apsiverks, skaitydamas kūrinį. Būtina sąlyga: sinchronizacija. Knyga turi pasiekti skaitytoją būtent tokiu jo gyvenimo momentu, kai tema aktuali, su veikėju linkstama tapatintis, atitinka tipai, gyvenimo aplinkybės.

    Genialiais vadiname tuos autorius, kurie pasako tai, kas jau buvo skaitytojų galvose, tik ne taip elegantiškai išdėstyta. Kognityvinis teksto rišlumas sukuria tiesos įspūdį. Tiesą mes dažniausiai ne atrandame, o atpažįstame. Jei toji tiesa paliečia mūsų gyvenimo tragizmą, gal tai ir yra priežastis, dėl kurios apsiverkiame.

    Mane asmeniškai virkdo bendra žmonių veikla: dainavimas chore, škotų dūdmaišių pasirodymas, himno giedojimas, mišios bažnyčioje. Graudina žmogiškumo ženklai: mūsų gebėjimas peržengti egoizmą, priešiškumą, nepasitikėjimą vieni kitais. Nepažįstamo žmogaus šypsena ar pasisveikinimas gatvėje, parke, pajūryje. Pagalba tiems, kurie yra bejėgiai (vaikams, gyvūnams, seneliams). Pagalba iš žmogaus, kuris tau niekuo neskolingas.

    Jei apie tai dėstoma nuosekliai, pasitelkiant humorą, atvirai, labai tikėtina, kad suveiks empatija ir sulaistysiu puslapius ašaromis.

  • Rašymas bendruomenei

    Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

    Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

    Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

    Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

    Lietuvos naratyvas

    Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

    Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

    Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

    Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

    Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

    Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

    Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

    Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

    Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

    Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

    Nuo informacijos prie patirties

    Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

    Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

    Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

    Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

    Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.