skaitantiems ir rašantiems

All posts in Milan Kundera

  • Kritikai žino

    dionisas

    Kas yra literatūros kritika? Klausimas vertas atskiros konferencijos. Vienas iš pranešimų tokioje konferencijoje galėtų būti: Kuo skiriasi kritika nuo reklamos? Kitas: Kaip nešališkai rašyti apžvalgas, jei pažįstu visus knygų autorius? Būtų nuostabu, jei galėtume į šią konferenciją pakviesti užsienio viešnią, kuri papasakotų kaip NY Review of Books atrenka recenzentus:

    Book Review redaktoriai atrenka, kurias knygas mes norėtume apžvelgti ir tada randame apžvalgininkus, kurie galėtų apie jas parašyti. Apžvelgiame visus žanrus, nors visgi mūsų leidinys atspindi redaktorių ir The New York Times skaitytojų skonį. (…) Kiekvienas mūsų redaktorius kas savaitę gauna dirbti su keliomis knygomis. Jie sudaro galimų apžvalgininkų sąrašą ir atneša jį mano pavaduotojui arba man. Tuomet aptariame ir kartais sąrašą papildome. Tuomet nustatome, kokia eilės tvarka susisieksime su apžvalgininkais dėl užsakymo. Kartais pirmasis sąrašo žmogus yra pernelyg užsiėmęs arba turi interesų konfliktą (pažįsta knygos autorių, dirba su tuo pačiu agentu, rašė pagyrimo žodį autoriaus ankstesnei knygai ir t. t.), tad yra atmetamas kaip netinkamas, o mes kreipiamės į sekantį sąraše. Ieškodami apžvalgininkų visuomet dairomės naujų protingų balsų. Kartais juos randame tarp naujų autorių, kartais tai rašytojai iš kitų leidinių, kartais patys žmonės susisiekia su mumis atsiųsdami ištraukas ir aprašymais tų knygų, kurias pageidauja apžvelgti arba kurios yra iš jų ekspertizės srities.“ – 10 THINGS YOU DIDN’T KNOW ABOUT HOW THE NY TIMES BOOK REVIEW WORKS

    Būna ir taip. Galima gi pasvajoti. O kol kas – realybė. Susidėjo, štai, krūvon jau trys panašūs atvejai, keturios didelio kritikų dėmesio sulaukusios knygos, kurias vertintojai garbina už tai, kad… jos yra nesuprantamos ne tik skaitytojams, kritikams, bet ir patiems autoriams. Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Man tai ne. Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinot, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

    1 atvejis: LALAGĖ

    „Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A. J. džiugiai atsakęs: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas „Suokalbis“ pažįsta A. J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.  2012/01/16

    Išganymas po Lalagės

    2 atvejis: DU KOANAI

    „Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

    Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

    Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

    Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs. 2014/01/24

    Intelektualus malonumas

    3 atvejis: NAVAKAS

    Apie Navaką leiskite pasakyti Milano Kunderos žodžiais (iš knygos „Les testaments trahis“ – „Išduotas paveldas“): …sécheresse du coeur dissimulée derriere le style débordant de sentiments… — Po perkrautu sentimentais stiliumi slepiasi širdies sausra.

    „Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams,“ — teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

    Visgi ši apžvalga – atviras šio šedevro šlovinimas. Net jei autorės galvoje ir buvo kilęs klausimas „o kas iš to?“ — jis lengvai nustumtas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Baaaikit, nemanaaau. „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“ — Lengva dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti… 2016/12/16

    Kritikai žino

     

  • Knygos apie rašymą 3

    Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

    Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

    • WRITE.

    Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

    • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

    Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

    • The Paris Review (interviews, vol. III)

    Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

    • Dear Writer. Carmel Bird

    Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

    • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

    Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

    • The Curtain. Milan Kundera

    Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o „The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short„. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

    • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

    Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

    Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.