Pamenat, buvo užėjęs vajus skelbti savo knygų dešimtukus, knygų, kurios gyvenime padarė stiprią įtaką, išmokė, įkvėpė, sukrėtė, pastūmėjo. Kai atėjo mano eilė prisipažinti, irgi sudariau sąrašą, bet taip ir nepaskelbiau, tik susimąsčiau: kodėl mes manome, kad didžiausią įtaką padarė jaunystės skaitiniai?

Tada dar: kažkodėl sąraše neatsiduria knygos, kurios buvo nepaprasta pramoga, nuotykinės, žanrinės. Galbūt jos irgi padarė stiprią įtaką, galbūt jos labiausiai išmokė pasakoti?

Iškart į galvą ateina Aleksandro Beliajevo „Žmogus amfibija“. Buvau mačiusi filmą, bet knyga mane varė iš proto. Paauglystėje turėjau įprotį savaitgaliais skaityti lovoje, kol pasidarydavo per karšta po antklode, kol išalkdavau arba mama imdavo reikšti nepasitenkinimą mano užsiėmimu. Su Beliajevu esu praleidusi keletą tokių rytų, kai pamiršti išlipti iš lovos.

Dar pamenu Ivano Jefremovo istorinį romaną su erotiniais elementais „Taidė atėnietė“ – pastarąjį susiradau prieš keletą metų ir baisiai nusivyliau, pabandžiusi vėl skaityti. Bet paauglystėje vien sužinojimas apie tam tikrą garbią (!) moterų profesiją – heteros – buvo nuostabus atradimas, tikrai padaręs įtaką mano gyvenime.

Buvo dar knygų rūšis, kurios mane skatino rašyti. Visų pirma – mokslinė fantastika. Į šitą įjunkau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, perskaičiau, ko gero, visą pasaulio pasakų seriją. Kai jau ėmiau nuspėti tadžikų pasakos tipą ir numanyti kurdų pasakos pabaigą, mane aplankė nušvitimas (C. G. Jungo dar nežinojau), kad pasakos – kolektyvinės žmonijos sąmonės išdava.

Tuo metu vasaromis mokytoja užduodavo skaitymui ilgą privalomos literatūros sąrašą, tačiau bibliotekoje knygų skaičius būdavo ribotas, knygynuose jos būdavo deficitinės, o mano tėvai namuose tokio lobyno nekaupė, tad teko skaityti tai, kas po ranka papuolė. Po pasakų papuolė fantastikos serija. Galima sakyti, tai irgi pasakos, suaugusiems.

Šiandien jau mažai skaitau fantastinių knygų. Apskritai pasikeitė fantastikos paskirtis, bent jau mano gyvenime. Prieš trisdešimt metų skaityti (ir rašyti) apie „videofonus“, gyvenimą kitose planetose ir skraidančius motociklus atrodė labai aktualu. Nūdien telefonuose, kurie ir yra tie fantastiškieji „videofonai“, žiūrime pažintines laidas apie planuojamas kolonijas Marse, skraidymo skafandrus, dronų išdaigas ir kvantinę fiziką, kuri savaime fantastiška.

Visgi Gene Wolfe’o „The Fifth Head of Cerberus“, kuris jau toks gan senas kūrinys, fantastikos klasika, sugebėjo mane sukrėsti ir brandžiame amžiuje. Sutinku su Wolfe, kad fantastika – tai tiesiog nuoširdesnė fikcijos rūšis, nemeluojanti, kad daug kas joje yra pramanas. O meninė tiesa ir pramanytose aplinkybėse turi svarbiausią vaidmenį.

Skaitydama mane išties giliai palietusias knygas, mintyse sušukdavau: pasirodo, taip galima! Galimas toks atvirumas, galimas toks požiūris, galima tokia laisvė, gelmė!

Ar visos tos knygos būdavo kokybiškai parašytos, ar visada atpažindavau autoriaus meistrystę? Gal ir ne visada, o gal ne visose knygose ta meistrystė svarbi. Bet buvo knygų, kurios atvėrė kelią, padėjo suprasti, kas yra mano, kas man tinka. Padėjo kurti save tokią, kokią dabar pažįstu.

Elfriede‘ės Jelinek „Pianistė“ – romanas, kuris mane tiesiog užpuolė, sukrėtė pasakojimo įsiūčiu, o skaičiau, kaip vėliau sužinojau, labai prastą vertimą. Savo ekstatišku tiesos srautu sukrėtė Thomas‘o Bernhardo „Frost“ (būtų „Speigas“). Savo tiesumu ir kalbos vingrybėmis nepridengtu nuogumu – Charlesas Bukowskis ir pirmoji perskaityta jo knyga „Post“ („Paštas“ – skaičiau, beje, rusiškai), nors labiausiai širdį palietė „Ham on Rye“ – vaikystės ir jaunystės autobiografinė istorija.

Aišku, skaičiau rusų klasikus – Čechovą, Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą – vieni vyrai, rusiška dūšia. Skaičiau, nes studijavau teatrą. Kai kurie vyrai, būnant teatre, tiesiog nekomentuojami, prieš juos privalai lenkti kelius – Shakespeare‘as, Becketas, Brechtas… Bet ir moterys prasisunkdavo. Štai Marinos Cvetajevos poezija, tie jos brūkšniai – kirčiai…

Su lietuvių literatūra, deja, man būta nemažai atvejų, kai knyga atrodydavo šūdinai parašyta ir pamanydavau: tikrai galiu geriau negu tai! Liūdna, kai girdžiu žmones, kurie dar tik bando rašyti, sakant: „Jeigu jam taip galima ir yra vertinamas, tai ir aš taip galiu“. Čia jau kalbame apie meistriškumo ambiciją, apie kokybės kartelę, ar aukštai mūsuose ji iškelta.

Kas palaiko aukštą kultūros kokybę? Literatūros kritikai ar reiklūs skaitytojai? Rašytojai yra ir tie, ir tie. Ar neturėtų patys autoriai laikyti kokybės kartelę aukščiau savo nosies iškeltą? Čia jau mane traukia nugrimzti į apmąstymus apie tai, kaip vidutinybės tenkinasi tuo, kad „ir aš taip galiu“, matydamos prieš save tarsi morką kybančią premijukę.

Perfrazuojant Stanislavskį, reikia mylėti ne save literatūroje, o literatūrą savyje. Kai matai šūdą, nesakai „ir aš taip galiu“. Nesakai, nes turi orumo. Kai matai puikų darbą, kuris tave sukrečia turiniu, o forma tam netrukdo, matai dar vieną atvirą kelią tobulėjimui. Mokaisi ir tęsi pasakojimą apie žmonijos būtį. Tampi nemeluojančiu visuomenės atspindžiu. Tarnauji savo kūryba, nes, pasirodo, taip irgi galima.

P. S. Viršuje paveiksliuke – naujos, vertos dėmesio knygos, kurios pasirodė šių metų Litexpo knygų mugėje. Beje, mugėje pati nesilankiau, norimas knygas randu ir be fiestos šurmulio. Dabar tokia intravertiška nuotaika.