skaitantiems ir rašantiems

All posts in Margaret Atwood

  • Pasikalbėjimai su Atwood

    juoda ir ruzava

    Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

    * * *

    Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

    Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

    Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

    Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

    Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

    Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

    Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

    Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

    Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

    Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

    Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

    Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

    Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

    Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

    Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra ištirta teritorija“, o čia yra neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

    Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

    Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

    Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

    Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

    Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

    Atwood: Beveik niekada. Apie Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

    Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Atwood: Su realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

    Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

    Taigi jei jų problemos yra negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

    Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

    Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

    Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

    — žurnalas The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.

  • Moteris prieš kaukę

    atwood

    Apie Margaretos Atwood romaną Tarnaitės pasakojimas“, išvertė ir išleido Baltos lankos“, 2012. Skaičiau angliškai, todėl komentuoju originalą: Margaret Atwood Handmaid’s Tale“, Everyman’s Library“, 2006 (pirmą kartą išleistas 1985, O.W. Toad“).

    Štai mano pirmasis komentaras iš pažadėtosios serijos apie geras knygas“, nes kiek gi galima knaisiotis po atmestinai parašytus kūrinius. Nors knaisiotis po gerai (ar net puikiai) parašytus kūrinius gali būti dar keisčiau, o kai kas (pvz. Mario Vargas Llosa) sako, kad tai tas pats, kas preparuoti gyvą kūną. Man gera knyga irgi yra tiesiog malonumas skaityti ir jausti jos gyvybę.

    Kam, sakytum, dar narplioti techninius jos aspektus? Bet mes juk norime pasimokyti iš gerų knygų, kaip rašyti dar geresnes knygas, ar ne? Be to, kaip sakė astrofizikas Stephenas Hawkingas, laimei, mūsų visatoje nieko nėra tobulo. Taigi nėra ir tobulos knygos. Todėl nenustebkime ir gerose knygose atradę netobulumų, techninių nesklandumų ir t.t. Sutarkime, kad svarbiausia yra visgi knygos gyvybė ir, na, tas mano nesyk minėtasis išbaigtumo jausmas.

    Amerikoje gyvenančios kanadietės Margaretos Atwood Tarnaitės pasakojime“ gyvybė neabejotinai yra (ir tai netgi įrodo faktas, kad knyga skaitoma jau daugiau nei dvidešimt metų ir verčiama į kitas pasaulio kalbas), išbaigtumo jausmas irgi neabejotinas. Skaitydama pastebėjau daug gražių techninių sklandumų. Kitas klausimas, ar mane ši knyga kaip nors paveikė, sujaudino, sukrėtė? Atsakymas: ne.

    Atwood prozos aš šiek tiek privengiu. Kadaise bandžiau skaityti jos The Blind Assasin“ (vert. Aklasis žudikas“), tačiau nepavyko užsikabinti už pirmų dvidešimties puslapių. Sausi ir nuobodūs (o gal nesuprantami) man pasirodė jos apsakymai rinkinyje Bluebeards Egg“. Tačiau jos esė, ypač apie savo, kaip rašytojos, gyvenimą, man visai patiko. Dar labiau man patinka jos poezija. Šiaip jau ši visa-rašanti moteris pradėjo nuo poezijos. Iki Tarnaitės pasakojimo“ publikacijos ji jau buvo paleidusi į pasaulį net penkioliką poezijos rinkinių!

    Vis galvoju, kas mane stumia nuo jos. Gal netgi jos veidas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog graži (dabar jau pagyvenusi) moteris. Tačiau negali nepastebėti ir to, kad jos veidas sustingęs vienodoje išraiškoje (ne tik fotografijose, bet ir filmuotoje medžiagoje). Ji tarsi negali nusiimti kaukės, kurią užsidėjo nežinia kada. Ir kai prie to mintyse pridedi žinojimą, kad ji labai intelektuali, politiškai angažuota (feministė) filologė (baigusi Harvardo universitetą), užėmusi vadovaujančias pareigas rašytojų ratuose (buvo PEN prezidentė), imi galvoti: gerai, o kur jos švelnioji, silpnoji pusė? Kur yra ji pati, ne super-moteris, o tiesiog žmogus? Interviu ji yra sakiusi, kad pačios gyvenimas yra nuobodus (kas per kalbos?!) ir kad jos kūriniai niekada nebūna autobiografiniai…

    Iš tos sustingusios veido išraiškos galima būtų pasakyti, kad ji yra pakeltų antakių“ (high brow) atstovė. Čia žinant, kad tie pasikėlę“ yra Literatūros kūrėjai, o proletariatas – žanrą kuriantys autoriai. Pvz. Stehpenas Kingas yra proletaras (low brow). Vladimiras Nabokovas – aukštų antakių“. O kaip Atwood?

    Ši knyga, kaip ir dar kelios, yra (jos pačios) priskiriamos distopijos žanrui. Distopija yra utopijos priešingybė. Utopija – išgalvota tobula žmonijos santvarka, taigi distopija tuo atveju – labai netobula, neteisinga santvarka, kurioje daugelis žmonių yra nelaimingi, skriaudžiami, išnaudojami. Beje, nuo pat Tarnaitės pasakojimo“ išleidimo metų Atwood įrodinėja visiems, kad tai ne mokslinė fantastika (SF), o kritikai karts nuo karto ima ir priskiria visgi šiam žanrui. Nesileisiu į šio fenomeno analizę, įdomiau pastebėti, kad distopija, ko gero, negali būti vienareikšmiškai priskirta žanrinei literatūrai, o mokslinė fantastika – tikrai žanras.

    Atwood pati sako, kad jos distopijos (yra parašiusi dar ne vieną) yra literatūros ir žanro junginys. Taigi antakiai – pakelti, tačiau tuo pačiu autorė nėra labai pasikėlusi“, dažnai prisipažįsta, ir tuose prisipažinimuose gali justi troškimą pasipriešinti aukštųjų antakių“ aplinkos priimtoms Literatūros dogmoms, kad nuo pat vaikystės skaitė ir mėgo žanrą. Tiesą sakant, skaitė ir tebeskaito įvairiausias knygas, netgi meilės romanus, tam, kad patikrintų“, kaip įvairiuose literatūros baruose vyksta kismas.

    Tai tikrai intelektuali autorė. Jos įdirbis, kuriant kad ir šitą distopiją, aiškiai juntamas. Kiekvieną romaną, beje, ji sako kurianti trejus ketverius metus. Ir tai reiktų įsivaizduoti, žinoma, ne kaip kūrybą trijų sakinių per savaitę greičiu. Atwood labai daug yra pasisakiusi apie savo rašymo metodiką, ir prisipažįsta, kad pirmąjį eskizą parašo gan greit (ranka!), per kelis (maždaug tris) mėnesius. Toliau – darbas, lygia greta rekant medžiagą aprašomąja tema ir ją studijuojant.

    Taip atsitiko, kad pvz. Tarnaitės pasakojime“ tik vieną pastraipą užimantis pornografijos aprašymas turi savo šalutinį“ tekstą – esė apie pornografiją (kurį kadaise netyčia radau viename feministinių tekstų rinkinyje ir kurį autorė rašė kaip pranešimą konferencijai). Atwood minėjo, kad darydama tyrimą peržiūrėjo labai daug porno filmų. Ją ypač sukrėtė sadomazochistiniai. Yra tokia porno rūšis, kai mėgaujamasi gyvų moterų kūno žalojimu. Būtent šis aspektas ir pateko į Tarnaitės pasakojimą“ ir jis tikrai itin vaizdingas ir įspūdingas, pastebėkite.

    Dar viena man stiprų įspūdį palikusi ištrauka – pasakojimas, toks ekskursėlis, pagrindinės veikėjos Offred (liet. vert. Fredinė) prisiminimas apie tai, kaip kadaise per televiziją rodė nacio, dirbusio koncentracijos stovykloje, meilužę, kuri gina savo globėją, sakydama, jog jis buvo žmogus, o ne monstras (jo veiksmai darbovietėje“ liudija kitaip). Ši ištrauka man – tarsi viso romano ekstraktas. Baisiausia yra ne vyrų primesta santvarka, o tylus moterų kolaboravimas, taikstymasis su monstrais. Tai daro jas (mus) pačias monstrėm. Fredinė užbaigia trumpą pasakojimą sakiniu apie tai, kad labiausiai jai įsiminė tos moters makiažas.

    Įdomu pastebėti, kad šis romanas yra itin vaizdingai parašytas, sakyčiau netgi gali būti pavadintas poetišku, tačiau būdvardžių (ar kt. būdą, pobūdį nusakančių žodžių) jame labai mažai. Viename interviu Atwood pamini Georgo Orwello priesaką rašyti tikslia, neperkrauta kalba, nes proza turi būti tarsi lango stiklas“. Beje, Orwellas prie Tarnaitės pasakojimo“ minimas itin dažnai. Galbūt net nesutapimas yra tai, kad Atwood (tuomet virš keturiadešimties metų) kūrė savo romaną būtent apie 1984-uosius metus (ar greičiau – baigė kurti, nes knyga publikuota 1985-aisiais). Taip pat ji prisimena, kad perskaitė Orwello 1984-uosius“ ir Gyvulių ūkį“ dar būdama vaikas, devynerių metų. O paskutinė Tarnaitės pasakojimo“ dalis – ateities mokslinis pranešimas apie Gileado respubliką ir neva atrastas kasetes su tarnaitės pasakojimu – irgi slapta dedikacija Owellui, nuoroda į kažkurį jo esė (nesu žinovė).

    Bet grįžtant prie romano poetiškumo. Aišku, skaičiau jį, žinodama, kad Atwood yra poetė (ir mano akyse ji visų pirma yra puiki poetė), todėl gal ir radau jame tai, ką norėjau. Man visai nereikėjo išteisinimo, kodėl pagrindinės veikėjos kalba trūkinėjanti ir epizodiška“, nors pati autorė dėl to sukurpė paaiškinimą – tą priedą, nuobodų mokslinį pranešimą romano gale, kurį perskaičiau labai neatidžiai (bet spėjau pastebėti, kad su tarnaitės pasakojimo kasete tarp kitų buvo rasta ir kasetė su lietuvių liaudies dainomis!). Ar būtina, kad romane būtų paaiškinta, kodėl į skaitytoją tiesiogiai kreipiasi pasakotojas? Man – tikrai ne. Yra daug romanų, kurių veikėjai kalba tiesiai skaitytojui, ir niekas dėl to nesuka galvos. Manau, tai vėl šiek tiek perdėtas autorės noras viską racionalizuoti.

    Kita vertus, nukenčia pagrindinės veikėjos personažas. Fredinei parinkta kompiuteristės, surenkančios į kompiuterį popierinių knygų tekstus, profesija, tačiau pagal tai, kaip ji kalba ir kokį dėmesį skiria lingvistiniams dalykams, panašu, kad tai pačios autorės alter ego. Galima manyti, kad Fredinės charakteris nėra labai simpatiškas (nors išoriškai ji graži) todėl, kad autorės sprendimu daugelyje situacijų ji yra gan pasyvi, tik stebėtoja, o ne darytoja. Tačiau galima ir kita versija: Fredinė nėra gilus, giliai jaučiantis žmogus, nors daug žino ir supranta (juk yra skirtumas?). Ji ganėtinai sausa (turbūt tai sakant, turima omenyje racionali), net darydama neprotingus veiksmus, ji stebi save iš šalies, kartais gali net papasakoti tą pačią sceną du kartus – ji pati sau meluoja, nors kyla klausimas: kodėl? Netiksliai prisimena, tai tik bandymas atkurti (to reconstruct), bet ne bandymas atverti tikrą savo situaciją? Toks mažytis skirtumas. Bet faktas, kad vien tik faktai mane palieka abejingą. Aš neturėjau progos užjausti, na, netgi šiaip jausti Fredinę. Todėl ir finale man buvo tas pats, kuo jai visa tai baigsis.

    Nors romano idėja tokia aiški ir tokia protinga, kad daugeliui turbūt to ir pakanka. Iš tiesų pakako ir man, tik vien dėl to, kad puikiai supratau romaną, negaliu pasakyti, kad tai mano knyga, mano autorė. Ir negaliu pasakyti, kad norisi pulti skaityti kitas jos (prozos) knygas. Įtariu, kad daugeliui skaitytojų, išsibarsčiusių visame pasaulyje, įspūdį padaro vien jau ta distopinė situacija, bandymas įvesti mus į išgalvotą, tačiau visai įmanomą pasaulio santvarką. Tos santvarkos bruožai yra mums labai atpažįstami, todėl sujaudina. Išties apie distopiją Atwood dar sako, kad joje nieko nėra išgalvota (t.y. neskraido lėkštės, neišsilaipina ateiviai, neužpuola kokie žuviagalviai). Visa, kas rodoma distopijoje, mūsų realiame pasaulyje jau yra įvykę, vyksta dabar arba tikėtina, kad gali įvykti ateityje.

    Vienu iš trijų romano epigrafų pasirinkta ištrauka iš Biblijos. Įsižiūrėta į vieną Pradžios knygos istoriją, pabandyta įsivaizduoti detaliai. Štai ištrauka: Rachelė, matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?“ Tada ji tarė: Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėtų vaikų iš jos.“ (Pr. 30:1-3) — Atwood, manau, teisingai suprato įeik pas ją“, kaip turėk su ja lytinius santykius“, o tarnaitės gimdymą ant šeimininkės kelių papildė ir tarnaitės pastojimu ant šeimininkės kelių. Biblijoje nemažai tokių pikantiškų scenelių, kurios jau daug kūrėjų įkvėpė ir dar įkvėps… Kaip sako kai kurie ateistai: mes tiesiog rimtai skatome ir rimtai priimame bei įvertiname religinius raštus. (Beje, Atwood nevadina savęs ateiste, ji sakosi esanti agnostikė.)

    Romanas dedikuojamas Mary Webster ir Perry Milleriui. Pastarasis yra Atwood buvęs dėstytojas Harvarde, tarp kita ko sugundęs ją naudoti literatūroje istorinius dalykus. O štai Mary – tolima Atwood giminaitė, pagyvenusi našlė, kurią 1683-aisiais Masačiusetso valstijoje (JAV) puritonai apkaltino raganavimu ir nuteisė pakarti. Laimei, tais laikais dar nebuvo išrastas korimo būdas, kai žmogus nustumiamas nuo pakylos ir krisdamas nusilaužia sprandą, todėl taip atsitiko, kad Mary prakabėjo ant medžio šakos iki ryto gyva. O kad jau išgyveno, tai pagal įstatymus jos antrą kartą pakarti nebuvo galima, todėl ją paleido. Atwood apie tai parašė kelių dalių eilėraštį, kurį paskaityti galima ir internete (nuoroda). (Tiesą sakant, jį radau daug seniau, rinkinyje Eating Fire“, ir jis man paveikė daug stipriau, negu Tarnaitės pasakojimas“…)

    Kažkuriuo laikotarpiu Mary Webster giminaičiai paliko Ameriką ir persikėlė gyventi į Kanadą, kur gimė ir Margareta Atwood. Taigi kai galvoji apie temas, kurias pasirenka autoriai, čia dar vienas pavyzdys, kai pasirenkama kažkas, kas labai artima, kas rezonuoja ir yra svarbu. Atwood juokauja: Jaučiau, kad jei jau ruošiuosi kišti galvą į šitos knygos rašymą, tai verčiau jau dedikuoti ją kam nors, kieno kaklas labai stiprus.“

    Kalba šiame romane yra tarsi dar viena veikėja. Tai gali būti išteisinta vėlgi prisiminus Orwello 1984-uosius“: ten cenzūra naikina žodžius, todėl žodynas tuštėja. Tikra tiesa, kad diktatūros, ideologiniai režimai apriboja išraiškos formas, visų pirma ima kontroliuoti tai, ką žmonės sako, o per tai – ką žmonės mąsto. Apie tai, kad iš distopinės realybės jau dingę daug žodžių, sužinome labai gražia forma: kai Fredinė su savo šeimininku jo iniciatyva pradeda slapta žaisti Scrabble“ ir kai kurie žodžiai turi būti ištarti, ir atrodo, kad pati autorė drauge su veikėja jais mėgaujasi, o per juos ir pasako, ko stokoja ši iškrypusi distopijos visuomenė.

    Atwood žaidžia žodžiais: kai kada pakartoja tą patį, pakeisdama kontekstą, stebėdama, kaip keičiasi jo reikšmė. Kai kuriems žodžiams pakeičia netgi kalbos kontekstą, pvz. žodis chair (kėdė) prancūzų kalboje reiškia flesh (kūnas, mėsa). Čia jau, kaip sakant, raidės liko tos pačios, o kalba – kita. Ir reikšmė kita. (Baisu įsivaizduoti, kaip tai reikėjo išversti į lietuvių kalbą!)

    Ypatingą vietą romane užima lotynų kalba. Frazė nolite te bastardes carborundorum (romane ilgai neišduodama jos reikšmė, jai skirta tam tikra užduotis). Žinoma, autorė apgalvotai pasirinko lotynų kalbą – visų pirma, ši kalba yra mirusi, o antra – tai Bažnyčios kalba. Taip pat sakyčiau, tai vyrijos, ne moterijos, kalba, jei prisiminsime, kad katalikų hierarchai yra vien tik vyrai. Tačiau ir nesuprasdamas lotynų nesunkiai atspėsi žodžio bastardes reikšmę (jei skaitai angliškai – bastards – benkartai).

    Tekste savarankiškai veikia, yra iškeltos atvirai naratyvo sudėtines dalys. Turiu omenyje perspektyvą (atsitraukimą nuo temos, pasakojimo objekto), kontekstą, atgaminimą (atmintį, rekonstrukciją), siužetą. Tai man priminė Williamo Faulknerio Kai aš gulėjau mirties patale“ (ir pati Atwood sako, kad Faulkneris irgi ją yra stipriai įtakojęs), ir tie veikėjų pasakojimo išsiplėtimai, išėjimai iš kūrinio rėmų į konkrečią realybę, kurioje aš, gyvas, tikras skaitytojas, sėdžiu ir skaitau tekstą, yra kuo tikriausias postmoderno žaidimų pavyzdys. Pvz.: Bet žmonės padarys bet ką, tik ne pripažins, kad jų gyvenimas neturi prasmės. Jokios naudos, tai yra. Jokio siužeto.“ (čia ir toliau ištraukų iš Tarnaitės pasakojimo“ vertimai – mano) Arba: Laukimas taip pat vieta: tai vieta, kurioje lauki. Man tai yra šis kambarys. Aš esu tuštuma, čia, tarp skliaustų. Tarp kitų žmonių.“ Beje, čia verčiu beveik pažodžiui, verčiu ir galvoju, o kaip dėl skyrybos lietuviškame vertime? Kaip išversti Atwood sakinių ritmiškumą? Kartais skaitydama mintyse nukirsdavau sakinį ties kableliais ir perkeldavau dalis į atskiras eilutes. Gaudavosi eilės, verlibras, pvz.:

    Both wear dark dresses,
    like the ones in the old church,
    though of a later date.

    Abi vilki juodas sukneles,
    kaip tas senovės bažnyčioje,
    tik vėlesnių kirpimų.

    Dabar grąžinkime lietuvišką variantą į vieną sakinį: Abi vilki juodas sukneles, kaip tas senovės bažnyčioje, tik vėlesnių kirpimų.“ Keistokas, ar ne? Mano vertimas tikrai stebuklas, bet originale tikrai galima justi, kad rašytojos ranką vedė ritmas. (Įdomu, ar į lietuvių kalbą išsivertė, liko ritmas?)

    Laikas pasakojime atskiriamas nebūtinai tuo, kad praeitis pasakojama būtuoju laiku, o dabartis – esamuoju. Ne, laikai kaitaliojami, jais žaidžiama, tačiau skaitant visuomet aišku, kur esame. Esamasis laikas naudojamas tuomet, kai norima skaitytoją įvesti į nuotaiką, iš arti supažindinti su pasakotojos būsena. Būtasis laikas suteikia atstumą – tai jau buvo, įvyko, tai jau galima apibrėžti, aiškiai nusakyti. Būtasis laikas nesukelia įtampos. Esamasis – dažnai sukelia, nes neaišku, kas tuojau pat įvyks. Dabartyje tiesioginė kalba (dialogai) šiame romane išskirti kabutėmis, o praeityje – kiekvieno veikėjo kalba yra iš naujos eilutės, tačiau kabutėmis neišskirta. Tai padeda gaudytis pasakojimo laikuose.

    Fredinė yra pagrindinė pasakotoja – romanas iš jos perspektyvos, jos akimis. Kartais Fredinė pereina į mes“ – kalba tarsi visų moterų vardu. Aiškiai jaučiama, kad moterų, o ne visos žmonijos. Galvoju, vietom norisi priskirti autorės nuomonę pagrindinės veikėjai (ir atvirkščiai), tačiau pati romano forma, žanras, leidžia apie tai nesukti galvos: tai tikrai ne autobiografinis romanas.

    Atwood nerodo simpatijos nei savo lyties, nei priešingos lyties giminei. Jos objektyvumas negailestingas, tačiau būtent jis mums leidžia apžiūrėti šią fiktyvią situaciją iš visų pusių. O tai, pasakojant pirmuoju asmeniu, sutikime, nėra lengva. Kaip nenukrypti ir nepasiduoti vienos tiesos nupasakojimui? Atwood tai padeda daryti skirtingi šalutinių personažų įsitikinimai.

    Tiesiog nuostabu, kaip tai paprastai ir efektingai veikia. Nė vienas šalutinis personažas nėra pašalinis, bereikalingas, be paskirties. Fredinės motina – vyresnės kartos užkietėjusi feministė, kovotoja už savo teises. Fredinės geriausia draugė – lesbietė, jos požiūris į moterų pasyvumą ir vyrų diktatūrą dar kitoks, negu motinos. Fredinės vyras Lukas, galima sakyti, feministiškai nusiteikęs vyras – jų santuoka buvo lygi, paremta meile ir pagarba vienas kitam, taigi – laiminga. Fredinės šeimininkė – buvusi televizijos žvaigždė, jos likimas – puolimas nuo šlovės viršūnės į visišką užmarštį ir bergždumą. Kitos moterys vėl – vienos gimdo, kitos žudosi, trečios gyvena gerai prisitaikiusios, joms nesvarbu, kam tarnauti. Taip susidaro kuo įvairiausios nuomonės, parlamentas. Visi tie skirtingi personažai, atsidūrę distopijos situacijoje kalba apie viena – apie distopijos situaciją. Ir bando su ja kažkaip susitvarkyti, susitaikyti arba ne.

    Ar šio romano pagrindinė veikėja turi kažkokį tikslą, kurio siekia? To buvo paklausta interviu žurnalui The Writer“, o Atwood atsakė vienu sakiniu: Aš nežinau, ar ji pasiekia svarbų tikslą, ar ne.“ Klausinėtojas, matyt, pasimetė: Na, ji bent siekia jo.“ Atwood: Gerai, smagumo dėlei įsivaizduokim atvirkščiai ir apsimeskim, kad nesam Samuelis Beketas. Tarkim nesi Samuelis Beketas ir rašai knygą apie protagonistą, kuris nesiekia jokio konkretaus tikslo ir nepasiekia nieko. Gali taip daryti. Tačiau turi kažką baisiai gerai sugebėti, kad priverstum žmones skaityti. (…) Protagonistas, įveikiantis kliūtis tam, kad pasiektų svarbų tikslą, yra [tik] viename iš keturių klasikos siužetų. Ir tai tipiškiausiai susiję su meilės nuotykių žanru.“ Klausinėtojas: Ar apie tai ir galvojate, rašydama savo darbus, ar galvojate apie šitų klasikinių siužetų stuktūras?“ Atwood: Aš labai daug apie tai negalvoju.“ Klausinėtojas: Tai ar jūs pasakytumėte, kad siužeto struktūra yra labiau instinktyvi ir atsiskleidžia jums berašant?“ Atwood: Būtent taip aš ir pasakyčiau, kad ji atsiskleidžia man berašant. Tiksliai taip.“

    Šis gan komiškas dialogas man priminė vienoje knygoje apie rašymą rastą mintį, kad didieji Literatūros rašytojai visuomet gerai sukuria siužetus, tačiau retai kada pripažįsta, kad skiria jiems ypatingą reikšmę ar dėmesį rašydami. Gerai, kad jiems sekasi ir jie intuityviai sukuria pasakojimo intrigą, išrutulioja siužetą. Bet ne visi gi iškart tokie meistrai, daug kam reikia ilgai mokytis, galbūt iš pradžių išmokti pastebėti siužeto elementus, o vėliau jau pajusti juos rašant (intuityviai).

    Skaitydama Tarnaitės pasakojimą“ gėrėjausi pasakojimo lengvumu. Atwood labai meistriškai džiazuoja, nepaleisdama esamojo laiko linijos ir po truputį atsakydama į skaitytojui kilusius klausimus apie praeitį. Tai visai ne originalus pasakojimo laiko panaudojimas, tačiau čia svarbiausia, kad tekstas suvaldytas ir todėl atlieka savo paskirtį. Mane, kaip skaitytoją, visuomet veikia tvarka kūrinyje. Net jeigu tema nėra labai aktuali, mane galima sudominti. O personažo likimas mane gali jaudinti ne todėl, kad jo charakteris man būtų labai artimas, o todėl, kad, na, yra kablys: kas bus toliau? Juk tai ir yra antras pagal svarbumą klausimas pasakojime. Pats svarbiausias, nuo ko visi pasakojimai prasideda: kas būtų, jeigu… Ir čia jau galima pasakoti kokiu tik nori žanru, kad tik būtų įdomu.

    Žodžiu, šio romano, nuo pat jo pasirodymo imto vadinti šiuolaikine klasika“, išleidimas lietuviškai – vienas įdomesnių 2012 m. literatūrinių įvykių Lietuvoje. Smagaus skaitymo!

  • Knygos apie rašymą 3

    Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

    Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

    • WRITE.

    Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

    • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

    Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

    • The Paris Review (interviews, vol. III)

    Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

    • Dear Writer. Carmel Bird

    Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

    • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

    Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

    • The Curtain. Milan Kundera

    Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o „The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short„. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

    • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

    Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

    Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.