skaitantiems ir rašantiems

All posts in Marcel Proust

  • Klišės ir puikieji pavojai

    Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

    Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

    Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

    Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

    Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

    Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

    Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

    * * *

    Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

    „Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

    Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

    Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

    Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

    Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

    Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

    Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

    * * *

    Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

    Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.

  • Rašymas medžių laike

    Žiūrėdama „time lapse“ būdu filmuotą klipą apie audras su žaibais, nustebau, kiek daug danguje veržlaus veiksmo, kurį retai suvokiame kaip staigų, išties žaibišką. Audra artėja taip lėtai, kad galime nuo jos pabėgti, pasislėpti pastogėje, automobiliu ar traukiniu nuvažiuoti į šalį, lenktyniaujame su debesimis. Pagreitinus vaizdą, tampa aišku, kad dangaus paklodės ne šiaip sau banguoja, jos čiumpa ir ryja visa tarsi gyvūnai, grobuonys. O žaibai ne šiaip sau blykščioja – ištisai šviečia, tik toji šviesa netolygi, mirkčiojanti taip, tarsi elektros srovė būtų nepastovi.

    Taip dangų mato medžiai, pamaniau. Tik medžiai niekur nuo dangaus pabėgti negali. Jų gyvenimas ilgas – ne dešimtmečiais, o šimtmečiais skaičiuojamas. Tai gal ir jų žvilgsnis į dangų kitoks? Juk jie gyvena kito greičio laike. Tai labai lėtas laikas.

    Šią vasarą bandžiau vėl sugrįžti į lėto laiko būseną – o tai yra knygų skaitymo būsena. Jei daug skaitote internete, jūsų socialinis gyvenimas intensyvus, nuolat esate šurmulyje, tarp žmonių, ir pernelyg daug triukšmo jūsų galvos eteryje, kad galėtumėte anksti rytais ar vakarais leisti sau valandžiukę „patinginiauti“ su knyga, turbūt pastebite, kad gebėjimas skaityti lėtai ir ilgai, menksta.

    Net kalbėjome apie tai su vienu poetu: jis svajoja prisėsti prie Thomo Manno „Užburto kalno“ vien tam, kad neprarastų įgūdžio skaityti mūsų laikams neįprastai ilgo teksto. Esu skaičiusi šios knygos vieną skyrių – man pasirodė groteskiškai ilgas pasakojimas, kaip jaunuolis per pūgą pasiklysta kalnuose; verta vien tai perskaityti, kad suvoktum, kaip kinta ne tik mūsų skaitymo, bet ir rašymo tempai.

    Mes, rašytojai, sąmoningai stengiamės išlaikyti lėtąjį skaitymą. O kaip skaitytojai? Juk negalima reikalauti, kad jie tyčia stengtųsi neprarasti įgūdžio mūsų kūrinius skaityti. Jei laiko greitis keičiasi, nieko nepadarysi – skaitytojas keičiasi – rašytojas gali ir nesikeisti, tačiau vis mažės tų, kurie gali priimti tai, kas parašyta. Ir literatūra, tokia, kokią ją žinome dabar, taps nišiniu dalyku, „klasika“ – taip, kaip gan siauram ratui vis dar kuriama ir atliekama akademinė muzika.

    Nėra tas pats, ar tavo kūryba gyva, tiesioginė (immediate), ar iškart muziejinė. Nemažai literatūros kūrėjų prisitaikė prie pakitusio tempo, ėmė rašyti „kinematografiškai“ – ir ne tarkovskiškai, o holivudiškai.

    Šįryt (sekmadienis, visi ilgai miega) skaitydama Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ pirmųjų trijų dalių (lietuviškai daugiau nėra išversta) tomą, svarsčiau apie tai, kokiam kiekiui žmonių jau ir šis leidinys atrodytų milžiniškos apimties, nors išties Proustas paliko mums šešiskart didesnės apimties darbą. Ir jo kalba yra medžių kalba – neskubri ir kruopšti, tai elegantiški akylo ir pedantiško gyvenimo stebėtojo užrašai. Skaitau ir jaučiu: ne mano laikmetis, ne mano laiko greitis.

    Iškart prisimeni nūdienos autorių, kurį lygina su Proustu: Karlą Ovę Knausgaardą su jo šešiatomiu. Tai panašios apimties kūrinys, tačiau skaitymo greitis jau kitas. Labai įdomu juos lyginti – štai mums laikų veidrodis. Tarp šių autorių maždaug šimtmetis, o kaip laiko greitis pasikeitė.

    Vienas antropologas pasakė: gyvename perkaitimo laikais, viskas vyksta per greit.

    Tad atsivėsinimui norisi visgi skaityti lėtuosius tekstus. Ir ne tik skaityti, bet ir rašyti. Gyvenimo tempas neleidžia… Maža ko jis neleidžia! Net medituoti lotoso pozoje atsisėdus yra sunku. Ar kada buvo lengva? Bet visada buvo bepročių, kurie imdavosi stabdyti laiką – sau ir kitiems.

    Rašymas medžių laike: tai galėtų būti šiandienos tikslas. Tegu ir liksime nišiniai. Tegu imsime rengti lėtojo skaitymo seminarus, stovyklas, įkursime sektą… Tas perkaitimas ne į sveikatą – tai kaip kelionė lektuvu, kuri įvyksta per staigiai, kad mūsų sielos spėtų atskirsti iš paskos. Tad sėdame po medžiu ir laukiame, kol pasivys. O kol sėdime – galim rašyti.