skaitantiems ir rašantiems

All posts in mano kūriniai internete

  • Pusryčiams – puslapiai

    unless it comes out of
    your soul like a rocket,
    unless being still would
    drive you to madness or
    suicide or murder,
    don’t do it.
    unless the sun inside you is
    burning your gut,
    don’t do it.

    Bukovskio (Charles Bukowski) patarimas nerašyti, jei nedega viduriai, aišku, labai nuoširdus ir tikrai tinka jam pačiam. Bet retas kuris tokį bukovskišką degimą turintis gyvena ilgiau trisdešimties.

    Nesu ta iš prigimties degančioji. Ir kiekvienam tinka vis kitoks kūrybos metodas.

    Man yra suprantamesnė kita rašytoja – Džulija Kameron (Julia Cameron). Štai ji pataria, kaip nugalėti baisiausią kūrybos gesintoją: vidinį cenzorių. 

    Jos siūlomos Esminės priemonės (The Basic Tools) pakvietė rimčiau žiūrėti į dienoraštį.

    du-pauksciai

    Kameron receptas – „rytiniai puslapiai“ (morning pages):

    • Kas rytą vienu prisėdimu parašyk 3 puslapius laisvo minčių srauto. 
    • Neskaityk, ką parašei. Gali sklaidyti užrašus tik po kokių dviejų mėnesių, ne anksčiau.
    • Nekritikuok to, ką rašai. Tai net nėra rašymas. Tai tik „rytiniai puslapiai“.
    • Rašyk viską, kas tik šauna į galvą. Jei galvoji apie tai, kad nežinai, ką rašyti, tai taip ir rašyk: nežinau, ką rašyti, užkniso kasdien bandyti kažką parašyti, kai galvoje tik tuštuma ir mintys apie kavą, lovą ar pan.
    • Niekam nerodyk, ką parašei.
    • Nebus skaitytojo, todėl galima rašyti ir labai purvinai, nepadoriai, šlykščiai. Sentimentaliai irgi.
    • Šie puslapiai skirti tam, kad ant popieriaus nugultų visi sąmonės rūpesčiai, kad vėliau galėtum ramiai iš tikrųjų rašyti – kad atsilaisvintų pasąmonė.
    • Rašyti rytinius puslapius reikia kasdien, net jei prasta nuotaika, net jei ranka nekyla rašyti. Tai proga išlieti blogas emocijas.

    Daugiau apie Kameron http://theartistsway.com

    pauksteliai1

    Sykį vienas mano studentas patarė, kaip išsiugdyti naudingus įpročius. Sako, reikia tą dalyką, prie kurio nori priprasti, pvz. valyti siūlu tarpdančius, daryti kasdien ir lygiai 21 dieną. Turi skaičiuoti. Jeigu kokią 15 dieną tingulys nugalės, teks skaičiuoti iš naujo. Po 21 dienos būsi pripratęs prie tarpdančių valymo – tai taps rutina.

    Naudojau šį metodą, norėdama kas rytą atlikti jogos pratimus: po kelių nutrūkusių skaičiavimų visgi pasiekiau tikslą, ir kokį pusmetį rytinė jogos dozė tapo mano rutina. Vėliau visgi radau priežasčių užsiėmimus nutraukti…

    Kiekvieną metodą būtinai pritaikau sau. Pvz. žinau, kad man geriausias būdas laikytis kokios nors taisyklės (rutinos) yra leisti sau karts nuo karto ją sulaužyti.

    Tai reiškia, kad būna vakarų, kai einu miegoti neišsivaliusi dantų.

  • Prarandame nekaltybę

    Šiandien perskaičiau tikslų apibūdinimą: pirmas scenarijus yra kaip pirmas kartas – daug emocijų, pagaliau įvyko, pavyko, bet… seksas nebuvo geriausias gyvenime. Ir gerai, kad ne pats geriausias! Nes ką gi reiktų daryti visą likusį gyvenimą, jei geriausia būtų patirta pradžioje?

    Visos kūrybos rūšys gerokai primena seksą, nes: susijaudinama, atsiveriama, bendraujama, jaučiamas malonumas, pasitenkinimas, ekstazė, įniršis, susidomėjimas, apima transas, įvyksta kulminacija, ateina nuovargis, kartais – gėdos jausmas ir nusivylimas. Man asmeniškai labai nepatinka blogas seksas – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Stengiuosi išmokti šio meno, kad kaskart pavyktų kuo geriau, kuo smagiau. Kad pasitenkinčiau ne tik aš, bet ir tie, kurie bendrauja su manimi per mano kūrinius.

    Ką daryti, kad rašytųsi sklandžiau, smagiau, tiksliau, paveikiau?

    Rasti temą, idėją, tikslą, formą 

    Užduotis paprasta, bet jos įvykdymas užima didžiausią dalį kūrybos ir reikalauja gyvenimo patirties, abstraktaus mąstymo, apsiskaitymo, skonio, teorinių rašymo žinių. Tam, kad rastum savo būsimo kūrinio rėmus, gali nebūtinai sėdėti prie stalo, pieštuku krapštydamas pakaušį. Gali lakioti po rasotas pievas. Gali gurkšnoti alutį su draugais. Gali trainiotis po prekybos centrus. Dėl viso pikto su savimi nešiokis užrašų knygutę ir tą pieštuką.

    Rasti personažus –

    Vieni sako: pirma siužetas, paskui personažai. Kiti sako: ne, atvirkščiai. Problema prilygsta tai apie vištą ir kiaušinį: kas buvo pirma? Te pasiunta. Personažus vis tiek anksčiau ar vėliau reikės rasti arba išgalvoti. Apie tai rašiau praeitą savaitę, galima prisiminti čia >>>.

    Pagalvoti apie tikslinę auditoriją –

    Apie ją kartais užtenka tik pagalvoti. Net nebūtinai prieš kiekvieną naują kūrinį. Tikslinei auditorijai nereikia melstis, bet negalima pamiršti, kad ji egzistuoja. Apie ją irgi rašiau >>>.

    Siužeto planas –

    Labai naudinga jį susirašyti. Primena mokyklos laikus, kai mokytoja liepdavo prieš rašinėlį sukurti planą ir jai parodyti. Tuomet tai atrodė taip beprasmiška. Dabar, ypač rašant ilgesnį kūrinį, tai atrodo neišvengiama. Rašytojas, jeigu ir nežino, tai bent numano, kuo baigsis jo rašoma istorija. Neturėkime iliuzijų, kad viską sudiktuos į ausį Angelas. Šiais laikais jie tokie pragmatiški – nieko už dyką nedaro.

    Rinkti medžiagą –

    O paskui paaiškėja, kad nežinai, kaip atrodo ugniagesių mašina, kaip atrodo gaisro apimtas namas (manei prisimeni, bet pažiūrėjęs youtube supranti, kad anaiptol), kokios yra greitosios pagalbos švyturėlio spalvos ir taip toliau… Ne visada rašai apie aplinką, kurią puikiai pažįsti. Tuomet tenka daryti tyrimą. Kartais netgi interviu. Geriausia medžiagą rinkti pastoviai, visą gyvenimą: kuo daugiau patirties, kuo storesnis dienoraštis, kuo įvairesni pažįstami… Viena dramaturgė pasakojo, kad ji visuomet klausinėja žmonių – kartais net labai intymių dalykų. Ji prisistato taip: aš esu profesionali dramaturgė, man reikia žinoti daug tikslių detalių, ar negalėtumėt papasakoti apie jūreivio gyvenimą daugiau? Žmonės mėgsta pasakoti!

    Paisyti realybės taisyklių –

    Jeigu neturi nieko bendro su realybe, jei vis dar esi nekaltas, skraidžioji padebesiais ir rašai apie savo stebuklingus sapnus, tai… gražu, bet nenaudinga. Net sapnai yra realybės atspindys ir juose galima rasti daugelį realybės taisyklių. Pavyzdžiui, kad visi žmonės turi jausmus, net patys blogiausi, patys šlykščiausi. Kad žmonės yra skirtingi – nėra vienos tiesos, yra kiekvieno žmogaus tiesa. Gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Visų gyvenimai baigiasi mirtimi, ir apie tai galvoja visi, net serijiniai kileriai. Kad nėra visiškai švaraus, nekalto žmogaus, tokio, kuris niekada gyvenime nepadarė nieko blogo. Nebent tai kūdikis. Realybės taisyklės išmokstamos aktyviai gyvenant ir daug skaitant ar žiūrint gerus filmus, gerus spektaklius.

    Vengti per daug atsitiktinumų –

    Geruose kūriniuose yra nedaug atsitiktinumų, bet daug logiškų įvykių, kurie kartais sutampa – yra sinchroniški, o ne atsitiktiniai. Kaip suprasti, kas yra logiškas įvykis, logiška įvykių seka? Raktas į atsakymą randamas, aiškinantis, kokia yra personažų veiksmų motyvacija, siekiai. Iš daugelio detalių kuriama dėlionė, kurios kiekviena figūrėlė yra savo vietoje. Atsitiktinumais pasikliauja tinginiai.

    Dialogai –

    Kai personažai kalba – o kartais jie ima nesuvaldomai plepėti, vos spėsi užrašyti – reikia juos valdyti. Kalba, tekstas yra vidinio veiksmo viršūnė. Po kiekviena viršūnėle-žodeliu slypi veiksmo, išteisinimo, priežasties, priešistorės ledkalnis. Jeigu dialogas pakartoja tai, ką jau žinome iš teksto – trint. Jeigu dialogas iliustruoja veiksmą – trint. Jeigu dialogas pasakoja apie naujus dalykus, atskleidžia personažo charakterį, pasaulėžiūrą – puiku. Svarbiausia – dialogai nėra atsitiktinis plepėjimas. Jis turi būti reikalingas. Jeigu ne – trint.

    Palikti vietos improvizacijai –

    Ne viską būtina rašyti tiksliai pagal planą, jis gali kisti. Tiesiog visuomet reiktų nepaleisti vairo iš rankų, suprasti, kurlink sukama. Improvizacija tiksliuose rėmuose – didžiausias rašymo malonumas.

    Jausti kulminaciją –

    Nes kulminaciją turės pajausti skaitytojas. Kulminacija tai svarbiausias, daugiausia emocijų sukeliantis įvykis, dalykas, žinia. Pirmame eskize galima nežinoti, kur ji yra. Bet po kurio laiko, nuslopus rašymo džiaugsmui, reiktų šaltai viską perskaityti ir įvertinti: ar kūrinys mus užveža į kalnelį? Mes juk nenorime tik sujaudinti ir palikti. Niekas nenorėtų būti taip paliktas.

    Perrašyti –

    Rašant pirmąjį eskizą galima negalvoti apie kalbą. Ten svarbiau logika. Bet perrašant jau galima ir būtina pasimėgauti žodžio menu. Nors ne visi rašytojai būtinai perrašo – yra tokių, kurie mėgsta iškart turėti galutinį variantą. Šiame punkte svarbiausia paminėti perrašinėjimo priežastį: naujame variante atsiranda dar daugiau tikslių detalių, todėl tekstas praturtėja, vaizdų ir personažų aprašymai patirštėja, tampa tikslesni. Kartais pirmame eskize sukeistos vietomis dalys: pirma sugalvoji kokį nors veiksmą, o paskui pats randi jo išteisinimą. Perrašydamas užbėgi įvykiams už akių, atsiranda dar kietesnė įvykių logika.

    Duoti paskaityti kritikui –

    Bet tokiam kritikui, kuris nesugniuždytų, o pasakytų savo nuomonę, įspūdžius, parodytų klaidas. Taip pat sakoma: neklausyk kitų žmonių patarimų – šito taip pat. Aišku, viskas reliatyvu.

    Dar kartą perrašyti –

    Galima ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą. Tol, kol vidinis kritikas (pats baisiausiasis) pasakys: gerai, tą ir norėjau pasakyti. Arba dar po kurio laiko: ne, čia ne aš parašiau – ar aš taip gerai rašau?

    Kai kurios rašymo taisyklės visiškai netinka seksui: jeigu mylėdamiesi bandytume pakartoti teisingiau keletą epizodų arba paliktume savo partnerį pailsėti dviem savaitėm, nelabai smagiai viskas baigtųsi…

    Svarbiausia: turime ne tik žinoti teoriją, bet ir turėti praktikos. Juk kad ir kiek pornografinių filmų peržiūrėtumėte, be praktikos nieko nebus… Taip ir su rašymu. Neklausykite tų, kurie tik pliurpia, kaip jie parašytų tobulą knygą. Tegul ima ir parašo! O mes paskaitysime ir pasakysime, ar patyrėme malonumą.

  • Trumano Kapotės balsas

    Reikia jį išgirsti, tik paskui galėsite sakyti, kad Filipas Hoffmanas (Phillip Seymur Hoffman) 2005 metais pasirodžiusiame filme Kapotė“ vaidina šlykščiai (jei dar apsivers liežuvis tai sakyti). Trumanas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984) – nuostabus, stilingas amerikiečių rašytojas. O kad jo balsas, manieros, gyvenimo būdas nepaprastas ir ne visiems priimtinas – na, toks jau jo gyvenimo skonis, o dėl skonio nesiginčijama. Jo žymiausi darbai: negrožinė knyga Šaltu krauju“ (“In Cold Blood”) ir novelė Pusryčiai prie Tiffany“ (“Breakfast at Tiffany’s”).

    Pirmiausia pažiūrėkite:

    O dabar siūlau paskaityti ištraukas iš Kapotės interviu (klausinėja Patti Hill, 1957 metai). Pasitelkite vaizduotę ir išgirsite, kaip jis atsakinėja:

    PH: Ką pradėjote rašyti pirmiausia?

    C: Apsakymus. Ir mano didžiausios ambicijos vis dar krypsta link šio žanro. Gerai pagalvojus, apsakymai man taip ir išliko, kaip viena sunkiausių ir labiausiai drausminančių prozos formų. Tik apsakymams turiu būti dėkingas už kontrolę ir rašymo techniką.

    PH: Ką turite omenyje, sakydamas kontrolė“?

    C: Turiu omenyje, stilistiškai ir emociškai suvaldyti medžiagą. Vieni sako, kad tai vertinga, kiti – kad kurių velnių to reikia, bet aš tikiu, kad neteisingu sakinio ritmu galima sugadinti visą apsakymą – ypač, jei aritmija atsiranda sakinio gale – klaidingai išskyrus pastraipą ar netgi padėjus kablelį ne vietoje. Henry James yra kabliataškio meistras. Hemingway – pirmos klasės pastraipų specialistas. Pagal tai, ką girdi ausys, aišku, kad Virginia Woolf nesklandaus sakinio nėra parašiusi. Nenoriu pasakyti, kad pats visada įgyvendinu tai, ką čia skelbiu. Bet aš bandau.

    PH: Kaip galima išmokti apsakymo rašymo technikos?

    C: Kadangi kiekvienas apsakymas turi savotiškų techninių problemų, akivaizdu, kad negalime apibendrinti visko ir paaiškinti paprastai, kaip dukart du. Savo istorijai rasi tikslią formą, kai suprasi, koks yra natūraliausias būdas ją papasakoti. Žinau būdą, kaip išbandyti, ar rašytojas rado natūralią apsakymo formą: ar galite perskaitę apsakymą jį įsivaizduoti parašytą kitaip, o gal jis nuslopina jūsų vaizduotę, atrodo nepriklausomas ir išbaigtas? Lygiai kaip išbaigtas yra apelsinas. Nes apelsinas yra tobulai gamtos sukurtas objektas.

    PH: Ar yra priemonių, kurios padeda tobulinti techniką?

    C: Žinau vieną priemonę – darbą. Rašymas turi taisykles: perspektyva, šviesa ir šešėliai – visai kaip tapyboje ar muzikoje. Gerai, jei gimei jas žinodamas. Jei ne – išmok. Tada perdėliok jas, pritaikyk sau. Netgi Joyce, baisiausias taisyklių laužytojas, buvo nuostabus meistras. Parašyti “Ulisą” jis galėjo todėl, kad galėjo parašyti Dubliniečius“. Atrodo, kad labai daug rašytojų kuria apskymus, norėdami pramankštinti pirštus. Na, tokiu atveju jie ir pramankština tik pirštus.

    PH: Ar tie trys redaktoriai, kuriuos minėjote, padrąsino jus rašyti tiesiog pirkdami jūsų darbus ar jie taip pat ir pateikė kritikos?

    C: Na, neįsivaizduoju nieko labiau padrąsinančio, negu tai, kad kažkas perka tavo darbus. Išties, niekada nerašau – tiesiog fiziškai negaliu to daryti – žinodamas, kad už tai nebus užmokėta. Bet kalbant apie minėtuosius, o ir kitus asmenis, jie dosniai pasidalino ir savo patarimais.

    PH: Ar daug skaitote?

    C: Per daug. Ir viską, įskaitant etiketes, receptus ir reklamas. Turiu aistrą laikraščiams (…). Paprastai perskaitau penkias knygas per savaitę – prie vidutinės apimties romano užtrunku apie dvi valandas. Man labai patinka trileriai, vieną dieną norėčiau parašyti pats. Nors teikiu pirmenybę aukščiausios rūšies grožinei literatūrai, per pastaruosius keletą metų mano dėmesys susikoncentravo ties laiškų, dienoraščių ir biografijų skaitymu.

    PH: Kokie jūsų rašymo įpročiai? Kuriate prie rašomojo stalo? Rašote mašinėle?

    C: Esu visiškai horizontalus autorius. Negaliu nieko galvoti, kol neatsigulu į lovą arba neišsitiesiu ant kušetės su cigaretėmis ir kava po ranka. Man reikia pūsti dūmus ir siurbčioti. Popiet nuo kavos pereinu prie mėtų arbatos, prie sherry ir martini. Ne, nerašau mašinėle. Ne iš pradžių. Pirmą variantą parašau ranka (pieštuku). Tada viską perrašau, taip pat ranka. Iš esmės laikau save stilistu, o stilistai, kaip visiems žinoma, yra apsėsti kablelio ar kabliataškio svarbos. Šios rūšies manija ir laikas, kurį užtrunku prie kūrinių, nepakeliamai erzina mane.

    PH: Ar gali rašytojas išmokti stiliaus?

    C: Ne, nemanau, kad stiliaus galima sąmoningai išmokti, taip, kaip negalima sąmoningai pasirinkti akių spalvos. Galiausiai stilius esi tu pats. O be to, rašytojo asmenybė taip priklauso nuo darbo… Asmenybė turi būti žmogiška. Asmenybė yra per menkas žodis, žinau, bet būtent jį turiu omenyje. Individualus rašytojo žmogiškumas, jo žodis ar gestas pasaulio link turi atsirasti beveik kaip personažas, kuris kalbasi su skaitytoju. Jeigu asmenybė yra neaiški, susipainiojusi ar tiesiog tik literatūriška – ça ne va pas. Faulkner, McCullers – jie iškart parodo save.

    PH: Bijau, kad pertraukiau jūsų pasakojimą apie apsakymo rankraštį pieštuku. Kas paskui?

    C: Taip, tai buvo antrasis eskizas. Tuomet rašau trečiąjį eskizą ant geltono popieriaus, tam tikros ypatingos rūšies geltono popieriaus. Ne, tam reikalui nesikeliu iš lovos. Balansuoju rašomąją mašinėlę sau ant kelių. Žinoma, puikiai pavyksta. Renku tekstą šimto žodžių per minutę greičiu. Na, kai geltonasis eskizas baigtas, kuriam laikui padedu jį į šalį – savaitei, mėnesiui, kartais ilgiau. Kai jį vėl atsiverčiu, perskaitau kaip tik galėdamas abejingiau, tada garsiai paskaitau vienam ar keliems draugams ir nusprendžiu, kokius pakeitimus noriu daryti ir ar noriu publikuoti. Esu išmetęs keletą apsakymų, vieną pilną ir vieną pusiau parašytą romaną. Bet jeigu viskas gerai, mašinėle surenku galutinį variantą – ant balto popieriaus. Ir viskas.

    PH: Ar daug jūsų kūryboje autobiografiškumo?

    C: Labai mažai, tikrai. Šiek tiek remiuosi tikrais įvykiais ar personažais, nors viskas, ką rašo rašytojas, iš dalies autobiografiška. Žolės arfa“ (“The Grass Harp”) yra vienintelis tikras dalykas, kurį aprašiau, bet, žinoma, visi galvojo, kad viskas išgalvota, kai tuo tarpu kūrinį Kiti balsai, kiti kambariai“ (“Other Voices, Other Rooms”) įsivaizdavo esant autobiografinį.

    PH: Ar nors kiek padeda kritika?

    C: Prieš publikuojant ir jeigu kritikuoja žmonės, kurių nuomone pasitiki, taip, žinoma, kritika padeda. Bet po to, kai kūrinys publikuotas, noriu girdėti tik liaupses. (…)

    PH: Sykį skaičiau, kad jūsų mėgstamiausia laiko praleidimo forma yra bendravimas, skaitymas, kelionės ir rašymas – būtent tokia svarbos tvarka“. Ar tikrai?

    C: Manau, kad taip. Bent jau visada esu įsitikinęs, kad bendravimas man yra visų svarbiausias. Man patinka klausyti ir man patinka kalbėti. Dieve, mergaite, ar nematai, kad man patinka kalbėti?

    Paris Review