skaitantiems ir rašantiems

All posts in leidyba

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas

    Anglakalbių aplinkoje tuštybės leidyba – tai ne metafora, ne šiaip sau gražus išsireiškimas. Juo nusakoma tam tikra veikla užsiimantys leidėjai ir jos gyvavimą finansiškai išlaikantys rašytojai. Kas gi tai per veikla ir kuo ji skiriasi nuo rimtos leidybos?

    Pirmiausia apibrėžkime, kas yra rimta ir kas yra tuštybės leidyba. (Beje, šiame straipsnyje bandau anglakalbių aplinkos apibrėžimus ir pavyzdžius išversti į lietuvių kalbą ir pritaikyti mūsų aplinkai. Jei matote netikslumų, mielai prašom duoti pastabų komentaruose.)

    Rimta leidyba (commercial or trade publishing) užsiima komerciniai leidėjai, kurie nusiperka iš autoriaus turtines teises (jie vieninteliai sutartą laiko tarpą turi teisę išleisti jo rankraštį). Dauguma jų iš anksto (avansu) sumoka dalį honoraro (royalties). Rimti komerciniai leidėjai labai išrankūs ir publikuoja tik mažą dalį rankraščių, kuriuos gauna. Jie užsiima visais leidybos etapais: redagavimu, publikavimu, platinimu ir reklama. Autorius už tai nieko nemoka.

    Tuštybės leidyba (vanity or subsidy publishing) užsiimantys leidėjai už tai, kad išleidžia knygą, ima iš autoriaus mokestį. Oficialiai jie vadina save tokiais pat leidėjais, kaip ir rimtieji. Tuštybės leidyba užsiimantys leidėjai nėra tokie išrankūs, kūrinio kokybė jiems ne toks svarbus rodiklis. Autoriaus turtines teises jie nebūtinai perka. Platinimas ir pardavimai, jeigu ir suteikiami už sutartą kainą, tai dažniausiai suteikiami ribotai. To pasekmė – autorius dažniausiai turi pats reklamuoti ir pardavinėti savo kūrinį.

    Kai kurios mokestį už leidybą imančios įmonės gali bandyti įtikinti autorių, kad savo lėšomis jis ne apmoka, o tik paremia (subsidijuoja) savo kūrinio išleidimą. Taip tiesiog pagarbiau skamba. Kai kurie sako, kad tai jungtinis biznis (arba koloboracija, partneriavimas, dalininkystė), bandydami sudaryti įspūdį, kad į kūrinio išleidimą leidėjas taip pat įdeda dalį savo resursų. Bet taip nėra. Mokama leidyba yra mokama leidyba, ir kiek jiems besumokėtumėte, tai padengia 100% knygos išleidimo išlaidų, jei ne daugiau.

    Dar yra savilaida užsiimantys leidėjai. Dalis jų nėra visiškai tikroji savilaida, nes autoriams pardavinėja savilaidos paslaugų paketą (pvz. autorius privalo nupirkti visas pagamintas knygas, apmokėti būtent šitos įmonės teikiamas brangias marketingo paslaugas) ir dažnai perima autoriaus turtines teises.

    Tikrąja savilaida užsiimančios įstaigos, kaip ir tuštybės leidėjai, autoriaus prašo apmokėti visus leidybos kaštus ir taip pat palieka platinimą bei reklamą pačiam autoriui. Tačiau tikrosios savilaidos atveju nereikia mokėti už visą paslaugų paketą ir autorius gali pats kontroliuoti procesą, nemokėdamas už viską aklai. Savilaida leidžia autoriui sutaupyti ir pagaminti aukštesnės kokybės produktą (sutikime, knyga visgi yra produktas, o ne kažkoks šventas daiktas). Visos teisės ir visas pelnas lieka autoriui.

    Bet grįžkime prie tuštybės. Nedidelio tiražo ar asmeninės paskirties knygų leidybai visai gali padėti leidykla, dorai (skaidriai) užsiimanti tuštybės leidyba. Jei autoriui nesvarbu, ar knyga bus platinama, jei tai šeimos ratui skirti memuarai, receptų rinkinys ar panašiai ir jei negaila pinigų, tai gal ir apsimoka pasinaudoti tokios leidyklos paslaugomis. Taip pat tuštybės leidyba patogi negrožinių tekstų publikavimui, jei jie pardavinėjami po paskaitų, pasirodymų (pvz. marketingo guru „konspektai“). Žinoma, šiais laikais, kai gausėja savilaida užsiimančių įstaigų, tuštybės leidyba tampa per brangi.

    Autoriui, kuris ieško galimybės publikuoti savo grožinę ar negrožinę knygą platesniam skaitytojų ratui (ne tik savo giminėms ir draugams), susilaukti kritikų vertinimų ir tapti pripažintu rašytoju, susidėti su tuštybės leidėjais nepatartina.

    Visų pirma, išlaidos – neadekvačios. Tam, kad užtiktintų sau pelną, tuštybės leidėjai užsiprašo iš autoriaus daug daugiau, negu iš tiesų kainuoja knygos išleidimas.

    Antra, autoriui bus sunku atsiimti savo investiciją, nes tuštybės leidėjai retai užsiima reikiamu platinimu ir reklama. Jie neturi poreikio tai daryti, nes pagrindinis jų pelnas yra ne iš knygų pardavimo skaitytojui, o iš publikavimo paslaugų rašytojui. Autorius greičiausiai tiesiog praras pinigus.

    Trečia – ir tai labai svarbu – tuštybės leidyba uždeda negerą žymę. Nors leidybos mados šiek tiek keičiasi, ir pastaruoju metu žymiai padaugėjo savilaidos būdu pasirodžiusių knygų (ir kartais tai netgi žymių autorių kūriniai), tačiau riba tarp tuštybės ir rimtos leidybos knygų vis dar aiški. Rinkoje tuštybės leidyba turi mažai šansų. Apžvalgininkai apie jas rašys nenoriai, knygynai įsileis į savo lentynas taip pat vangiai. Kritikai ir rimtų leidyklų redaktoriai nevertins to autoriaus, kuris prieš tai išleido knygą, „norėdamas patenkinti savo tuštybę“.

    O blogiausia yra tai, kad kai kurie tuštybės leidėjai yra sukčiai.

    Umberto Eco yra išsiaiškinęs (ir panaudojęs romane „Fuko švytuoklė“), kaip veikia tuštybės leidyba, kokia jos pelningiausia schema.

    Štai nusiunti savo rankraštį vienai iš tokių leidyklų, jie išgiria tavo meistriškumą ir pasiūlo publikuoti. Tu apsidžiaugi. Jie tau atsiunčia sutartį, kurioje pažymėta, kad privalai sumokėti už išleidimą, ir už tai redaktoriai pasistengs visomis pastangomis reklamuoti knygą rimtuose literatūros leidiniuose, o atvarte prirašys pagyrų. Sutartyje nepažymima, kiek knygos vienetų bus išspausdinta, tačiau pabrėžiama, kad tuo atveju, jeigu tiražas nebus parduotas, likusios knygos bus sunaikintos, „nebent jūs pareikšite norą jas įsigyti“. Leidėjas tuomet išspausdina 300 vienetų, 100 pasiunčia autoriui, kuris išsiuntinėja juos savo giminėms ir draugams, dar 200 leidėjas pasiunčia spaudos leidiniams, o jie – tiesiai į šiukšlių dėžę.

    Tuo istorija, pasak Eco, nesibaigia. Leidykla leidžia ir menkos vertės žurnalus, kuriuose tučtuojau pasirodo teigiamos recenzijos apie tokią „svarbią“ knygą. Perskaitęs juos ir visiškai sužavėtas savo sėkme, autorius nori pirkti dar 100 savo knygos vienetų, kuriuos leidėjas jam tučtuojau pagal užsakymą ir išspausdina. Po metų autoriui pasako, kad pardavimai nebuvo geri ir likusios knygos (kurių dar 10 000 vienetų!) turės būti sunaikintos, nebent… Autorius susikrimtęs ir pasiruošęs įsigyti bent jau 3000 vienetų. Kuriuos ir vėl leidėjas tučtuojau pagal užsakymą išspausdina.

    Leidyklai tai visiškas pelnas, ir net nereikia nieko pardavinėti.

    Dabar, jeigu perskaitėte iki šios vietos, jums turbūt kilo keletas klausimų. Vienas iš jų galėtų būti: kodėl šio įrašo pavadinime yra paminėtas kažkoks Jėzaus paradoksas?

    Šį paradoksą juokais atradau aš (gal ir dar kas nors atrado?). Pastebėjau, kad tie pamišėliai, kurie pasiskelbia esą Jėzus Kristus, niekaip negali būti įtikinti tuo, kad jie nėra Jėzus Kristus.

    Štai vienas toks „atpirkėjas“ įsirengia šimto nekaltų mergelių „haremą“, apvaisina jas visas ir tikina, kad taip jos pateks į dangų. Jo „haremą“ išlaisvina, patį surakina grandinėmis ir veda sodinti į kalėjimą, o jis sako: „Taigi taip ir Šventajame rašte parašyta – Jis bus nesuprastas, kankinamas ir neteisingai nuteistas!“

    Kad jį kur velniai, nagi iš tiesų panašiai apie Jėzų rašoma! Ir kad ateis pas mus prieš Pasaulio pabaigą… Gal vėl nebūsim pažinę?.. Bausmė už tai, kad jis Jėzus, įrodo, kad jis Jėzus!

    Kaip tai susiję su tuštybės leidyba?

    Nusiunti kažkokiai rimtai (ar nerimtai – iš kur tau žinoti, jei tai tavo pirmoji knyga) leidyklai savo rankraštį, o jie tau sako, kad blogai parašyta, nieko nebus. Tai ar patikėti jais, ar tikėti savimi? Sako, taip būna, kartais leidėjai neatpažįsta talento. Gerai, tikim toliau savimi. Tada pirmyn – siunčiam dar vienai leidyklai. Irgi sako, kad šūdas. Ne, negali būti. Aha, galvoji, jie gi bijo išleisti, nes tai Literatūra, o tokios niekas neperka, jiems neapsimoka. Aš turiu padėti skaitytojui susirasti mane, t.y. gerą rašytoją. Tampi dar atkaklesnis. Siunti trečiai leidyklai, ketvirtai, penktai…

    Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tau aiškiau, kad esi, jei ne genialus, tai bent rimtai talentingas. Pažiūrėkim, kiek genijų visą savo gyvenimą taip ir liko nesuprasti, nepripažinti. Kafka mirties patale prašė sudeginti visą jo kūrybą… Van Goghas nepardavė nė vieno savo paveikslo… Virginijai Woolf tai gerai, jos vyras spaustuvę turėjo… O kiek talentų nusižudė?

    Tu nesižudysi. Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tu arčiau dangaus. O leidėjai žino, kas valdo pasaulį…

    ——————————————

    Rašyta, pasinaudojant „This is not the end of the book“ (Umberto Eco kalbasi su Jean-Claude Carriere), o taip pat straipsniu tinklapyje SFWA (nuoroda).

  • Išnyrantis rašytojas

    Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija“, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

    Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados“ (Publishing Trends) (nuoroda).

    Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

    Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland“ redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys“. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

    Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

    Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

    Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

    Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings“ (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

    Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

    Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

    Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!“ – sakė ji.

    Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.“ Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

    Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

    Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

    Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

    Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,“ – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

    Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

    Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

    Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

    Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

    Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

    Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

    „Kodėl tu nori rašyti?“ – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

    Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

    Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas“ bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

    Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)