skaitantiems ir rašantiems

All posts in kūrybiškumas

  • Kas trukdo pradėti rašyti?

    john drysdale-draugas dramblys

    Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

    O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

    Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

    Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

    * * *

    O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

    Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

    Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

    Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

    O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

    Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

    Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

    Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

    Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

    Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

    Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

    Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko 😉

    ~ Sandra
    ______________________________
    *Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.
  • Knygos apie rašymą 3

    Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

    Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

    • WRITE.

    Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

    • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

    Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

    • The Paris Review (interviews, vol. III)

    Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

    • Dear Writer. Carmel Bird

    Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

    • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

    Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

    • The Curtain. Milan Kundera

    Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o „The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short„. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

    • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

    Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

    Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.

  • Nepagydomas talentas

    Marie-Louise von Franz – žinoma šveicarų psichoanalitikė, apie trisdešimt metų glaudžiai bendradarbiavusi su Carlu Gustavu Jungu, parašiusi keletą knygų pagal jo surinktą medžiagą, po jo mirties Züriche įsteigusi C.G.Jungo institutą, parašiusi daug mokslo darbų apie pasakų ryšį su psichoanalize, interpretavusi sapnus, rašiusi apie alchemiją, aktyviąją vaizduotę, psichologinę perspektyvą ir kt.

    Ši ištrauka iš von Franz knygos „Puer Aeternus” (lot. „amžinas vaikas”) antrojo leidimo (Sigo press, 1981 m.). Knygą sudaro dvylika paskaitų (anglų kalba), kurias von Franz skaitė C.G.Jungo institute 1959–1960 metų žiemos semestrą, tema puer aeternus arba kitaip – Piterio Peno sindromas. Tai diagnozė, suteikiama žmonėms, kurie priešinasi vidinei brandai ir trokšta likti amžinai jauni.

    Remdamasi literatūros kūriniais bei pacientų pavyzdžiais, von Franz išdėstė, kaip vaikiškas nekaltumas gali iškreipti savirealizacijos procesą ir amžiams pasmerkti žmogų paaugliškoms iliuzijoms bei paviršutiniškam gyvenimui. Puer aeternus nėra toks jau nekaltas sindromas: negatyvioji jo (ir su juo susijusio motinos komplekso) pusė yra donžuanizmas ir homoseksualumas, o taip pat nesąmoningas geismas mirti, dažnai užtvirtinamas savižudybe.

    Jūsų dėmesiui – antrosios paskaitos, kurioje von Franz analizuoja prancūzų rašytojo Antoine Saint-Exupery „Mažąjį princą”, pabaiga. Klausimai ir pastabos – iš auditorijos.

    * * *

    Klausimas: Jei Saint-Exupery būtų pagydęs savo puer aeternus asmenybę, ar būtų galėjęs toliau kurti?

    Būti „pagijusiu” nuo puer nereiškia, kad būsi „išgydytas nuo kūrybos”. Atkreipę dėmesį į Goethe’ę, jo ankstyvojoje kūryboje rasime požymių, bylojančių apie motinos kompleksą, ir pastebėsime, kad jis pats jautė, jog nusigręžęs nuo puer mentaliteto, prarastų savitumą. Tačiau šią krizę jis ištvėrė ir, nežiūrint to, kad „Jaunojo Verterio kančių” herojus – puer – nusišovė, pats Goethe išgyveno.

    Puer glūdi kiekviename tikrai stipriame menininke, tačiau tai galima peržengti.  Tai jausmų-vertinimų* reikalas. Jei tas, kuris nustoja būti puer, liaujasi kūręs, tai jis niekuomet ir nebuvo tikras menininkas. Ir ačiū Dievui, jeigu psichoanalizė išgelbėja tokius pseudo artistus nuo buvimo artistais! Turėtume nepamiršti, kad Saint-Exupery išreiškia ne tik šią problemą – jis aprašo kolektyvinę neurozę. Per literatūrą jis sugebėjo gražiai parodyti tokią puer situaciją – jis iškėlė klausimą. Jei tam tikras menininko tipas nesugeba persijungti taip, kaip pavyko Goethei, tai jam tenka mirti. Negalima sakyti, kad tai nebuvo menininkas, tačiau jis nesugebėjo žengti toliau virsmo. Goethe savo „Jaunojo Verterio kančiose” su puer problema galutinai nesusitvarkė, todėl ji persikėlė į kitus jo darbus. Kitas žingsnis – drama „Torkvatas Tasas”, kurioje Goethe parodo puer kaip problemą savyje, tuo pat metu įkūnydamas ją objekte – Tase ir Antonijuje, žmoguje, kuris nori stovėti ant žemės. Taip jis atsiskyrė nuo problemos. Tuomet tai virto konfliktu, prasitęsusiu kitame darbe – „Fauste”. Visuomet tiksliai jaučiame, ar rašytojas išsilaisvino iš savo problemos, ar dar ne. Pirmasis žingsnis to link yra puer pavertimas objektu.

    Klausimas: Ar pagrįstas teiginys, kad tinginystė yra puer aeternus bruožas? Abu, Goethe ir Saint-Exupery, visą gyvenimą sunkiai dirbo.

    Vietoj to, kad dirbtų darbus, sužadinančius stiprų entuziazmą – nes tą moka bet kas – puer aeternus turi išmokti nemesti tokio darbo, kurio nemėgsta. Dirbti tik tai, kas patinka, moka ir tie primityvai, kuriuos vadinam tinginiais. Kai tik jų dėmesys prikaustomas prie vieno kurio dalyko, jie gali dirbti iki išsekimo, tačiau vertinčiau tai ne kaip darbą, o kaip darbo šventę. Puer aeternus pagydytų toks darbas, kuris kiekvieną pilką rytelį vėl ir vėl išmeta iš lovos ir verčia daryti kažką nuobodaus – vien valios pastangomis. Goethe įsidarbino Weimare kaip politikas, sėdėjo biure, nukreipęs savo protą į pačius nuobodžiausius reikalus, kai dažnai mintimis būtų mieliau nuplaukęs kur nors kitur. Kažkaip jis įžvelgė gilią būtinybę dalinai gyventi ir tokį gyvenimą. Kaip jausmingasis tipas*, šitaip jis galėjo lavinti savo silpnąją pusę – mastymą, kuris akivaizdžiai pasireiškė ganėtinai nuobodžiomis ir bejausmėmis maksimomis (itin nuviliantys yra jo pokalbiai su Eckermannu).

    Pastaba: Galbūt tai gali paaiškinti Rousseau teiginį, kad didžiausia jo charakterio blogybė buvo tinginystė, tačiau yra puikiai žinoma, kad jis dirbo nuo ryto iki vakaro, ir perskaitė galybę knygų.

    Taip, bet turbūt jis išsisuko nuo kitokių darbų. Tam, kad išvengtų tų darbų, kuriuos privalėtų daryti, žmonės kartais save mausto mirtinai alindami.  Rousseau dirbo transo būsenoje, pasidėdamas pėdų voniomis – tam, kad prisiverstų dirbti, savo kojas jis laikė dubenyje su karštu vandeniu. Galbūt jo „Išpažintis” be tų vonių būtų buvusi tikslesnė ir ne tokia sentimentali!

    Pastaba: Grįžtant prie minties apie autorių, aprašantį savo neurozę – daug žmonių yra už tai garbinami ir toks užsiėmimas vadinamas talentu.

    Nemanau, kad tai supainiosi su talentu. Mano manymu, šitaip mes visi norėtume daryti. Aš visai norėčiau gauti pinigų už tai, kad atversiu savo neurotiškąją pusę. Sakyčiau, problema išlenda po to, kai darbas jau parašytas. Manau, rašydamas negalvoji apie tai, kad rašai apie savo problemą – antraip rašymas būtų sausas – tačiau rašydamas, arba jau parašęs apie problemą, privalai ją išgyventi. Kada tik skaitau paskaitą apie kurią nors problemą, ji visuomet atsigręžia į mane. Pastebėjau, kad juslingujų tipas* patiria tai atbulai – pirma problemą išgyvena, o paskui aprašo.

    Dažnai, kai tik pradedi rašyti apie problemą, tuo pat metu ima vykti sinchroniškumo** incidentai, ir su jais tenka gyventi. Dr. Jungas pasakojo, kad rašydamas apie tam tikras problemas, sulaukdavo laiškų iš įvairiausių vietų, iš Australijos ar dar kur, o laiškuose rasdavo tuos pačius klausimus, ties kuriais kaip tik tuo metu ir dirbo. Dažniausiai – kartais prieš rašymą, kartais po rašymo – sutapimai vyksta todėl, kad palietei svarbią ir gyvą savo paties problemą, ir tai yra skirtumas tarp šiaip sau rašymo apie savo neurozes ir judėjimo į priekį. Jei rašydamas gyvensi ta problema, tai ji susilies su tavimi, bet po to, kai rašysi kitą dalyką, jau būsi per žingsnį priekyje – jeigu ne, tai ir vėl rašysi apie tą patį.

    Kai kurie rašytojai vis suka tą pačią gramofono plokštelę, o galėtų gyventi tuo, ką rašo, ir kitas dalykas jau ženklintų pažangą. Kiekvienas Goethes kūrinys buvo žingsnis į priekį, nes jis gyveno tuo, ką rašė. Romantizmo poetai dažniausiai kartojosi, eidavo ratais, kadangi jie negyveno arba negalėjo tuo pat metu ir kurti, ir gyventi tuo, ką kūrė. Nenoriu pamokslauti, bet rašydamas privalai būti pasirengęs savo darbą sutvarkyti iki galo.

    Daugybė menininkų nenori, kad jų darbus analizuotų, nes bijo, kad tuomet turės su tuo gyventi. Tai tas pats pasipriešinimas, kurį daugelis jaučia ir psichoanalizei, teisindami tuo, kad jų kūrybiškumas išanalizuotas pradings. Net pats gabiausias pasaulio analitikas negalėtų išrauti kūrybiškumo, nes tikrasis kūrybiškumas yra baisiai stiprus dalykas. Šitoks priešinimasis tam, kad kūryba būtų pateikta analizei, yra labai įtartinas.

    (vertimas – mano)

    —————————————–

    * žr. Jungo ir Mayers-Briggs tipologiją: testą rasite čia: nuoroda, o interneto enciklopedija: nuoroda.

    ** Sinchroniškumas psichologijoje – tai atsitiktiniai sutapimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turi reikšmę. (Atrasta Jungo.) Straipsnis apie tai lietuvių kalba: nuoroda.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra

  • Telepatijos seansas

    Taigi tarkime, kad dabar esi savo mėgstamiausioje signalo priėmimo aplinkoje, o ir aš esu vietoje, iš kurios transliuoti patogiausia. Mūsų telepatijos seansas turės įvykti ne tik per didelį atstumą, bet ir per laiko nuotolį, ir vis tik tai nesukels jokių problemų; jei vis dar galime skaityti Dickensą, Shakespeare’ą, o (pasidėdami viena kita išnaša) ir Herodotą, manau, galėsime susitvarkyti ir su skirtumu nuo 1997–ųjų iki 2000–ųjų. Ir štai pradžia – tikroji telepatija veiksme. Pastebėsi, kad rankovėje nieko neslepiu ir mano lūpos nesukrutės. Taviškės, labai tikėtina, irgi.

    Žiūrėk – štai uždengtas raudona medžiaga stalas. Ant jo stovi akvariumo dydžio narvelis. Narvelyje tupi baltas rausvanosis triušis rausvais akių apvadėliais. Priekinėmis letenomis laikydamas morkos galiuką, jis patenkintas graužia. Ant jo nugaros, ryškiai užrašytas mėlynu rašalu, matosi skaičius 8.

    Ar mes matom tą patį? Tam, kad absoliučiai būtume tuo tikri, reikėtų susitikti ir palyginti savo užrašus, bet manau, kad matome tą patį. Žinoma, neišvengsime variacijų: kai kurie signalo priėmėjai pamatys vyšninės spalvos medžiagą, kai kurie matys kaštoninę, tuo tarpu kiti gali įžvelgti ir dar kitokių atspalvių. (Daltonikams raudonoji medžiaga atrodys tamsiai pilka, cigaro peleno spalvos.) Vieni gali matyti pakraščius karpytus, kiti gali matyti juos tiesius. Į dekoratyvumą linkęs asmuo gali pridėti šiek tiek spurgelių, ir mielai prašom: mano staltiesė – tavo staltiesė, darkyk, kiek tik širdis geidžia.

    Lygiai taip ir su narveliu – jo atvejis palieka nemaža erdvės asmeninei interpretacijai. Iš vienos pusės, jis aprašytas grubaus palyginimo būdu, kuris vertingas tik tuomet, jei mudu pasaulį matome ir dalykus suvokiame panašiai. Įnikus į grubius palyginimus, lengva tapti nerūpestingu, bet kitas būdas yra smulkmeniškai vardinti detales, o tai iš rašymo atima visą džiaugsmą. Negi sakysiu, kad „ant stalo stovi trijų pėdų ir šešių colių ilgio, dviejų pėdų pločio ir keturiolikos colių aukščio narvelis“? Tai jau ne proza, o vartojimo instrukcija. Pastraipoje taip pat nepasakyta, iš kokios medžiagos pagamintas narvelis – iš vielučių tinklo? plieno virbų? stiklo? – bet argi tai svarbu? Juk suprantame, kad narvas yra kiaurai matoma dėžė; daugiau, negu šitai, mums nerūpi. Pats įdomiausias dalykas yra netgi ne tame narvelyje morką graužiantis triušis, o ant jo nugaros esantis skaičius. Ne šešetas, ne ketvertas, ne devyniolika kablelis penki. Tai – aštuonetas. Štai, į ką abu žiūrime ir matome. To nesakiau. To neklausei. Net burnos nepravėriau, net neišsižiojai. Mudu netgi ne tuose pačiuose metuose, nekalbant, kad ne tame pačiame kambaryje… išskyrus tai, kad mudu esame kartu. Arti.

    Šiuo metu yra susitikę mūsų protai.

    Aš pasiunčiau tau stalą, uždengtą raudona medžiaga, narvelį, triušį ir mėlynu rašalu užrašytą skaičių aštuoni. Tu viską gavai, ypatingai tą mėlynąjį aštuonetą. Įsitraukėme į telepatijos veiksmą. Jokio arabų pūtimo – tikra telepatija. Nesiruošiu ties šia vieta per ilgai apsistoti, bet prieš tęsdamas toliau norėčiau, kad suprastumei, jog nebandau gražbyliauti; noriu, kad šitoje vietoje viskas būtų aišku.

    Pradėti rašyti gali suirzęs, susijaudinęs, su viltimi arba net desperacija – jausmu, kad niekuomet neužrašysi visiškai tiksliai to, kas tavo galvoje ir širdyje. Gali pradėti rašyti sugniaužęs kumščius ir susiraukęs, pasiruošęs išspardyti visiems subines ir padaryti tvarką. Gali imtis rašymo todėl, kad nori užkariauti merginos širdį arba nori pakeisti pasaulį. Imkis rašymo dėl bet ko, tik ne dėl nieko. Noriu pabrėžti: negali sėstis priešais baltą lapą tuščias.

    Neprašau rašyti pagarbiai ar be abejonių; neprašau būti politiškai korektišku ar padėti į šalį savo humoro jausmą (jei Dievas susimylėjo tokiu apdovanoti). Tai ne rungtynės dėl populiarumo, ne moralinė olimpiada ir ne bažnyčia. Bet tai rašymas, velniai rautų, o ne mašinos plovimas ir ne akių apvedžiojimas. Jei rašymas tau yra rimtas reikalas, tai galim kalbėtis. Jei rimtai negali ar nenori, tai metas tau užversti knygą ir užsiimti kuo kitu.

    Gal nuplauk mašiną.

    Stephen King „On Writing“

    skyrius „What Writing Is“ („Kas yra rašymas“)

    (vertimas – mano)

    (Jei kitais metais norėtum pasiskolinti šią knygą (turiu anglišką variantą), susisiek su manimi per Facebooką – knyga „keliaus per rankas“ Lietuvoje.)