skaitantiems ir rašantiems

All posts in kūrybiškumas

  • Mokyti rašymo gali kiekvienas

    Jei rašyti gali kiekvienas, tai kas tuomet mes, „tikrieji rašytojai“? Dar baisiau, kad dabar kiekvienas gali mokyti rašymo, nors pats nieko (gero) nėra parašęs.

    Tokios ir panašios baimės vis aplanko kurį ne kurį niekaip nepradedantį, pradedantį ar įsibėgėjusį literatą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado nemažai kūrybiškojo rašymo seminarų, kursų ir stovyklų, tačiau Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ (2010, Baltos lankos) savo pavadinimu vis dar gali papiktinti.

    Sykį viename furšete sutikau VLKK „pareigūną“, kuris, sužinojęs apie mano užklasinę veiklą (kūrybinio rašymo mentorystę), tučtuojau išrėžė, dievaž, kaip mokinukas: „Aš kartais vis prisėdu ir parašau, bet vien tam, kad įsitikinčiau, jog negaliu rašyti!“ Jam atsakiau, kad, tokiu atveju, išties reikalinga psichologo pagalba, nes taip kalba ne sveikas protas, o mokyklos ir universiteto padovanotos traumos.

    Dėl to „nieko gero nėra parašęs, o jau moko kitus“ man kyla toks klausimas: kas vertina tai, kaip gerai ar prastai rašo mokytojas? Pavyzdžiui, apie save esu radusi feisbuke: „Ji pati rašo nestebuklingai.“ Man tai aiškumo nesuteikia. Tai ar turiu aš teisę rašyti toliau? Ar turiu teisę mokyti?

    Jei kitą mokyti rašymo gali tik tas, kuris pats „rašo stebuklingai“, tai didžiuosius mokytojus tektų prikelti iš kapo prieš tai nudobus. Mat „gerą“ rašymą nuo „stebuklingo“ paprastai skiria… mirtis. Tie, kurie vaikšto tarp mūsų, tikrai netaps pranašais.

    Kitas patarimas, kaip geriausia mokytis rašymo: skaityti klasikus ir gerti degtinę. Taip yra pataręs vienas lietuvių rašytojas. Romantiška, patikima. O jeigu man kyla klausimų? Klasikai tyli. O jeigu man reikia patarimo, pagalbos, kompanijos? Klasikai rūsčiai nusigręžia, atsukdami apipelijusias nugarėles…

    Spjovę ant romantikų anachronizmo, leiskime sau pripažinti, kad rašymas yra ne tik menas, bet ir amatas, o šito gali išmokti kiekvienas tikrai atkaklus žmogus. Ar tapsi skaitomu, ar būsi pavadintas talentu, genijumi – jau ne mokytojų nuopelnas ir problema.

    Bent kiek studijavusieji meno istoriją žino: kūrėjai rasdavo gyvųjų meistrų, kuriems tapdavo pameistriais. Ne visi talentingi mokytojai patys kūrėjai. Jie tiesiog puikūs mokytojai.

    Geras mokytojas yra tas, kuris išmoko rašyti, o ne tik pats puikiai rašo. Mokinys turi būti egoistiškas ir žiūrėti naudos sau. Geriausia išbandyti ne vieną mokytoją, susirasti tą, su kuriuo susiklosto draugiški santykiai ir… per ilgai neužsibūti mokiniu.

    Pagal ką atsirinkti gerą kūrybiškojo rašymo mokytoją? Štai mano mintys:

    Blogas ženklas, jei:

    • Išgirdote iš mokytojo, kad jūs rašyti negalite, nes neturite talento.
    • Jums sako, kad kiti rašymo mokytojai jus sugadins, todėl neturėtumėt eiti kitur.
    • Jūsų rašymo stilius ima priminti jūsų mokytojo stilių.
    • Jau penkerius metus lankotės pas tą patį mokytoją, bet dar nieko nepublikavote.
    • Bijote užduoti klausimus, kad nepasirodytumėt kvailas.
    • Jaučiate, kad mokytojas jums pavydi sėkmės, jūs konkuruojate.
    • Mokytojas laiko save jūsų guru.

    Geras ženklas, jei:

    • Po paskaitų ar užsiėmimų jus ne tik apima noras rašyti, bet ir rašote.
    • Gaunate ne tik pagyrų, bet ir konstruktyvios kritikos.
    • Kritika jus įkvepia dirbti toliau, skaityti daugiau.
    • Į visus klausimus gaunate tiesius atsakymus, nebijote klausti.
    • Sužinote apie rašymo amatą ir leidybos industriją.
    • Su savo mokytoju nekonkuruojate – jūs bendradarbiai, bičiuliai literatūroje.
    • Rašymo kursuose neužsibūnate – einate kurti pagal save.

     

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.

  • Kaip netingėti rašyti?

    Esu pradedantysis. Esu pradedančioji. Pradedu rašyti todėl, kad apima įkvėpimas. Rašau, nes mane kažkas verčia tai daryti. Tai yra malonu. Kaip sakoma, mane lanko mūza. Bet kodėl ji lanko mane tik retkarčiais? Kai noriu sudėlioti parašytus gabaliukus į vieną romaną, mūza staiga ima ir pasislepia! Kaip ją pasikviesti atgal? Be jos neturiu motyvacijos rašyti. Apskritai, nežinau, kodėl rašau. Bet jaučiu, kad noriu tai daryti. Noriu kurti, o ne vien tik daryti tai, ko reikia tam, kad pragyvenčiau. Mano tėvai pageidavo, kad įgyčiau solidžią profesiją, ir aš ją įgijau. Tačiau tai – ne mano svajonių gyvenimas. Mano svajonė – tapti rašytoju. Mano svajonė – tapti rašytoja.

    Vienas dalykas, vienas mažytis menkniekis skiria mane nuo svajonės: aš tingiu rašyti. Ar įmanoma nugalėti tingulį? O gal prisiversdamas rašyti tik nubaidysiu savo mūzą? Ar tekstas, kuris gimė per darbą, gali būti gyvas? Tikras? Nuoširdus? Juk kūryba tai ne koks amatas, tai ne baldus surinkinėti pagal instrukciją. Kūryba eina iš giliausių mano esybės gelmių. Jeigu negaliu rašyti, vadinasi, tos gelmės man užsivėrė, viskas, baigta. Aš tingiu rašyti, nors ir nesu tinginys. O prisiversti rašyti negaliu, nes tai jau bus ne kūryba, suprantate? Turbūt nerašau todėl, kad kažkas man neleidžia. Kaip nugalėti tą jėgą, kuri neleidžia? Štai sėdžiu ir kenčiu, nes nieko negaliu daryti. Ar tai – rašytojo gyvenimas? O gal tai ir vadinama kūrybine kančia? Gal už tai ir gerbiami rašytojai – nes jie yra kankiniai? Padėkite man!

    Panašūs klausimai ir pagalbos šauksmai mane pasiekia dažniausiai. Tai visai rimti klausimai ir atsakymus į juos rašau rimtai. Tačiau nevynioju į vatą ir neguodžiu. Klausimai apie mūzas ir tinginystę man yra neįdomiausi, nes… Tai ne apie amatą. Amato klausimai kyla tuomet, kai ne vien tik svajojama apie rašymą, o rašoma, tiesiog daroma. Apie tinginystę kūrybiško rašymo kontekste kažkaip net ir gėda rašyti… Bet visgi problema egzistuoja, vadinasi reikia apie tai kalbėti.

    Pirmuosius kūrinių eskizus reikia tiesiog parašyti. O tik paskui galvoti apie tai, kam duosi ar neduosi juos skaityti, kaip perrašysi, kokį nori matyti galutinį rezultatą. Tik parašęs darbą – ir gerokai atvėsęs nuo kūrybinės ekstazės – gali sėsti ir skaityti, pasikliaudamas savo kritine akimi. Dažnai man žmonės atsiunčia savo pirmuosius pabandymus ir klausia nuomonės. Atsakau, kad pirmųjų eskizų nekritikuoju, nes tai dar ne kūriniai, tai tik kakučiai, su kuo ir sveikinu. Kas žino, kaip turi atrodyti išbaigtas kūrinys? Deja, pradedantiesiems taip norisi to galutinio rezultato – knygos tarp viršelių ir eilės skaitytojų, prašančių autografo – kad jiems, rodos, protą kažkas atima. A, tiesa, kai kas mano, jog kūryboje protas išvis nedalyvauja…

    Dalyvauja. Protas dalyvauja. Tai labai svarbu sau nusistatyti, kalbant apie tinginystę, nes kitaip jokie „kūrybiniai receptai“ nesuveiks. Taigi mūsų smegenys dalyvauja rašyme ir būtent smegenys tingi rašyti. Reikia kaip nors sudominti rašymo procesu savo smegenis, o pirštukai ir akytės jau kaip nors prisiderins. Tuo nesunku patikėti, nes visi besiskundžiantieji rašymo tinginyste, tikiu, neturi problemų, kai reikia sėdėti prie kompiuterio ir naršyti internete – tai daryti galime valandų valandas, nes mus šis užsiėmimas domina, masina, įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau naršydami internete mes esame linksminami vaizdinių, garsų ir tekstų, kurie į mus plūsta srautu (net jei kreipiame srautą šen ar ten), tai – pramoga, mes neprivalome mąstyti. Mąstyti – kaip veikti protu, kryptingai, valingai dėlioti mintis į logišką grandinėlę ar debesėlį. Rašymas yra protinis darbas.

    Rašymas yra mąstymas. Jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti. Paprasta, ar ne? O ar daug žmonių moka mąstyti? Nebūtinai sąvokomis ir formulėmis. Rašytojui reikalingas mąstymas vaizdiniais. Tam, kad gebėtum mąstyti rišliai, privalai lavinti loginį mąstymą, daug apie pasaulį žinoti, daug suprasti. Tam, kad mąstytum vaizdiniais, turi lavinti ir maitinti vaizduotę. Jeigu skundiesi, kad tavo galvoje tapo tuščia, paklausk savęs, o ką tu jon įdėjai? Kuo maitini savo protą, vaizduotę? Iš kur semiesi išgyvenimų ir išminties?

    Rašymas prasideda nuo skaitymo. Ir skaitymas yra vienas geriausių būdų prisišaukti pabėgėlę mūzą. Jeigu jauti, kad nemėgsti skaityti arba kad sunku skaityti, arba tingi skaityti, o mėgsti įsijungti televizorių ar filmų grotuvą ir pažiūrėti filmą su specialiaisiais efektais, tai galbūt tavo pašaukimas – ne literatūra? Bet filmai – net ir tie su specialiaisiais efektais – irgi gali būti dar ir kokie naudingi rašymui. Apskritai, bet kuri meno rūšis yra naudinga. Kai kas intuityviai linksta ir domisi menais, nes tik taip gali numalšinti dvasios troškulį, kai kas tai daro sąmoningai. Skirtumas tik toks. Gyvenimo patirtis, maži ir dideli nuotykiai, incidentai, konfliktai yra išgyvenimai, kurie praturtina vaizduotę. Daugelis puikių rašytojų kuria ne lauždami iš piršto situacijas, personažų charakterius ir dialogus, o semiasi įkvėpimo iš tikrovės, tik galbūt situacijas perdaro savaip, randa meninį sprendimą, surinkę medžiagą ir nulipdę iš jos kūrinį, kuris eiliniam skaitytojui atrodo „savaime gyvas“ ir įtaigus. Jei nesate matęs didžiųjų meistrų planų, eskizų, pribraukytų rankraščio puslapių, turbūt įsivaizduojate, kad genijai iškart kūrė švarraštį, rašė tobulai, be klaidų. Bet tai netiesa. Jei kuris autorius ir rašo iškart paskutinį eskizą (būna ir tokių), tai jis būna iš anksto kruopščiai apgalvotas ir išjaustas.

    Pastebėjau, kad pati intensyviai rašau tuomet, kai mano viduje vyksta judesys. Ar to judesio reikia tik laukti, ar galima pačiai susikelti? Nežinau. Aš ir laukiu, ir nelaukiu. Nes tais tarpsniais, kai intensyviai nerašau, turiu ką veikti. Kita veikla yra susijusi su rašymu, nors ir neišspaudžiu puslapio kokybiško teksto. Na ir kas? Svarbiausia, kad mano viduje vyksta procesas. Kai ateis laikas, rašysiu. Kol kas – užsiimu korespondencija, vedu dienoraštį, užsirašinėju pastabas ir nusirašinėju citatas iš skaitomų knygų. Aš kraunu medžiagą ir patirtį, kuri kada nors išsilies žodžiais. Tuo tikiu ir pasitikiu. Rašymas man yra šalutinis produktas. Pagrindinis veiksmas vyksta rašytojo viduje: tai dialogas su savimi ir pasauliu.

    Tokiomis nerašymo dienomis galėčiau pasakyti, kad tingiu rašyti. Jausmas, tiesą sakant, labai panašus. Supranti, kad būtų gera ką nors nuveikti su tekstais, būtų tokia nauda, toks postūmis, toks palengvėjimas – negraužtų sąžinė… Bet nedarai to. Nes tingi. Kadaise bijodavau to žodžio, nenorėjau sau pripažinti: tingiu. Bet kai pasakai sau, kad tingi ir kad oficialiai leidi sau tuo užsiimti, tai dingsta problemos svarbumas, nelieka svorio, į tai nesutelki dėmesio. Kas naudingiau: kovoti su tinguliu ar užsiimti tais maloniais dalykais, kurie anksčiau ar vėliau prives prie rašymo? Galvokime, kad tingulys yra teigiamas dalykas ir pamirškime apie jį. Sakykime, jog rašome tarpsniais. Būna aktyvūs ir pasyvūs darbo tarpsniai. Thomas Bernhardas yra prisipažinęs, kad rašė tarpsniais: kartais tik skaito ir skaito, o kartais sėda ir nesikeldamas išpila visą romaną (tai fiziškai įmanoma, nes kai kurie jo romanai labai trumpi). Be abejo, būna ir juodų dienų, kai juntamas tas vadinamasis „rašymo blokas“. Tuomet rašytoją apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis, atstūmimas ar net baimė rašyti. Bet tai atsitinka patyrusiems, o ne pradedantiesiems, tad teisintis tuo „bloku“ nepatarčiau.

    Kitas reikalas, žinoma, jei dar nesate parašęs nė vieno romano, jei dar neturite sukaupęs šūsnio tekstų, o tik svajojate, kaip juos prirašysite. Tiems, kurie vis kartoja, kad „o, aš irgi galėčiau parašyti romaną apie tą ar aną“, galiu pasakyti tik tiek: parašykit! Tos kalbos nieko nereiškia. Rašyme nėra „galėčiau“. Kol nepadedi ant stalo rankraščio su įrodymais. Bet iki to laiko, kai prirašysite tris šimtus puslapių rišlaus teksto, naudos neš ir rašinėjimai „į stalčių“. Nes vėliau, po penkerių ar dešimties metų, kai atsidėsite rimtam rašymui, bus patogiau dėlioti, montuoti, kurti novelę ar romaną iš to, kas jau parašyta, negu spoksoti į tuščią lapą ir tingėjime kentėti. Nelaukite, kol atskris mūza! Aprašinėkite bet ką. Atsiminimus, įspūdžius, kasdienybės smulkmenas, sutiktų žmonių veidus. Tai vadinasi: rašytojo dienoraštis.

    Rašymas yra sunkus darbas ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Tiksliau, abu dalykai gi neatsiejamai susiję. Apie ką galvosi, jei esi alkanas? Nebent esi ne tik alkanas, bet ir įtūžęs – net pamiršęs maistą. Tuomet gali atsitikti tikras „literatūrinis staugsmas“… Apie ką galvosi, jei esi ką tik sočiai pavalgęs? Raikia rasti sau tinkamiausią balansą.

    Rašymui reikia susitelkimo ir iš pradžių gali tekti treniruoti gebėjimą mąstyti, įsivaizduoti, būti įsivaizduojamose aplinkybėse drauge su įsivaizduojamais veikėjais ilgiau negu dešimt minučių, ilgiau negu pusvalandį, valandą… Rašymo maratonininkas Murakamis kasdien dirba tris valandas. Tiek pats laiko kasdien rašydavo ir Ingmaras Bergmanas. Vieno didelės apimties kūrinio eskizo rašymas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų. Tenka būti atkakliam, nuosekliam, kantriam ir ištvermingam, kad galėtum dirbti tokį darbą.

    Kiekvienas randa savo aplinką ir ritualus, padedančius rašyti. Kai kas, pavyzdžiui, mėgsta rašyti žmonių pilnose kavinėse – tik ten jiems puikiai sekasi susikaupti. Viskas gerai, kad tik padėtų! Kerouacas prieš pradėdamas rašymo seansą užsidegdavo žvakę, kurią baigęs rašyti – užpūsdavo. Kiti užsiveda nuo smilkalų kvapo, sako, kad įsidirba sąlyginis refleksas: vos tik užuodi smilkalus, sąmonė pradeda darbą. Pamukas įsigudrino kas rytą „išeiti į darbą“: apeiti rajoną ir grįžti namo, tada sėsti už rašomojo stalo. Man pakanka nueiti keletą metrų iš svetainės į darbo kambarį tamsiu ilgu koridorium… Irgi susidarė refleksas. Nes protas ne visuomet verda ir kunkuliuoja, spjaudydamas ant balto lapo žodžius. Jam reikia sukurti rutiną, nukreipti tam tikrais laiko tarpais, rasti tinkamiausią paros laiką (kai kam tai vėlus vakaras, kai kam – ankstyvas rytas) ir saugią aplinką. Toji rutina gali kisti su kiekvienu kitu kūriniu.

    Tačiau kai ateina įkvėpimas, kai tikrai tikrai reikia rašyti, tampa nesvarbu, ar norisi rašyti – tiesiog sėdi ir rašai. Esu kelioms valandoms išėjusi į transą keisčiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje rašiau ištisas tris valandas, nepasukdama galvos nuo monitoriaus, ir manęs niekas per tą laiką nekalbino. Gal nedrįso? Turbūt atrodžiau labai rimto veido – jei žmogus dirba kažką labai svarbaus, jo nevalia judinti.

    Tiesa ir ta, kad kai kurie autoriai savo opusus išguldė ant lapo pasidėdami psichotropinėmis priemonėmis (tablečių pavadinimų nežinau ir nenoriu žinoti). Šituo nedera didžiuotis ir tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems. Bet nuslėpti irgi nenoriu. Tiesiog darosi aišku, kad rašymui – ir itin intensyviam mąstymui – padeda smegenų stimuliacija ir kai kurie žmonės nori išgauti iš savęs geriausią rezultatą bet kuria kaina. Beje, dar negirdėjau, kad žolė ar alkoholis būtų kam padėjęs. Kai pateikiamas Bukowskio pavyzdys, dažnai pamirštama, kad savo romanus jis rašė jau „susitvarkęs“ – po kraujo išsiliejimo skrandin, kai jį vos atpumpavo. Rašydamas išgerdavo keletą skardinių alaus (na, gal kokias šešias), bet tokiam gėrovui tai nieko nereiškia – maukė alų kaip limonadą ir „nė vienoj aky“… Tam, kad galėtum tai pakartoti, turi turėti tam tikrą „įdirbį“, kurio siekti vėlgi nepatariu. Nes Bukowskis rašė gerai ne todėl, kad buvo alkoholikas, o todėl, kad išgyveno Bukowskio likimą, kuris galėjo atsitikti tik jam vienam.

    Mes kiekvienas turim rasti savo likimą. (Kaip tame paradokse: nuo likimo nepabėgsi, bet – kiekvienas yra savo likimo kalvis.) Ir pasakoti teks apie savo likimą – gyvenant šiame pasaulyje, šiame laike, tarp šitų žmonių. Nesvarbu, kokį literatūros žanrą pasirinksite, teks per jį atskleisti visą tiesą apie save patį. Kai kurie pradedantieji, pastebėjau, tikisi, jog įmanoma aprašyti visus pasaulio baisumus ir šlykštynes, neliečiant tiesos apie save patį. O švenčiausiasis naivume! Kuo labiau slėpsite save, tuo labiau būsite matomi. Ir kai skaitytojai ar literatai kritikuos jūsų darbą, pajusite stipriausiai tai, kad iš tiesų tas kūrinys, koks jis bebūtų, yra jūsų dalis, taigi skauda taip, tarsi pastabas sakytų ne apie jūsų tekstą, o apie jūsų kūną. Daug kas svajoja tapti rašytoju ir įgyti statusą, pagarbą, dėmesį, tačiau pamiršta ar net nežino, neįsivaizduoja, kad drauge su tuo ateina atsakomybė ir rizika – būti nekenčiamu, išjuoktu, paniekintu, nepripažintu ir užmirštu. Ar vis tiek norisi kalbėti pasauliui tai, ką žinote? Tikiuosi, kad tokių žmonių visuomet atsiras.

    „Nebūti rašytoju, galiausiai, yra lengva. Dauguma žmonių nėra rašytojai, ir patiria labai mažai žalos.“ – sako anglų rašytojas Julianas Barnesas. Kitaip tariant, dar niekam neatsitiko kas nors labai bloga dėl to, kad netapo rašytoju…

    Man regis, tingulys gali būti puikus indikatorius to, kad iš tiesų jūsų tas dalykas, kuriuo norite užsiimti, nedomina. Rašyti kažką priešokiais, apimtam keisto pakylėjimo, yra normalu. Visada patariu daryti tai kuo dažniau, kai tik apima noras. Bet visai nebūtina siųsti tuos tekstus kažkam ar tikėtis (arba bijoti), jog kas nors tai išspausdins. Jei esi užsidegęs tuo darbu, kurį myli, jeigu eini iš proto, jei padarytum bet ką, kad tik galėtum tuo užsiimti, tingulys negali apimti. Arba visai įmanoma, kad šiuo metu rašymas nedega. Gal dar neatėjo laikas? Gal tai metas, kuomet patiriate išgyvenimus, apie kuriuos vėliau dalinsitės mintimis su skaitytojais? Gal tai metas, kai skaitydami literatūrą ir studijuodami jos istoriją, formuojate savo unikalų požiūrį į ją, savo literatūrinį skonį, lavinate kalbinę klausą? Tai didelis ir svarbus darbas, kurį darysite visos savo kūrybinės karjeros metu.

    Jeigu esate pradedantysis rašytojas, bet studijavote tai, ką patarė studijuoti tėvai, tai visai gali būti, kad nesate gyvenime sutikęs menininko, kūrėjo, ir nieko nežinote apie kūrybos virtuvę. Tai ne bėda: apie tai pasakoja daug knygų, nes dauguma autorių yra parašę autobiografijas ar publikavę savo dienoraščius. Ten galite rasti naudingų pamokų ir galbūt nedaryti kai kurių klaidų, nusikratyti stereotipų apie kūrybą ir rašytojus. Nes kiek jau kartų esu išklausiusi žmonių, visai nesusijusių su rašymu, pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Žinai, rašytojas yra toks jau žmogus, kad…“ Tarsi pažinotų tuntus profesionalių rašytojų, būtų skaitę šimtus jų autobiografijų… Nieko nepadarysi, rašymas daugeliui atrodo labiausiai prieinama kūrybos sritis. Rodos, nepulsi tapyti, nepastudijavęs spalvų, nešoksi į sceną vaidinti be repeticijų, negriebsi smuiko ir neimsi griežti Paganinio variacijų… Bet kalbą mes visi mokame, jei tik liežuvį turime ir raides pažįstame! Būna, kad tūlam diletantui pasakai rašymo palyginimą su kitomis meno sritimis, o jis papučia lūpas: rašymas – tai ne tapyba ir ne šokis! Kaip tokiam padėsi?

    Dar viena sritis, kurią būtina studijuoti pradedantiesiems – lietuvių kalba. Nes į savo gimtosios kalbos turtus verta gilintis ir gilintis. Skaitant gerą lietuvių literatūrą ir gerus vertimus, skaitant apie kalbos mokslą, klausant gyvos kalbos, besimokant pačiam kalbėti rišliai, sklandžiai, gyvai…

    Svarbu išmokti ir bent vieną užsienio kalbą. Geriau net ne vieną. Tam, kad galėtumei skaityti ne tik tai, ką susimylėjo išversti lietuvių vertėjai ir išleisti lietuvių leidėjai. Nes mes gi neturime būti kaip tie paršeliai vienodi – ėdantys išvien: prie lovelio sėdime, iš lovelio ėdame. Ką valgai, tas ir esi? Ką įdėsi galvon, tas ten ir apsigyvens. Jei nieko nedėsi, tai apsigyvens proto tin-gu-lys.

  • Tik nebūk originalus, Mozartai!

    mozarto nosis kitaip

    Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

    Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro“* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

    Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

    * * *

    Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

    Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

    Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

    Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

    Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

    __________________________

    * Keith Johnstone „Impro. Improvisation and the Theatre“ (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)

  • Kas trukdo pradėti rašyti?

    john drysdale-draugas dramblys

    Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

    O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

    Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

    Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

    * * *

    O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

    Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

    Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

    Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

    O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

    Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

    Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

    Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

    Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

    Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

    Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

    Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko 😉

    ~ Sandra
    ______________________________
    *Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.