Pernai gėriau kavą su kompozitorium Laimiu Vilkončium, kuris kadaise man dėstė meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebedėsto. Aš irgi joje nebedėstau scenos kalbos. Abu ironiškai pastebėjome, jog būti išmestam iš LMTA yra ženklas, kad dar nepraradai savigarbos.

Iš „Verslo žinių“ numeryje 91/2009 publikuoto Beatričės Laurinavičienės straipsnio „Apie verslą ir kultūrą“ ištraukiau tik vieną pasisakymą. Beveik dešimties metų senumo straipsnyje maestro kalba apie tai, ką teko išklausyti jo paskaitoje.

Jo minimus 19 metų galime ištaisyti ir suapvalinti iki 30 metų, nes mažai kas pasikeitė. Taip sakau todėl, kad vakar dalyvavau Kultūros tarybos forume, kuriame buvo užsiminta apie tai, jog kultūros finansavimo strategija iki šiol kuriama. Kultūros politika, kaip suprantu, irgi krypties dar nerado. Gyvenam, chebra, be kompaso. (Laimei, vienas Seimo narys jau pripažino elektromagnetinių bangų egzistavimą – tai vis šis tas.) Bet toks jausmas, irgi iš kai kurių Kultūros tarybos narių kalbėjimo, kad pamažu visgi randasi tinkamos sąlygos ateiti žmogui su idėja.

Štai ištrauka:

„Klausiu savęs: kodėl taip yra? Kodėl 19 m. Lietuva kultūros politikos tarsi neturi. Niekas neneigia 2001 m. tuometinio kultūros ministro Gintauto Kėvišo pasirašyto dokumento, bet dabar jis nebeveikiantis. Negyvas. Kultūros kongreso metu klausiau: kuris, pridėjęs ranką prie širdies, pasakys, kas ten parašyta? Ir teisingai, kad jie nežino, nes tas dokumentas niekaip nepakeitė jų gyvenimo, nes jis nėra parankinė kultūros žmogaus knyga, leidžianti jam savo veiksmus nukreipti į prioritetus žinant, kad tie, kurie priima sprendimus, taip pat žiūri į tą patį dokumentą.“ Blogiausia yra tai, mano p. Vilkončius, jog kiekviena nauja Vyriausybė naujus kultūros uždavinius formuoja pagal savo turimą viziją. „Taip ir sukiojame kas 4 metai kultūros vežimo ienas vis į kitą pusę. O kultūrai reikia bendros krypties, kad naujos vyriausybės skelbtų tik artėjimo prie tikslo būdo kaitą, o tikslas liktų tas pats“, – kalba p. Vilkončius. Jis pateikia analogiją: Lietuvos politinės partijos labai gražiai sutarė dėl stojimo į ES ir NATO. Vieni sakė: labai greitai, kiti – ne taip greitai, tačiau kryptis buvo viena – „reikia“. Tokių stambiai suformuluotų prioritetų kultūros atveju ir reikia. Ir nieko kito daugiau. 

Pasak p. Vilkončiaus, kultūros tvarkymo modelių pasaulyje yra daugybė. Tarp jų – du visiškai priešingi: valstybinis ir liberalusis, atpažįstami pagal tai, kiek valstybė pasilieka savo nuosavybėje kultūros reiškinių, jų gamybos priemonių ir platinimo. Valstybinis modelis būdingas autokratinėms valstybėms, ideologiškai visą kultūrą laikančioms savo rankose. Priešingas pavyzdys – JAV, kur viskas priklauso arba viešajam sektoriui, arba yra privačiose rankose. Kultūros ministerijos JAV neturi – nėra reikalo administruoti ir valdyti kultūrą, viską diktuoja rinka.

Galėtum pagalvoti: rinka sukuria puikiausias sąlygas klestėti masinei kultūrai, o štai elitinė – turėtų vos kvėpuoti.

„Ne, – sako p. Vilkončius, – taip nėra, nes JAV su savo liberaliuoju modeliu nuo elitinės kultūros nenusigręžia. Priešingai, JAV Kongresas kultūros reikmėms lėšų skiria milijonus, ir, beje, – tik konkurso, kurį administruoja „National Endowment For The Arts“ padaliniai, būdu.“ Pašnekovo žiniomis, JAV nėra kultūros institucijos, kuri gali būti rami, jog kitais metais vis tiek gaus pinigų. Net Metropoliteno opera Niujorke kasmet pateikia paraišką finansavimui, kurioje įrodinėja, kokie yra sėkmingi, kaip gerai dirbo šiemet ir kaip dar geriau ketina dirbti kitais metais.

„Taikydama liberalųjį modelį, JAV vyriausybė nusimeta nuo pečių didžiulę finansavimo naštą, tačiau nesikrato atsakomybės už elitinę kultūrą ir padeda jai įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia – politinėmis teisinėmis“, – sako meno vadybininkas. Anot jo, JAV įstatymai sutvarkyti taip, kad privačiam kapitalui apsimokėtų remti kultūrą. Kitas JAV bei kitų demokratinių valstybių kultūros ramstis, kalba p. Vilkončius, yra etinės ideologinės priemonės. JAV iš visų tribūnų, žiniasklaidoje sakoma: tas, kuris parėmė kultūrą, yra garbingas valstybės pilietis. Kai kuriose JAV valstijose ar miestuose atrenkant viešųjų pirkimų laimėtoją ir susidūrus lygiaverčiams pasiūlymams, įvedamas dar vienas kriterijus – kuris iš dalyvių rėmė kultūrą. Jis traktuojamas kaip garbingesnis pilietis.

Kitas dalykas, sako pašnekovas, – pagarba rėmėjams. Pavyzdys, kaip toji pagarba rodoma, galėtų būti Didžiojoje Britanijoje veikiančios organizacijos „Arts&Business“ (anksčiau ji vadinosi „Association for the business sponsorship of arts“, ABSA) veikla. ABSA – tarpininkė tarp kultūrininkų ir verslo, padeda surasti vieniems kitus. Organizacija ypatinga ir tuo, jog rengia metų rėmėjo rinkimus, didžiulį prestižinį renginį, kur dalyvauja meno, verslo, politikos grietinėlė. Kas laimi? Ne tas, kuris davė daugiausia, o tas, kuris parėmė projektą, artimiausią šalies kultūros politikos tikslams, ir su sąlyga, kad projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, turėjo atgarsį.

„Apdovanojimus teikia pati Karalienė. O ten, kur Karalienė ką nors veikia, susirenka visa žiniasklaida, todėl įvairių kategorijų laimėtojai mažiausiai kelias savaites šmėžuoja Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje. Manau, jog verslininkas suskaičiuoja, kiek jam kainuotų nusipirkti tiek spaudos ploto“, – sako p. Vilkončius. Tarp ABSA teikiamų apdovanojimų – ir apdovanojimas kultūros administratoriui, pasiūliusiam naudingiausią verslininkui kultūros rėmimo būdą. „Jie senokai atsisakė mūsų valstybėje iki šiol gyvuojančio modelio, kai menininkas ateina pas verslininką prašyti. Mažiausiai veiksminga priemonė – įtikinėjimas: būkite geri, duokite pinigų, kaip jūs nesuprantate, kokie mes reikšmingi? Šitie dalykai niekada neveikia. Veikia tai, kad sukuriama terpė, kurioje patys įvairiausi motyvai gali vilioti paremti kultūrinę idėją“, – kalba kultūros vadybininkas. Jis įsitikinęs, jog solidžiam verslui Lietuvoje nebeįdomu vien tik siūti ar statyti, gaminti ar parduoti. Jie taip pat norėtų daugiau prisidėti prie kultūros. Tačiau nematyti požymių, kad valstybė kaip nors tokias iniciatyvas remtų.

Lietuvoje sisteminių kultūros ir verslo sąlyčio taškų nėra. Kur priežastis, kad verslas dar retai susitinka su kultūra?

„Mano supratimu, tai yra sovietinio laikotarpio didžiausias sunkusis palikimas. Ekonominį atsilikimą įveikiame, tačiau daug didesnis nuostolis yra tai, kad mūsų sąmonė buvo apsukta. Mes neturime pasitikėjimo. Visuomenės nuomonė štai kokia: aš nepripažinsiu, kad tas, kuris turi daugiau už mane, yra už mane sumanesnis. Tai kodėl jis turi, o aš – ne? Nes jis vagia“, – svarsto p. Vilkončius.

Jo mintis pagrindžia Roberto Dargio, Lie­tuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos bei UAB „Eika“ vadovo, Kongrese pasakyta kalba, tiksliau – jos įžangai pasirinkta citata iš vadovėlio „Lietuvių kalbos užduotys“ 10 klasei: „Verslo šaknys auga iš tamsos, iš baisių laikų, iš laukinės prigimties. Negi normalus žmogus gali pats iš savęs uždirbti milijonus ar net milijardus? Nieko panašaus – jei nesugebėsi ko nors apvogti, apiplėšti, tokių turtų niekaip nesukrausi. Ekonomistai, vadybininkai, advokatai – šiandien tai respektabilios profesijos. Bet visi pradeda nuo to paties – nuo nusikaltimo.“ (Iš „Gobšumo instinktas“, Regimantas Tamošaitis).

„Atkreipiau dėmesį per Kongresą: kurti Lietuvos viziją piliečiams pasiūlė verslininkas, ne kultūros žmonės. Kultūrininkai susirinkę kiekvienas šneka apie savo sritį: nesaugomi paminklai, nerengiami koncertai, nėra to, ano. Visus skaudulius jie deda į krūvą, kuri metai po metų didėja, tačiau iš esmės niekas nesprendžiama“, – sako p. Vilkončius.

Kas turi atsitikti, kad Lietuvoje atsirastų kultūros politika?

„Būtų gerai, kad į šitą darbą įsijungtų kultūros vadybininkai. Pirmiausia žiūriu į Kultūros ministeriją. Pats dirbau ten ir žinau, jog ten visą laiką buvo ir yra žmonių, kurie sugeba tai daryti. Tereikia politinės valios pradėti. Kad ir kiek keiktume švietimo sistemą, per 19 metų smarkiai pasistūmėjome į priekį. Deja, kultūros srityje pokyčiai nevyksta“, – kalba p. Vilkončius.

Jo manymu, sunkmečiu taip ir bus – juk kultūra priimama kaip žaidimai visuomenei, o savų bėdų turi visi – žemdirbiai, policininkai, mokytojai. „Būtų gerai, – sako p. Vilkončius, – kad į Kultūros ministeriją ateitų idėja. Tai galėtų būti ir žmogus, bet esu įsitikinęs, jog sistema sukuria asmenybę. Susidaro tam tikra sistema, sąlygos, ir jos iškelia asmenybę. Pats vienas gali būti genijus, bet jei sistema tau to neleidžia, niekam neįrodysi. Vadinasi, mes kažką turime keisti sistemoje, kad atsirastų asmenybė, kuri ateitų ir pasakytų: aš turiu idėją, bandykim.“

Visas straipsnis: nuoroda.

P. S.: Nuotraukos istorija – už kadro prie to paties stalelio sėdžiu aš, kalbinu ir juokinu maestro. Gėrėme kavą todėl, kad turėjau surengti fotosesiją prie interviu žurnalui „Nemunas“ (interviu darė kitas žmogus).

P.P.S.: Australai ką tik paskelbė apie vieną savo finansavimo programą (nuoroda): vieneri metai, dešimt potencialių rašytojų, kiekvienam paskirti po rašymo mentorių ir po 15 tūkst. dolerių, o po to dar ir publikuoti, ir suvesti su skaitytojais. Kaip jie patys sako, tai trijų dimensijų schema. Taip, jų ekonomika turtingesnė. Bet įsivaizduokime. Kas, jeigu tuos pinigus, kuriuos daliname už „gyvenimo nuopelnus“ (turiu omeny Nacionalines premijas), investuotume į tokias stipendijas? Be abejo, jokio amžiaus cenzo čia neturėtų būti, užkniso. Bet štai: užuot mokėję tiems, kurie yra praeitis, investuotume į ateitį. Įsivaizduojate tokį mąstymą Lietuvoje? Aš įsivaizduoju.