skaitantiems ir rašantiems

All posts in kritika

  • Išnyrantis rašytojas

    Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija“, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

    Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados“ (Publishing Trends) (nuoroda).

    Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

    Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland“ redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys“. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

    Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

    Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

    Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

    Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings“ (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

    Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

    Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

    Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!“ – sakė ji.

    Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.“ Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

    Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

    Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

    Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

    Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,“ – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

    Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

    Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

    Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

    Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

    Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

    Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

    „Kodėl tu nori rašyti?“ – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

    Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

    Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas“ bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

    Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)

  • Tikėk ir kalbančiu arkliu

    Yra toks anekdotas apie teatro korifėjų Konstantiną Stanislavskį. Atveda jam vienos repeticijos metu į sceną gyvą arklį. Po vaidinimo Stanislavskis užlipa ant scenos, prieina prie arklio, įsižiūri jam į akis ir sako: „Netikiu!“ (Anekdoto paaiškinimas – paradoksas – anot Stanislavskio, į sceną negalima atsivesti gyvūnų, nes jie savo natūralumu („organika“) visuomet nurungs patį talentingiausią aktorių. O štai reiklus jis nežmoniškai – jam neįtinka net arklio vaidyba…)

    Ne sykį esu pati taip sakiusi: nepatikėjau tuo ar anuo. Spektaklyje, filme, tekste gal rečiau. Gali būti, kad tai atėjo iš aktorystės pamokų, kuomet dėstytoja ragino vienas kitam sakyti, ar patikėjome „menine tiesa“. Kai kada ir patikėdavome, bet visų pirma stengdavomės žiūrėti reiklia akimi ir netikėti. Bet šiandien manau, kad ne vien tikėjime reikalas. „Netikiu!“ – tikrai ne naudingas komentaras kolegai. Greičiau – žalingas.

    Negaliu apsakyti, kaip buvo nemalonu išgirsti apie „nepatikėjimą“ mano pačios kūriniu (laimei, nebaigtu). Taip susijaudinau, kad iki šiol negaliu pamiršti, jog kažkas iš skaitytojų kažkuo nepatikėjo. Tačiau neseniai perskaičiau vieną talentingo dramaturgijos dėstytojo (ir dramaturgo) knygą (reklamuojamą ir šio tinklaraščio paraštėje: knyga apie rašymą nr. 5 – Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“),  kurios viena ištrauka suveikė kaip kompresas žaizdai, kurią atvėrė kvailas komentaras. Dalinuosi tuo vaistu.

    Mano nemėgstamiausia kritika prasideda fraze: „Aš nepatikėjau, kai…“ Ne publikos darbas sėdėti ir spręsti apie tai, kuo ji tiki ir kuo netiki. Visų pirma, tai neatsakinga. Bepigu gūžtelėti pečiais ir pasakyti „nepatikėjau“. Žmogus užmuša savo tėvą ir nežinodamas veda savo motiną? Netikiu. Jaunuolis mėnesių mėnesiais bando išteisinti ir tuomet įvykdo savo dėdės žmogžudystę, atsilygindamas už tėvo nužudymą? Netikiu. Moteris suardo savo patogią santuoką vien dėl su laišku susijusio nesusipratimo? Netikiu. Komivojažierius nusižudo, nes nusivylė savimi ir sūnumis? Netikiu.

    Matote, kaip lengva?

    Visų antra, tai yra arogantiška. „Aš tuo netikiu“, todėl „tai“ neturi vertės. Aš netikiu tuo, todėl neprivalau galvoti apie „tai“. Nesiruošiu nuo starto linijos paleisti žirgų, nes iš anksto atšaukiau visas lenktynes. Vienu nerūpestingu minties švystelėjimu atsisakiau pripažinti šito darbo vertę. Baigta, galas, prašom rodyti kitą pjesę.

    „Aš tuo netikiu“ yra meno priešas. Jeigu nori pradėti menininko kelią, tai geriau apsispręsk būti pasiruošęs patikėti viskuo, kas beatsitiktų kūrinyje. Mes laikinai leidžiame sau tikėti ir darome tai noriai, nes jei galvosime priešingai, tai būsime uždarę duris, už kurių vyksta menas.

    Jei nori užtrenkti save kitoje durų pusėje, gerai. Bet problema tuomet yra ne tai, kad netiki, o tai, kad atsisakai dalyvauti.

    Tuo nenoriu pasakyti, kad visi turi mėgti tai, ką mato, arba manyti, kad viskas yra įdomu. Čia kitas reikalas. Beje, manau, kad tai ir nori pasakyti žmonės savuoju „aš netikiu“. Iš tiesų jie sako, kad negali to pripažinti arba, kad tai yra atgrasu, arba įžeidu, arba sunku, arba tiesiog nuobodu. Bet kuri iš šių emocijų yra tinkamas atsiliepimas apie meno kūrinį. Bet visos yra visiškai subjektyvios.

    Būdamas jaunas eidavau žiūrėti spektaklių su Henriu, sumaniu, patyrusiu teatro žmogumi. Sykį, eidami iš drauge pažiūrėto spektaklio, abu sutarėme, kad pjesė nebuvo baisiai gera. Pirmojo veiksmo pradžioje buvo scena, kai sužinome, kad veikėjo motina mirė prieš kelias akimirkas. Veikėjo mergina, kurią jis pažįsta neseniai, atvyko paguosti. Jis bando su ja seksualiai suartėti, nori mylėtis su ja, kai tuo tarpu mirusi motina guli gretimame kambaryje. Mergina atsisako. Tai buvo gana trumpa scena, nuo kurios prasidėjo pjesė.

    Po spektaklio mes juokėmės iš pjesės prastumo ir aš priminiau tą sceną.

    – Tai buvo taip neįtikėtina, – pasakiau, – kai jis ėmė ją bučiuoti ir norėjo su ja mylėtis tiesiog vietoje.

    – Kodėl neįtikėtina? – paklausė Henris.

    – Žmonės tokių dalykų nedaro, – nusišaipiau aš.

    – Pjesė – ne apie žmones, – jis tarė, – Ji apie šitą konkretų žmogų. Kas gali teigti, kad šitas žmogus taip nepasielgtų? Aš sakau, kad jis pasielgtų, galėtų pasielgti. Tiesą sakant, taip ir pasielgė.

    – Tuomet tu patikėjai? – paklausiau.

    – Aš tikiu viskuo, ką matau scenoje, – tarė jis.

    – Bet juk tau nepatiko, ar ne?

    – Buvo nepakenčiama. Prasta, nuobodu, kvaila. Bet aš tikėjau kiekvienu žodžiu.

    Henris aiškino toliau, sakydamas, kad klinikinėje psichologijoje yra žinomas faktas, jog po mylimo žmogaus mirties kai kada labai susijaudinama. Bet tai nebuvo jo pagrindinis argumentas. Svarbiausia, kad jei tai ir būtų nedažnai sutinkamas reiškinys, dramaturgui visgi leidžiama rašyti apie jį ir tikėtis žiūrovų patikėjimo.

    – Pirmiausia, jis gali rašyti ne natūralistiškai, – tarė Henris, – Galbūt pjesė yra simbolistinė. Juk nepasmerktum visų beprotiškų įvykių „Vaiduoklių sonatoje“ vien todėl, kad jie nerealistiški, ar ne?

    – Ne, bet tai nebuvo „Vaiduoklių sonata“! – paprieštaravau. – Tai akivaizdžiai realistiškas kūrinys.

    – Tuomet problema ne ta, kad scena neįtikėtina, o tai, kad autorius supainiojo žaidimo taisykles. Jis leido žiūrovams tikėtis vieno dalyko, o paskui pateikė jiems kažką iš kitos operos, galiausiai bandė sugrąžinti mus prie pradinių žaidimo taisyklių. Tai nepadaro paties to bandymo seksualiai suartėti mažiau įtikimu. Žmonės taip elgiasi. Tiesą sakant, žmonės elgiasi ir daug keisčiau.

    Tai privertė mane susimąstyti. Bet vis tiek spaudžiau toliau.

    – Koks skirtumas tarp pasakymo, kad aš tuo netikiu, ir pasakymo, kad tai buvo painu?

    – Milžiniškas skirtumas, – tarė Henris, – ypatingai dramaturgui, kaip pats. Tu juk perrašinėji, ar ne?

    – Žinoma. Ištisai.

    – Jeigu klausysi sakančiųjų, kad netiki tuo, kas yra tavo pjesėje, tai niekada jos nebaigsi. Nes visuomet atsiras koks bičas iš antrosios parterio eilės, pasirengęs pakelti ranką ir pasakyti: „Aš tuo nepatikėjau“. Ir vos tik, norėdamas jam įtikti, padarysi pakeitimą, pakels ranką moteriškė iš penktosios eilės ir pasakys, kad dabar ji netiki. Taip gali tęstis per amžius.

    – Tai kokia išeitis? Jie visada taip sakys. Kaip man išsisukti?

    – Nukirsti Gordijaus mazgą. Vietoj to, kad rūpintumeisi, ar tavo rašinys įtikimas, rūpinkis tuo, ar jis įdomus. Tos pjesės, kurią šįvakar žiūrėjome, problema yra ta, kad ji buvo neįdomi, tikra makalynė. Jei pjesė gan įdomi, dauguma žmonių net nepagalvos, ar jie tiki ja, ar ne. Toks klausimas net neateis į galvą. Jie bus pernelyg užsiėmę, kad kreiptų dėmesį į pjesę. Žinoma, visuomet atsiras smulkmeniškų krapštukų, bet jų vis tiek niekada nepatekinsi, todėl geriau iš anksto nurašyti.

    Niekada nepamiršau, ką man sakė Henris, ir iki šiol manęs tai nepavedė.

    (mano vertimas iš Stuart Spencer „The Playwright’s Guidebook“)

  • Darom operaciją

    open_heart_surgery

    Dar viena paskaita iš Niujorko Gotham rašytojų mokyklos. Dėstytojas – Piteris Selginas (Peter Selgin):

    Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

    Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

    Toliau Selgino straipsnio „Revision: Real Writers Revise“ konspektas:

    • Pirmasis eskizas

    Hemingvėjus: „Svarbiausia yra tik užbaigti jį.“ (Ir išvis jis vadindavo pirmuosius eskizus ekskrementais…) Kaip ten bebūtų, mintis aiški: rašyk, raitykis, liekis, sprok, prisiek sau, kad pirmojo eskizo niekam nerodysi, tačiau parašyti, užbaigti jį turi. Antraip nebus ką taisyti.

    • Pasiruošimas taisymui

    Turi būti pasirengęs tokiai operacijai ne prasčiau nei chirurgas: blaivus protas, teigiamos emocijos, jokių kavos (ar alkoholio) pergėrimų, pervargimų, jokių asmeninių dramų, aistrų – tik šaltas, skvarbus protas.

    • Kaip tai daryti?

    Kai kurie rašytojai rašo ryte, o taiso vakare.

    Kai kurie parašę padeda į šalį ir užsiima kitu kūriniu, pamiršta, ir tik vėliau, atsiradus emociniam atstumui, skaito.

    Kai kurie rašydami ir taisydami užsideda skirtingas kepures, taip susidvejindami: aistringas kūrėjas ir negailestingas redaktorius.

    Galima skaityti savo kūrinį garsiai – tuomet išaiškėja daug spragų, nedermių.

    Galima supažindinti su kūriniu bičiulį – perskaityti garsiai pačiam arba išklausyti, kaip skaito kitas. Nelaukti kritikos, tik perskaityti.

    Efektyvus būdas nebepažinti savo kūrinio – atspausdinti jį neįprastu šriftu. (Man jis labai tinka!)

    Kraštutinis būdas – įduoti savo kūrinį palankiai nusiteikusiam redaktoriui. Tačiau reikia turėti omenyje, kad redaktorius linkęs ištaisyti daug ką, netgi tavo kalbos savitumą…

    • Kiek yra gana?

    Vieni pataria taisyti tol, kol pirštai ims kraujuoti, kiti siūlo nepersistengti. Iš esmės perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastume kažką naudingo galutiniam variantui. Pergalvojame iš naujo, išgyvename iš naujo. Niekur nepanaudotos pastraipos irgi naudingos – jos yra kūrybos proceso dalis.

    Pasiūlymas: parašę pirmąjį eskizą, atsiverskite tuščią lapą ir pradėkite iš pradžių. Įterpkite tik aktualias, vykusias pirmojo eskizo vietas, bet šiaip – rašykite iš naujo. (Taip įmanoma parašyti kelis skirtingus romanus ta pačia tema.)

    Nėra vienos taisyklės, kiek eskizų yra gana. Gali užtekti dviejų, gali neužtekti ir penkių…

    • Bendras paveikslas

    Nepatariama taisant galvoti iškart apie visus dalykus. Viename eskize galima susitelkti ties dialogais, kitame – ties siužetu. Kas turėtų rūpėti taisant:

    Personažai – juk galiausiai žmonės skaito knygas todėl, kad jose aprašomi žmonės.

    Siužetas – pradžia, vidurys, pabaiga…

    Požiūris (POV) – kieno akimis pasakojama, kuriuo asmeniu.

    Aprašymai – nuo abstrakčių („nepaprastas vaikas) prie konkrečių („vaikas skirtingos spalvos akimis“).

    Dialogai – lakoniškumas, potekstės, nelogiškumai (ypač nelogiškai kalba supykę žmonės), nuomonių konfliktai.

    Aplinkybės – kontekstas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas – dažnai kitoje aplinkoje tas pats veiksmas net neįvyktų („aplinka kalta“).

    Atsiminimai (flešbekai) – per juos reiktų nepamesti pagrindinio veiksmo linijos.

    Balsas – autoriaus Aš (stilius), kalbos grožis (ar tik žurnalistinis reportažas?).

    Tema – dažniausiai ryškėja (arba randama, sugalvojama) po pirmųjų eskizų.

    • Smulkmės, operuojamos užaštrintu pieštuku

    Gramatika ir skyryba – be komentarų.

    Metaforos ir palyginimai – tai svogūnai: jei jų per daug, patiekalas nebe kvepės, o dvoks.

    Būdvardžiai ir prieveiksmiai – prieskoniai, kuriuos reiktų naudoti saikingai.

    Klišės arba štampai – jeigu nuostabi frazė jau gerokai nuvalkiota, geriau sugalvoti naują.

    Paaiškinimai dialoguose – galbūt tarė, pasakė tinka labiau (nes išsišoka mažiau), nei burbtelėjo, cyptelėjo, subosijo?

    Tarptautiniai žodžiai – jeigu nenorite pretenzingumo, tai nerašykite įmantriai.

    • Trumpinti trečdaliu

    Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį. Norėdamas išvengti šitokios skaitytojo reakcijos, rašytojas turi būti dar žiauresnis ir trumpinti savo kūrinį negailestingai. Sutraukti, išbraukti, sukeisti žodžius, sakinius, pastraipas vietomis, palikti tik reikalingus žodžius…

    Pasiūlymas: pabandykite vieną iš savo kūrinių sutrumpinti trečdaliu. Atidėkite jį kelioms dienoms, vėliau perskaitykite ir pasvarstykite, ar ne pagerėjo?

    • Tai kada bus gana?

    Kai kurie rašytojai teigia niekada nebaigiantys taisyti savo kūrinių. Kai kurie nurimsta, tik pamatę savo kūrinius knygos formoje, ir tai subruzda taisyti prieš naują leidimą. Bet yra tokių, kurie sakosi jaučią, kada kūrinys baigtas. Tiesiog jų pramanytoje Visatoje kiekviena žvaigždė savo vietoje – kiekvienas žodis atsidūrė ten, kur reikia, dirba tai, ką reikia, ir jau nepajudinamas.

    Beje, save priskiriu prie tų paskutiniųjų.

    (rašyta pagal Gotham Writer’s Workshop)

  • Žudyk kritiką!

     

    Smagiausia tai net ne kritikuoti, o rašyti pažymius. Perskaitei pastraipą, nepatiko, užsimojai, kirtai žvaigždutę, parašei komentarą: „nepatiko – 1“. Ir pamiršai net pagalvoti, kaip jaučiasi autorius. Kritikos meno mūsų net mokykloje nemoko, bet su kokiu sadistišku pasimėgavimu rašo pažymius – žinome.

    Kritika nėra „kažkas tokio“. Štai keletas punktų, kurie, tikiuos, sužadins gailestį širdyse ir sugrąžins į protą:

    • Neskaitykite kitų žmonių kritikos

    Taip išsaugosite savo paties įspūdį, jūsų nepaveiks kita nuomonė – juk to ir tikisi autorius. 

    • Užrašykite savo, kaip eilinio skaitytojo, įspūdį

    Ar istorija įtraukė nuo pat pirmojo sakinio? Ar buvo malonu skaityti? Kokiam žmonių tipui šis kūrinys galėtų būti skirtas? Ar gerai pirktų tokią knygą?

    • Pasistenkite komentaruose patarti, ką galima būtų pakeisti

    Nepamirškite, kad kritiko pareiga yra: nurodyti silpnąsias kūrinio vietas ir patarti kaip galima būtų pagerinti situaciją. Vien tik sukritikuoti autorių už klaidas yra labai neprofesionalu.

    • Jei įmanoma, parašykite keletą pavyzdžių

    Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti? Konkrečiai parašęs pavyzdį to, ką turite omenyje, liksite labiau suprastas.

    • Girkite tai, ką verta girti

    Visi trokšta sulaukti ne tik kritikos, patarimų, bet ir pelnytų pagyrimų. Pastarieji naudingi tam, kad žinotume, kur mūsų stipriosios pusės, kad tobulėtume.

    • Niekada nekritikuokite paties autoriaus

    Susikaupkite ties kūriniu, nelieskite autoriaus asmeninių savybių. Na, aišku kodėl.

    • Kritikuokite kitą taip, kaip pats norėtumėte būti kritikuojamas

    Netinka mazochistams.

    x

    Kūrinio elementai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį:

    • Įžanga
    • Konfliktas
    • Siužeto linija
    • Aplinkybės
    • Charakteriai
    • Dialogai
    • Autoriaus ir personažų požiūris
    • Parodyta ar tik nupasakota?
    • Teksto forma – ar patogu skaityti?
    • Gramatika, sintaksė, korektūros klaidos
    • Kalbos stilius

     

    Jei pirmą kartą susimąstėte apie tokius elementus, tai nieko blogo, jei apsistosite ties savo, kaip eilinio skaitytojo, įspūdžiais, bet tai nebus profesionali kritika.