skaitantiems ir rašantiems

All posts in kritika

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.

     

  • Bottono kultūrinė vaistinė

     

    Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

    Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

    1.

    Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

    Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

    2.

    Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

    Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

    Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

    Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

    3.

    Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

    Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

    Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

    4.

    Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

    Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

    Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

    Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

    Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

    5.

    Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

    Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

    Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

    Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

    Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

  • Kritikai žino

    dionisas

    Kas yra literatūros kritika? Klausimas vertas atskiros konferencijos. Vienas iš pranešimų tokioje konferencijoje galėtų būti: Kuo skiriasi kritika nuo reklamos? Kitas: Kaip nešališkai rašyti apžvalgas, jei pažįstu visus knygų autorius? Būtų nuostabu, jei galėtume į šią konferenciją pakviesti užsienio viešnią, kuri papasakotų kaip NY Review of Books atrenka recenzentus:

    Book Review redaktoriai atrenka, kurias knygas mes norėtume apžvelgti ir tada randame apžvalgininkus, kurie galėtų apie jas parašyti. Apžvelgiame visus žanrus, nors visgi mūsų leidinys atspindi redaktorių ir The New York Times skaitytojų skonį. (…) Kiekvienas mūsų redaktorius kas savaitę gauna dirbti su keliomis knygomis. Jie sudaro galimų apžvalgininkų sąrašą ir atneša jį mano pavaduotojui arba man. Tuomet aptariame ir kartais sąrašą papildome. Tuomet nustatome, kokia eilės tvarka susisieksime su apžvalgininkais dėl užsakymo. Kartais pirmasis sąrašo žmogus yra pernelyg užsiėmęs arba turi interesų konfliktą (pažįsta knygos autorių, dirba su tuo pačiu agentu, rašė pagyrimo žodį autoriaus ankstesnei knygai ir t. t.), tad yra atmetamas kaip netinkamas, o mes kreipiamės į sekantį sąraše. Ieškodami apžvalgininkų visuomet dairomės naujų protingų balsų. Kartais juos randame tarp naujų autorių, kartais tai rašytojai iš kitų leidinių, kartais patys žmonės susisiekia su mumis atsiųsdami ištraukas ir aprašymais tų knygų, kurias pageidauja apžvelgti arba kurios yra iš jų ekspertizės srities.“ – 10 THINGS YOU DIDN’T KNOW ABOUT HOW THE NY TIMES BOOK REVIEW WORKS

    Būna ir taip. Galima gi pasvajoti. O kol kas – realybė. Susidėjo, štai, krūvon jau trys panašūs atvejai, keturios didelio kritikų dėmesio sulaukusios knygos, kurias vertintojai garbina už tai, kad… jos yra nesuprantamos ne tik skaitytojams, kritikams, bet ir patiems autoriams. Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Man tai ne. Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinot, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

    1 atvejis: LALAGĖ

    „Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A. J. džiugiai atsakęs: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas „Suokalbis“ pažįsta A. J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.  2012/01/16

    Išganymas po Lalagės

    2 atvejis: DU KOANAI

    „Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

    Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

    Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

    Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs. 2014/01/24

    Intelektualus malonumas

    3 atvejis: NAVAKAS

    Apie Navaką leiskite pasakyti Milano Kunderos žodžiais (iš knygos „Les testaments trahis“ – „Išduotas paveldas“): …sécheresse du coeur dissimulée derriere le style débordant de sentiments… — Po perkrautu sentimentais stiliumi slepiasi širdies sausra.

    „Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams,“ — teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

    Visgi ši apžvalga – atviras šio šedevro šlovinimas. Net jei autorės galvoje ir buvo kilęs klausimas „o kas iš to?“ — jis lengvai nustumtas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Baaaikit, nemanaaau. „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“ — Lengva dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti… 2016/12/16

    Kritikai žino

     

  • Pasikalbėjimai su Atwood

    juoda ir ruzava

    Berinkdama medžiagą komentarui apie Margaretos Atwood distopiją Tarnaitės pasakojimas“, pamaniau, kad norėčiau šį bei tą išversti ir pasidėti atsiminimui, o ir pasidalinti su jumis. Taigi atrinkau keletą ištraukų iš Atwood pasisakymų skirtingais laikais. Senieji jos interviu visgi persvėrė, bet netgi įsivaizduojant, kad rašytojos nuomonė apie kai kuriuos dalykus galėjo pakisti (kaip, tikiuosi, pakito jos darbo pobūdis, juk neberenka teksto mašinėle?!), įdomiausia yra ne tai, kas jos žodžiuose, o tai, kokį atskambį tie žodžiai palieka mumyse, skaitančiuose tuos žodžius. Beje, klausimai ir atsakymai atrinkti iš įvairių interviu vietų, jie ne visada sudėti ta seka, kokia buvo originale. Mano pastabos – laužtiniuose skliaustuose.

    * * *

    Gibson: Ar romanai yra mažiau asmeniški?

    Atwood: Ne, ne, tai mažai ką turi bendro su tuo. Tai daugiau klausimas apie tai, kiek turi vietos. Romane turi daugiau vietos judėjimui ir gali sukurti daug sudėtingesnes – nepasakyčiau sudėtingesnes“, nes eilėraščiai gali būti labai sudėtingi, bet romane gali kurti didesnę struktūrą.

    Gibson: Galbūt niekada taip negalvojate, bet ar jūs galvojate kitaip apie save kaip poetę, negu romanistę, kai dirbate.

    Atwood: Kai dirbu, aš išvis apie save negalvoju. Galvoju apie darbą, kurį darau, ir akivaizdu, kad galvoju apie romaną kitaip, negu apie eilėraštį… į tai reikia įdėti daug daugiau sunkaus darbo. Tai toks fizinis triūsas, kokio sukurti eilėraščiui nereikia. Eilėraštį gali parašyti labai greitai, o kai jis baigtas, jau ir esi gavęs viską, visą įmanomą pasitenkinimą ir įsitraukimą į tą dalyką, ir tai įvyko susitelkus vieną trumpą laikotarpį. Atitinkamai su romanu yra, kai sugalvoji idėją arba kai atrandi kelias raktines scenas. Bet problema tuomet, kaip išlaikyti savo susidomėjimą pakankamai ilgai, kad tikrai vis sėstum prie darbo ir jį užbaigtum, o man tai yra sudėtinga, nes nemėgstu dirbti. Padarysiu bet ką, kad tik išsisukčiau, ir tai reiškia, kad norėdama tikrai užbaigti romaną, turiu atsitverti nuo visų trikdžių, nes jei tai pasirinkimo tarp darbo ir trikdžių klausimas, aš visuomet pasirinksiu trikdį.

    Gibson: Ar jūs mėgaujatės rašymu?

    Atwood: Ar aš mėgaujuosi rašymu? Manau, turėčiau, ar ne, kitaip to nedaryčiau. Nemėgstu fizinio darbo ir nemėgstu pasitelkti tam tikrų valios pastangų tam, kad užtikrinčiau, jog sakiniai yra O.K. ir kad nepakartojau to paties žodžio maždaug devynis kartus tame pačiame puslapyje. Toks daug laiko užimantis darbas yra redagavimas. Mėgaujuosi rašydama pirmą eskizą. Per daug nesimėgauju tvarkymu, nes tai kaip darbas.

    Gibson: Koks yra rašytojo vaidmuo? Ar manote, kad jis turi vaidmenį?

    Atwood: Nežinau. Esu tikra, kad jis turi daug vaidmenų, bet labai nesutinku su tuo, kai žmonės sako man, koks mano vaidmuo kokioje nors gyvenimo srityje, visiškai ne. Manau, žmonės patys nusistato sau vaidmenis, o mano kaip rašytojos vaidmuo“ gali būti visai kitoks, negu kieno nors kito. Kas nors kitas gali jausti, kad jo vaidmuo yra parašyti romaną apie tai, kaip Jėzus išgelbės, ir romanas turėtų žmones atversti į tikėjimą, arba kad jis turi parašyti romaną apie tai, kaip nusikratyti amerikiečiais. Aš nematau rašyme tokio pobūdžio užduoties. Manau, jei ruošiesi gelbėti sielas ar gelbėti pasaulį, tai geriau tapti pamokslininku ar politiku, taigi nematau savo vaidmens jokiame asmeniškame santykyje su visuomene. Manau tie, kas taip mato, apgaudinėja save. Knygos negelbėja pasaulio.

    Gibson: Ar rašytojas turi kokių pareigų visuomenei?

    Atwood: Ar visuomenė turi kokių pareigų rašytojui? Kai visuomenė nuspręs, kad turi pareigą man, kaip rašytojai, imsiu galvoti apie savo pareigą jai. Žinote, manau, jos bendras požiūris į mane, kai tik ėmiausi rašymo, buvo toks, kad aš esu išprotėjusi ar kažkokia nenormali, ir jei visuomenė mane tokia laiko, nematau, kodėl turėčiau jai turėti kokių nors pareigų. Manau, kad toks visuomenės požiūris į bet kurį, kas dar tik pradeda. Bet jei tampi sėkmingas, tada tai, kad tu tuo užsiimti tampa O.K., nes, kaip mes visi žinom, visuomenė skiria daug dėmesio sėkmei. Tačiau tai nėra pagarba rašymui per se, rašymui, kaip teisėtam užsiėmimui; tai pagarba sėkmei, o tai yra kitas reikalas. Tave lygiai taip pat gerbtų, jei būtum sėkmingas senų automobilių perpardavinėtojas.

    Gibson: Ar manote, kad tai kanadiečiams būdinga reakcija į rašytojus?

    Atwood: Ne, tai amerikietiška. Viskas keičiasi į gera, tačiau visuomet matai dalykus kažkiek iš savo nelengvos jaunystės perspektyvos, o mano atveju ji tikrai buvo sunki. Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurių požiūris į tai, ką darau, buvo teigiamas. Visi kiti buvo arba skeptiški, arba negatyvūs.

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Hancock: Kaip nepametate pasakojimo gijos ranka rašytame eskize?

    Atwood: Dažniausiai pradedu nuo pradžios ir varau tiesiai iki galo. Tai kaip CBC Nuo pakrantės iki pakrantės“ [kanadiečių Coast to Coast“ – TV žinių programa]. Pradedu Niufaundlende, o tada – linksmaisiais kalneliais per visą šalį pagal laiko juostas. Jei dirbu prie romano, parašau ranka gal dvidešimt puslapių. Pradedu surinkinėti tą tekstą spausdinimo mašinėle, kol tuo pačiu metu rašau romaną toliau nuo ten, kur baigiau. Aš visada save pasiveju surinkinėdama, tuo tarpu tęsiu rašymą ranka. Tai man primena, ką parašiau prieš dieną ir leidžia nepamesti gijos. Tačiau kai kuriuos dalykus parašau iškart. Kai gerai jaučiuosi, galiu parašyti dvidešimt puslapių ranka vienu prisėdimu ir surinkti dešimt puslapių mašinėle. Bet žinoma dar yra daug perrašinėjimo.

    Hancock: Ar tai nuolatinis kūrimo metodas?

    Atwood: Ne visuomet pradedu nuo pradžios ir einu iki galo. Kartais rašau nuosekliai iki tam tikros scenos, kuri ne iš tos vietos. Žinau, kad scena turi būti kur nors prie pabaigos, tačiau vis tiek užrašau ją. Jei tai tapo gan svarbu, noriu užrašyti, kol nepamiršau. Šen bei ten turėsiu mažus plotelius. Tai tarsi žemėlapio spalvinimas. Tai tam tikra tyrinėjimo forma. Eini palei upę. Čia yra ištirta teritorija“, o čia yra neištirta teritorija“. Bet jau maždaug žinai, kad turėtum prieiti prie pagodos [budistų šventovės], nors nežinai, kas tarp čia ir ten. Žinai, kad prieisi prie dalykų, apie kuriuos nutuoki. Bet ne visuomet žinai, kaip ten nukakti. //

    Hancock: Ar esate griežta savo nebaigtų darbų kritikė?

    Atwood: Sakykime taip. Žmonės dažnai manęs klausinėja, kuris iš mano redaktorių yra tikras redaktorius“. Ar Kanados, ar Amerikos, ar Anglijos? Tiesa yra ta, kad nė vienas iš jų. Iki to laiko, kol jie gauna mano darbą, jis jau paprastai būna perėjęs šešis eskizus. Kažkada buvau House of Anansi“ [kanadiečių leidykla] redaktorė. Tai mane šio bei to išmokė apie redagavimą. Nors pirmąjį eskizą parašau labai greitai, revizuoju lėtai.

    Hancock: Ar ko nors pasimokote iš knygų, kuriomis žavitės?

    Atwood: Kažko išmoksti iš visko. Bet ko išmoksti, štai klausimas. Dažnai dvidešimt ar trisdešimt metų nežinai, kad kažko išmokai. Staiga po metų ar dviejų, ar penkerių gali pasirodyti, kad kažko sau labai svarbaus išmokai dar anuomet. Skaitau malonumui, o tokiais momentais išmokstu daugiausiai. Nevalingas mokymasis.

    Hancock: Ar diskutuojate apie dar nebaigtus darbus?

    Atwood: Beveik niekada. Apie Tarnaitės pasakojimą“ šiek tiek kalbėjausi su Graemu [tai Atwood vyras, rašytojas Graemas Gibsonas]. Manau, jam pasirodė, kad man važiuoja stogas. Tai ir yra problema, kai kalbi apie nebaigtus darbus. Jie visada pasirodo kažkaip beprotiškiau, negu galėtų būti užbaigus. Jis vis kartodavo: Su šita knyga pakliūsi į bėdą.“ Tačiau, nežiūrint to, mane skatino.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Gibson: Ar turite minčių, kodėl tai atsitiko per paskutiniuosius dešimt metų ar septynerius metus? [turima omenyje, kodėl Kanadoje išsivystė romano žanras]

    Atwood: Visuomet yra ryšys tarp to, ką žmonės rašo ir ką jie skaito; o tai, ką jie skaito, iš dalies priklauso nuo leidybos pramonės galimybių; turiu omenyje, jeigu tai, ką jie skaito yra vien tik importuoti romanai apie Niujorką ar apie Londoną, Angliją, niekas savo šalyje nepajus, kad gali rašyti tikrovišką“ knygą, nebent nuvyks į tas vietas, ir netgi tuomet iš tiesų negalės parašyti tikros knygos, nes nebus ten vietinis. Taigi jei savo šalyje neturime leidybos industrijos, turiu omenyje leidžiančios grožinę literatūrą [fiction] apie savo šalį, automatiškai pralaimime, nes neturime auditorijos, neturime modelio. Esi tarsi amputuotasis ir privalai arba išvažiuoti ir rašyti kaip išeivis arba išvažiuoti ir rašyti kaip apsimetėlis, tačiau negali likti ir rašyti tikrų knygų apie tikras vietas, nes tam neturi medžiagos ir tam nėra rinkos [there’s no input for it, and there’s no outlet for it].

    Dissecting the Way a Writer Works“, klausinėjo Graem Gibson, 1973. Iš knygos „Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Atwood: Su realybe“ nėra viskas labai paprasta, vien jau su kalba. Kiek kalba siejasi su realybės kultūrine patirtimi, kiek ji gali būti perduodama? Kiek galima išversti į kitą kalbą ir kiek tai gali būti suprantama? Mane jau yra išvertę į daugiau nei dvidešimt kalbų, iš kurių tik dvi galiu skaitydama daugmaž suprasti. Neįsivaizduoju, kas sakoma kituose vertimuose, ką jie sako žmonėms, kurie skaito juos.

    — interviu Tightrope-Walking Over Niagara Falls“, klausinėjo Geoff Hancock, 1987. Iš knygos Margaret Atwood. Conversations“, Virago, 1992.

    * * *

    Klausimas: Ar galėtumėt ką nors patarti pradedantiems rašytojams, kurie nori padaryti karjerą rašydami grožinę literatūrą [fiction]?

    Atwood: Ne, nes jie visi yra individai. Taigi norėdamas duoti kokį nors patarimą, turi žinoti, ką konkrečiai kiekvienas rašo. Taigi be labai bendrų dalykų – kaip pavyzdžiui patarimo rašyti kas dieną, atrasti tai, kas tau patinka, tirti rinką – be šitų dalykų labai sunku ką nors jiems patarti, nes nežinai, kokios jų problemos.

    Taigi jei jų problemos yra negaliu rašyti rytais“ – tai vienos rūšies problemos. Jei problema yra na, aš rašau daug, tačiau nežinau, kaip redaguoti“, tuomet tai kitos rūšies problemos. Jei tai apie tai, kaip susirasti agentą?“, tai visai kitos rūšies problemos. Jei tai ar man reikia agento?“, tai visai kitos rūšies problemos. Taigi tikrai negali žinoti, kokia yra jų situacija.

    Taigi jei norite paklausti, ar gali žmogus iš to uždirbti pragyvenimui? Atsakymas: gali, daug žmonių uždirba, bet daug ir neuždirba. Taigi tai bus individualu, o patarimų jau yra tiek daug pridalinta, daug jų yra ir The Writer“ žurnale. Kitas dalykas yra dietos. Gali perskaityti tonų tonas patarimų apie dietas. Bet jeigu iš tikrųjų neseksi patarimais, visas tas skaitymas nepadarys jokio skirtumo.

    Klausimas: Taigi rašymas yra daugiausia tiesiog sėdėjimas kėdėje ir —

    Atwood: — tai atkaklumas, nemenka dalimi. Tai ne viskas, ko reikia, tačiau jeigu jo neturi, nieko nebus.

    — žurnalas The Writer“, 2012 m. rugsėjo numeris, klausinėjo Gabriel Packard.

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra