skaitantiems ir rašantiems

All posts in knyga

  • Bottono kultūrinė vaistinė

     

    Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

    Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

    1.

    Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

    Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

    2.

    Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

    Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

    Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

    Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

    3.

    Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

    Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

    Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

    4.

    Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

    Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

    Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

    Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

    Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

    5.

    Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

    Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

    Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

    Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

    Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

  • Atgaiva akims: knygų nereklama

    atgaiva-akims

    Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

    Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

    O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

    Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

    Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

    Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

    Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

    Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

    Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

    Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

    O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

    (Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

  • Pingvinų paletė

    pocket-penguins

    Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

    Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

    penguin_virseliai

    Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

    Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

    great_ideas_serija-DP

    DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

    Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

    autorius slepiasi

    Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

    O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

    reprodukcija ir kt

    Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

    Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

    DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

    Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

    Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

    Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

    Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.

  • Išnyrantis rašytojas

    Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija“, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

    Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados“ (Publishing Trends) (nuoroda).

    Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

    Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland“ redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys“. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

    Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

    Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

    Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

    Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings“ (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

    Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

    Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

    Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!“ – sakė ji.

    Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.“ Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

    Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

    Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

    Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

    Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,“ – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

    Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

    Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

    Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

    Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

    Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

    Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

    „Kodėl tu nori rašyti?“ – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

    Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

    Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas“ bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

    Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)