skaitantiems ir rašantiems

All posts in Karl Ove Knausgaard

  • Kanibalistinė literatūra

    „Kai žinai per mažai – dalykas neegzistuoja. Kai žinai per daug – taip pat neegzistuoja. Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?“

    Tai ištrauka iš knygos, kurią gavau dovanų iš leidyklos „Baltos lankos“. Tokios dovanos, žinoma, turi būti uždirbtos. Visų pirma, rašymu apie knygas. Visų antra, rašymu apie dovanotas knygas. Bet aš prisiekiau sau, kad nemeluosiu ir nereklamuosiu to, kas man nepatinka. Tiksliau, leidyklos turėtų žinoti, kad bad publicity is good publicity. Bet koks kalbėjimas apie knygą yra liudijimas, kad toji knyga egzistuoja, kad galima eiti ir įsigyti.

    Dėl šitos knygos buvau rami. Apie ją rašiau jau prieš… nežinau, gal penkerius metus? Kai perskaičiau antrąją šešiatomio „My Struggle“ knygą angliškai. Paskui nusipirkau pirmąją. Paskui kasmet laukiau kitos. Dabar tebelaukiu paskutinės, šeštosios. Uždelsė (įtariu klastą), bet girdėjau gandą, kad jau šiais metais, lapkritį, bus – ir joje bus apie Hitlerio opusą tuo pačiu pavadinimu – „Mein Kampf“ („Mano kova“).

    Apie Karlo Ove’ės Knausgaardo knygos tematiką esu parašiusi esė žurnale „Nemunas“, o ištrauką publikavusi čia, „Grafomanijoje“ (nuoroda). Ką dar galėčiau pridėti?

    Pirmiausia, buvo įdomu vėl skaityti, šįkart lietuviškai, šįkart nuo pradžių. Prisiminiau, kad esu mačiusi video įrašą, kur autorius skaito pradžią angliškai Amerikos skaitytojams. Anuomet nustebino jo balsas, jo monotoniškas skaitymas, jo, galėčiau sakyti, nuobodumas. Paskui mačiau dar ne vieną jo interviu ir paskaitą – nebestebina. Skaitydama knygos pradžią, mintyse išgirdau jo balso monotoną: prie jo reikia priprasti. Tam, kad skaitytumei ir lauktumei tų knygų, turi nusiraminti. Bus ramus kalbėjimas. Išsivirk arbatos ar kavos, įsipilk vyno, sėsk ir klausykis – akimis.

    Vieną tos knygos tomą beskaitant, užsimaniau valgyti tai, ką valgo Karlas Ove: tuomet jis dirbo sanitaru psichiatrinėje ligoninėje ir gamindavo pusryčiams virtų kiaušinių, išvirdavo kavos, būtinai juodos, nebūtinai skanios (kas buvote Skandinavijote, žinote, apie ką aš čia). Mečiau knygą ir nuėjau į virtuvę. Nemaniau, kad virti kiaušiniai su juoda kava gali sukelti nostalgiją. Bet nuo tol man sukelia.

    Paskui tas tėvo ir sūnaus santykis, psichologinio smurto tema, savidestrukcija, brutalūs vyrų ir moterų santykiai. Tie ilgoki tekstiniai užliūliavimai skirti tam, kad prisiminimų dūriai būtų pakeliami. Tiek autoriui, tiek skaitytojui.

    Skirtis tarp esė ir fikcijos: ištrinta. Kai kurios puikios knygos pakeitė mano gyvenimą todėl, kad jas perskaičiusi sušukau: ak, pasirodo, galima ir taip! Tai po šitų knygų pradedi manyti, kad viskas galima. Bet. Žiūrėti į straipsnio pradžią: kaip patekti į tą vietą, kur viskas galima?

    Galbūt visas šešiatomis apie tą vietą. Rašymas apie rašymą. Vadinu tai kanibalistine literatūra. (Ne, aš ne prieš kanibalizmą, aš gi rašytoja.)

    Šiek tiek tragikomiška šito rašytojo situacija – jis nelaimingas, nes šeima, buitis, gyvenimas trukdo rašyti. Jam tenka išsikovoti teisę rašyti. Nors neauginu vaikų, bet žinau, kad man, moteriai, išsikovoti teisę rašyti yra sunkiau, negu jam. Mano kova su buitimi net kova nelaikoma. Vyrams atrodo savaime suprantama, kad tai aš išplausiu indus, grindis, klozetą, įjungsiu skalbyklę, padžiausiu skalbinius, uždirbsiu pinigus savo maistui ir būstui, grožio paslaugas apsimokėsiu ir būsiu aistringa lovoje, o puslapiuose – ką jau ir bekalbėti, išliksiu jautri, dvasinga, autentiška, tik ne bobiška. Misija neįmanoma.

    Tai va, šitas autorius – bobiškas. Ir tai jo pagrindinė kova, dėl kurios ir aš džiūgauju, nes susitapatinu. Žinote? Moterys lengvai tapatinasi su vyrais protagonistais, o vyrai su protagonistėmis – ne. Mielos rašytojos, mūsų romanų vyrai neskaito. Tad ačiū Knausgaardui už tai, kad išrašė mūsų moteriškas problemas, kurias perskaitys vyrai. (Girdėjau, kad su žmona jis visgi išsiskyrė – štai, kokia kaina!)

    Leidyklos atstovei sakiau, kad būtinai pasakysiu savo nuomonę apie lietuvišką vertimą. Tai va: keistas. Šių romanų kalba turėtų būti paprasta, bet neprasta. Ją turi būti lengva skaityti, tačiau ji turi kabinti. Susidarė toks įspūdis, kad lietuvišką vertimą sunkiau suprantu negu anglišką. Tiksliau, kažko nesuprantu. Nekalba tiesiai į tą smegenų centrą, kur gimtoji kalba. Skaitant juntama, kad tai vertimas. Vadinasi, gerai, bet ne puikiai išversta. (Problema paprasta: puikūs vertėjai turi būti daugiau negu tikslūs vertėjai – būti puikūs rašytojai savo gimtąja kalba. Tokių turime maža.)

    Šis šešiatomis yra pasaulinės literatūros įvykis, bet ne bestseleris. Tiems, kas mėgsta literatūrinius nuotykius, su juo bus smagu pagyventi – užtikrinu.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Rašymas bendruomenei

    Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

    Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

    Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

    Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

    Lietuvos naratyvas

    Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

    Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

    Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

    Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

    Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

    Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

    Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

    Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

    Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

    Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

    Nuo informacijos prie patirties

    Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

    Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

    Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

    Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

    Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

  • Dylanas ir Nobelis

    dylanas-raso

    Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

    dylanas-franzen

    Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

    dylanas-knausgaard

    Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

    Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

    Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.