skaitantiems ir rašantiems

All posts in Juozas Baltušis

  • Papievis prancūzų literatūros lauke

    prancuzijos-pieva

    Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makine) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

    Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

    Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

    Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

    Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

    Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

    Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

    Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

    Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

    Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

    Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

    Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

    Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

    [nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]

  • Diagnozė: maratonas

    murakamis bėga

    Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

    Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

    Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

    Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

    Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

    Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

    Nepadorus redagavimas

    Darom operaciją

    Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

    Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

    Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

    Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

    Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

    To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

    Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

    Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

    Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

    Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

    Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

    Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

    Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

    Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

    Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

    Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

    Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

    Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

    Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

    Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

    Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

    Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

    Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

    Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

    Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

    Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

    Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

    Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

    Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

    Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

    Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

    Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

    Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

    __________________

    * Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.