skaitantiems ir rašantiems

All posts in įžanga

  • Struktūra: užuomazga

    Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

    Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

    • Ekspozicija

    Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

    • Šešėlinis prologas

    Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

    • Balansas

    Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

    • Praeities įvykis

    Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

    • Užuominos

    Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

    • Pagalbininkas

    Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

    • Esminis dramos klausimas

    Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

    _________________

    Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
    1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
    2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

  • Grožinė, negrožinė ir kt.

    Lietuvių kalboje fiction ir non-fiction atitinkamai: grožinė literatūra ir negrožinė literatūra (dėl pastarosios netgi atsiklausiau profesionalų iš VLKK). Ką reiškia žodis grožinė geriau jūs man pasakykite, nes aš tik jaučiu jo ryšį su grožiu, o grožis yra baisiai miglotas reikalas, nes – skonio reikalas. Tuo tarpu žodis fiction, kuris siejasi su fikcija, o dar ir išmone, pramanu, melu, man atrodo aiškus. Non-fiction – nepramanytas, dokumentinis, bandymas užrašyti tiesą.

    Kadangi šis straipsnis yra angliškojo santrauka, naudosiu ir nelietuviškus terminus, kad būtų mažiau (daugiau?) sumaišties. Šiaip ar taip, lietuvių filologai turbūt turi savo teoriją ir paaiškintų geriau. Tik man iš jų paaiškinimų kol kas neaišku.

    Apie grožinės literatūros (fiction) istorijas dažniausiai sakoma, kad jos yra melas, kuris yra tiesa. Jos yra išgalvotos, tačiau atspindi tiesą. Užrašytos taip tikroviškai, kad skaitytojas jomis patiki.

    Pagrindinės grožinės literatūros (fiction) formos yra: romanas (novel), apysaka (novella) ir novelė arba apsakymas (short story). Toliau termino apsakymas nenaudosiu, nes lietuviai jį apibrėžia maždaug taip:

    Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo. (…) Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės. (Vikipedija)

    Mano manymu, skirti dvi trumposios literatūros formas pagal turinį yra labai painu. Turbūt taip galvoja ir daugiau žmonių, nes pamažu ima dominuoti tiesiog novelė.

    Romanas (novel) ir apysaka (novella) –

    Romane paprastai veikia daug personažų, yra daug įvykių, aplinkybių, nuotaikų ir t.t. Parodomas visas pasaulis. Jo publikacijos apimtis – apie 150–300 psl., nors kartais siekia ir 1000 psl. Kompiuterinis skaičiavimas būtų toks: apie 80 000 žodžių (320 psl., double spacing, 12 point font).

    Apysaka yra trumpesnioji romano forma. (Amerikiečių leidyklos nelabai žino, kaip tokios apimties knygas parduoti, todėl geriau apsispręsti – rašyti plačiau (romaną) arba daug siauriau (novelę).)

    Novelė (short story) –

    Novelės esmė – susitelkimas į vieną dalyką:

    –       vieną įvykį

    –       vieną laikotarpį

    –       vieną vietovę (aplinkybes)

    –       vieną nuotaiką

    Novelės publikacijos (knygoje ar žurnale) apimtis – 10–25 psl. Bet gali būti tik 1–2 psl. (flash fiction) arba net iki 50 psl. Kompiuteryje: ne daugiau 15 000 žodžių (60 psl., double spacing, 12 point font).

    Kadaise novelės buvo labai populiarios, nes jų laukdavo beveik visi žurnalai (čia, aišku, ne Lietuvoje, o Amerikoje). Dabar jas dažniausiai skaito rinkiniuose, literatūros žurnaluose.

    Pradedančiam rašytojui patariama išbandyti novelę – ne todėl, kad ji lengvesnė (trumpą kūrinį daug sunkiau sudėlioti paveikiai), bet dėl to, kad jos eskizą lengviau perrašyti, redaguoti, galima greičiau pajusti rašymo proceso visumą. Be to, labai norint, novelę galima išplėsti iki apysakos ar romano.

    Aukštoji literatūra (literary fiction) ir žanrinė literatūra (genre fiction) –

    Žanrinė literatūra apima: mistiką (mystery), detektyvą (?) (suspence), mokslinę fantastiką (science fiction), fantastiką (fantasy), siaubą (horror), vesterną (western), meilės romaną (romance)*. Yra toks išankstinis nusistatymas, kad žanrinė literatūra yra prasto lygio, tačiau kai kurie rašytojai yra tikri savo srities meistrai: Reimondas Čandleris (Raymond Chandler), Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien), Stivenas Kingas (Steven King), Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

    Aukštąją literatūrą apibrėžti sunkiau, bet trumpai tariant – tai vadinama menu, o jos kūrėjai – didžiaisiais, nes parašė tikrus literatūrinius šedevrus. Tarpe jų: Antonas Čechovas (Anton Chekhov), F. Skotas Fitdžeraldas (F. Scott Fitzgerald), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), Levas Tolstojus (Lev Tolstoy), Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), (ir vėl) Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

    Komercinė literatūra (commercial fiction) – tai kažkas tarp: kai žanro rėmuose kuriami aukštajai literatūrai būdingi stiprūs charakteriai, situacijos. Į tokią kategoriją patenka žymusis Elenos Fylding (Helena Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tarpžanrinės komercinės literatūros chick-lit (mergaičių lyga?) pavyzdys).

    Metus visus išankstinius nusistatymus, galima teigti, kad gerai arba prastai rašyti galima bet kurį tipą ar žanrą, bet visada naudinga lygiuotis į meistrišką Literatūrą (iš didžiosios raidės).

    Šioje santraukoje neišvardinti negrožinei literatūrai (non-fiction) priklausantys žanrai: memuarai, autobiografija, biografija, esė, istorinis romanas. Taip pat nekalbėta apie literatūrą vaikams, paaugliams, jaunimui. To nebuvo paskaitoje, kurią čia sukonspektavau, bet jie egzistuoja 🙂

    (konspektavau iš „Gotham Writers‘ Workshop“)

    P. S.: Kai kurių angliškų terminų vertimai gali būti neteisingi – jei galite, pataisykite mane.

    ———————

    *Šiuos vertimus dabar (2012-06) norėčiau patikslinti: mystery – detektyvas, suspense – trileris, fantasy – fentezi arba maginė fantastika.

  • Naratyvas aperityvui

    Naratyvas – pasakojimas. Kaip kuriamas naratyvas arba kaip yra pasakojama? Tai analizuoti galima atsižvelgiant į du dalykus. Pirmasis dalykas yra struktūra (kokia tvarka dėliojami įvykiai, kaip skirstomos dalys, žodžiu, kaip viskas montuojama), o antrasis – kas, kaip, kieno balsu mums pasakoja? Šįkart trumpai apie pastarąjį:

    Pasakojimas pirmuoju asmeniu –

    Tai pirmasis, seniausias britų romanistų pasakojimo būdas, kai pasakotojas stengėsi įtikinti skaitytoją istorijos tikrumu, kartais netgi perleisdamas veikėjui visas autorines teises, kaip tai padarė Danielis Defo (Daniel Defoe) savo kūrinyje Robinzonas Kruzas“. Pasakotojas gali likti nematomas arba kartais pasakyti kažką nuo savęs, kreiptis į skaitytoją, perkelti skaitytoją iš praeities“ į dabartį“. Pasakodamas nuo savęs pirmuoju asmeniu (esamajame laike), autorius išduoda, kad pasakojantis asmuo yra išgyvenęs pasakojamuosius įvykius (būtajame laike). Visai kaip filme: jeigu mus lydi balsas už kadro, tai esame įsitikinę, kad bent to balso savininkas iki galo liks gyvas, nes kitaip – kas gi papasakotų istoriją?

    Atsiminimas –

    Jeigu pasakotojas pirmuoju asmeniu neria į savo atsiminimus, tai dažnai jis neria taip giliai ir prisimena tiek daug tikslių detalių, kaip nė vienas iš mūsų. Kai kuriuose romanuose puslapių puslapiai smulkių kambario, asmens, santykių aprašymų, dialogų su tiksliomis veikėjų reakcijomis. Ar gali taip būti, kad veikėjas (pasakotojas) turi tokią atmintį ir viską prisimena? Kadangi kiekvienas autorius kaunasi už tai, kad jo kūrinys (išties tai pramanas, bet vis tiek) būtų visiškai įtikėtinas ir laikytinas tikru įvykiu, tai verta susimąstyti ir dalykų, išnirusių iš užmaršties rūko, aprašymui skirti daugiau pastangų.

    Neadekvatus pasakotojas –

    Tai pasakotojas, kuris yra visiškai nuoširdus, pasakoja tiesą, kurią jis žino, tačiau iš jo pasakojimo skaitytojas supranta, kad tai neadekvačiai situaciją, aplinką, save suvokiantis asmuo. Pavyzdžiui: jei pasakotojas yra autistas.

    Pasakotojo lytis –

    Turbūt daugiau žinome atvejų, kai vyras rašo kaip moteris, o ne atvirkščiai. Tačiau šis pasakojimo būdas atrastas jau seniai, nieko juo nenustebinsi. Kitos lyties balsu kalba ir vyrai, ir moterys. Toks apvertimas daromas su priežastimi: kai taip yra naudingiau naratyvui ir pagrindinės idėjos išpildymui.

    Multi-naratyvas –

    Ne vienas, o du ar daugiau pasakotojų. Turbūt daug kas skaitė Viljamo Folknerio (William Faulkner) Kai aš gulėjau mirties patale“. Jeigu tinka, tai kodėl gi ne?

    Skazas –

    Nežinau tikslaus lietuviško šio termino atitikmens (šnekamoji kalba?). Tai yra rusiškas žodis – skaz“, nuo skazat“ – pasakyti“. Tai pasakojimas pirmuoju asmeniu ne literatūrine kalba, o tokia, kokią girdime gatvėje. Irgi – kodėl gi ne, jei yra priežastis?

    Sąmoningas romanas –

    Kai kurių romanų pagrindinis veikėjas yra pats romano autorius, bet tai ne autobiografija (Dikenso Deividas Koperfildas“).

    Kreipinys į skaitytoją –

    Kai veikėjas (pasakotojas) ištisai bendrauja su skaitytoju: klausia, tariasi, provokuoja, spėlioja, kokia galėtų būti skaitytojo nuomonė, ir panašiai.

    Visažinis pasakotojas –

    Visi autoriai, bet ne visi pasakotojai yra visažiniai. Romanas su visažiniu pasakotoju (jis žino tiek pat, kiek ir autorius, o paprastai profesionalus autorius žino, ką nori pasakyti, todėl žino apie istoriją viską), turės problemą: kodėl visažinis pasakotojas atskleidžia vieną, bet neatskleidžia kitos paslapties? Kaip jis žaidžia su skaitytojais? Kodėl?

    Kieno akimis? –

    Labai neįprasta būtų pradėti pasakojimą vieno veikėjo akimis, o toliau įlįsti į kitą veikėją arba pasakotoją ir pasakoti kito akimis. Nors Tolstojus romane Ana Karenina“ nepaiso jokių ribų: vienoje vietoje mes netgi girdime trumpą kalės Laskos vidinį monologą. Genijui daug kas leidžiama, tačiau ne visi paprasti mirtingieji drįsta tai daryti. Šokinėti iš vieno personažo galvos į kitą, aišku, niekas neuždraus, bet taip besimaivydami galime lengvai prarasti skaitytojo tikėjimą, kad pasakojime yra tiesos. Dažniausiai autorius pasirenka vieną personažą, kurio galvoje bus leista lankytis viso pasakojimo metu. Mažiau siužeto komplikacijų.

    Pasakojamasis laikas –

    Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis.

    Pasakojamojo laiko pakeitimas –

    Daugumoje romanų pasakojama būtuoju laiku, tačiau yra ir tokių, kuriuose laikas pakeičiamas vidury pasakojimo. Tai kažką keičia. Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

    Laisvasis netiesioginis stilius –

    Arba laisvasis netiesioginis diskursas. Kai pasakotojas persiima personažo jausmais. Ši technika tokia dažna, kad mes net nebepastebime jos. Bet kažkada kažkas pirmasis ją panaudojo. Tai – Džeinė Ostin (Jane Austin).

    Tokiu stiliumi nesąmoningai rašiau ir aš. Nuo šiol daug ką naratyve darysiu arba nedarysiu sąmoningai.

    Šis konspektas rašytas pagal
    John Mullan “How Novels Work”.