Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

„Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.