skaitantiems ir rašantiems

All posts in funkciniai stiliai

  • Šiandien, prieš 22 metus

    Apie Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ sužinojau prieš septynerius metus. Maždaug. Į lietuvių kalbą šio autoriaus romanai, kiek žinau, dar neišversti, bet šito pavadinimas galėtų skambėti kaip „Begalinis pokštas“, o dar geriau — „Begalinis bajeris“. D. F. Wallace’o nebeliko 2008-aisiais. Šiandien sukanka lygiai 22 metai, kai „Begalinis pokštas“ pasirodė, ir norisi tiek sau, tiek visiems priminti, koks ilgas kartais knygos kelias iš nebūties, nežinomybės iki, na, jei ne šlovės, tai bent auditorijos, kuri supranta tai, kas toje knygoje tarp eilučių tūno. Tam, kad knyga gyventų, o gimsta ji skaitoma, reikia laiko. Jei knyga išimama iš prekybos po metų, nesulaukus komercinės sėkmės, kaip tai daroma Lietuvoje… ai, patylėsiu.

    Jonathanas Franzenas kadaise parašė eulogiją savo bičiuliui D. F. Wallace’ui. Štai keletas ištraukų (verčiau aš):

    Kaip daugelis rašytojų, ir netgi labiau negu dauguma jų, Dave’as mėgo valdyti situaciją. Jį lengvai sujaukdavo chaotiškos socialinės aplinkybės. Be Karenos esu matęs jį vakarėlyje tik du kartus. Į vieną pobūvį, kurį surengė Adamas Begley, turėjau atitempti beveik jėga, bet vos tik įėjome pro duris ir sekundei paleidau jį iš akių, apsisuko ant kulno ir grįžo į mano butą kramtyti tabako ir skaityti knygos. Kitame vakarėlyje neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti, nes tai buvo „Infinite Jest“ pristatymo šventė. Jis išgyveno tai, kartodamas ačiū, vėl ir vėl kartodamas ačiū su skausmingai perdėtu oficialumu.

    Nepaprastu koledžo dėstytoju Dave’as galėjo būti dėl vieno dalyko – darbovietės metodiškumo. Tuose rėmuose jis galėjo saugiai naudotis savo milžiniška ir tikra gerumo, išminties, patirties sankaupa. Interviu struktūra taip pat buvo saugi. Kai interviu objektu buvo pats Dave’as, jis galėjo atsipalaiduoti ir užsiimti klausinėtoju. Kai pats būdavo žurnalisto vietoje, dirbdavo geriausiai tuomet, kai galėdavo rasti techninį aptarnautoją – Johną McCainą lydėjusį operatorių, radijo šou studijos operatorių – kuris apsidžiaugdavo sutikęs žmogų, nuoširdžiai susidomėjusį jo darbo paslaptimis. Dave’as mėgo smulkmenas vardan smulkmenų, bet smulkmenos buvo ir jo širdyje susikaupusios meilės išdava: būdas prisiliesti prie kito gyvo žmogaus gan saugioje zonoje.

    O tai buvo daugmaž toks literatūros apibrėžimas, dėl kurio sutarėme savo pašnekesių ir susirašinėjimų metu 1990–ųjų pradžioje. Pamėgau Dave’ą nuo pirmojo iš jo gauto laiško, bet per du pirmuosius bandymus susitikti gyvai, dar būnant Kembridže, jis tiesiog nepasirodė. Net jau ėmus matytis, mūsų pasimatymai dažnai buvo įtempti ir skuboti – visai ne tokie intymūs, kaip keitimasis laiškais. Pamėgęs bičiulį iš pirmojo žvilgsnio, vis stengiausi įrodyti esąs gan linksmas ir gan protingas, bet jis turėjo įprotį spoksoti į tašką esantį kažkur už kelių mylių, ir tai vertė jaustis taip, tarsi mano pastangos būtų bergždžios. Nedaug dalykų gyvenime man yra suteikę didesnį pasiekimo jausmą negu Dave’o prajuokinimas.

    Bet ta „neutrali vidurinė zona, kurioje galima giliai prisiliesti kito gyvo žmogaus“: tai, kaip nusprendėme, buvo literatūros prasmė. Sutarėme sutarti dėl apibrėžimo: „būdas ištrūkti iš vienatvės“. Ir niekur kitur, kaip tik rašytinėje kalboje, Dave’as galėjo visiškai ir puikiai valdyti situaciją. Rašytojų amžininkų tarpe jo retorinis virtuoziškumas buvo pats stipriausias ir paveikiausias, ir išradingiausias. Nuo ilgesnių nei 70 ar 100 ar 140 žodžių sakinių gelmės iki trijų puslapių ilgio pastraipos makabriško humoro ar įstabių sąžinės išnarstymų, kuriuose galėjai užuosti ozoną iš traškios sakinių struktūros precizikos, pastangos nesijautimo ir tobulai muzikalių perėjimų dešimtyje skirtingų lygmenų – aukštai, žemai, viduriukas, techninis, hipsteriškas, moksliukas, filosofiškas, tarmiškas, vodeviliškas, didaktiškas, kietas, nelaimingai įsimylėjęs, lyriškas. Tie jo sakiniai ir tie puslapiai, parašyti tuomet, kai galėdavo kurti, buvo taip pat tikri ir saugiai patikimi, kaip ir visi kiti parašytieji per tuos dvidešimt metų, kai jį pažinojau. Tad galėčiau pasakoti istorijas apie sykį nutikusį trumpą nevėkšlišką mudviejų pasivažinėjimą arba galėčiau pasakoti apie žiemiškai gaivų kramtomojo tabako kvapą, likdavusį po jo apsilankymų mano mažame bute, arba galėčiau pasakoti apie nemokšiškas mūsų šachmatų partijas ir netgi dar labiau nemokšišką tenisą, kurį kartais žaidėme, – raminanti žaidimų struktūra versus keistas gilus broliškas varžymasis, verdantis po paviršiumi, – bet pagrindinis dalykas išties buvo rašymas. Labiausiai įtemptas bendravimas per tą laiką, kai pažinojau Dave’ą, tarp mudviejų vyko, kai jis sėdėjo mano krėsle vienas ir naktis po nakties, dešimt parų skaitė „Infinite Jest“ rankraštį. Tai knyga, kurioje jis pirmąkart save ir pasaulį priešpastatė taip, kaip norėjo. Mikroskopiniu lygmeniu: Dave’as Wallace’as buvo aistringiausias ir preciziškiausias prozos ženklintojas, kokį tik žemė yra nešiojusi. Globaliu lygmeniu: jis parašė tūkstančio puslapių apimties aukščiausios rūšies pokštą, kurio humoro pobūdis ir kokybė nesusvyravo, tačiau pokštas virto vis mažiau ir mažiau juokingu, skyrius po skyriaus, kol, artėjant prie galo, jutai, jog knygos pavadinimas galėjo būti ir „Begalinis liūdesys“. Dave’as sukalė taip, kaip dar niekas nesugebėjo.

    O dabar šitas simpatiškas, protingas, linksmas, jautrus žmogus iš vidurio Vakarų, kurio žmona nuostabi ir vietinis rėmėjų tinklas puikus, ir karjera sėkminga, ir puikus darbas puikioje mokymo įstaigoje su puikiais studentais, šitas žmogus atėmė sau gyvybę, o mes, likusieji, klausiame (cituojant „Infinite Jest“): „Tai nu, seni, kokios tavo problemos?“

  • Apie funkcinius stilius, nesikeikiant

    natos ant sienos

    Dalis pradedančiųjų rašytojų nesusimąsto apie kalbos funkcinius stilius. Nieko tokio, nebūtina apie tai mąstyti, jei jauti kalbą, turi gerą klausą, kalbos pojūtį, kitaip sakant. Tačiau į mano rankas vis patenka tekstų, kurie yra gremėzdiškas dalykinio stiliaus ir visokio kitokio „anti stiliaus“ kokteilis. Paprastai tokiems rašytojams nusiunčiu keletą nuorodų (pvz. į šį Wikipedia straipsnį).

    Kadangi niekada nesakau, kad neįmanoma išmokti rašyti, nesakysiu ir kad neįmanoma imti girdėti kalbą, skirti funkcinius stilius ir rasti savo nepakartojamą, autorinį stilių. Žinoma, tai užtruks ilgai, gal net visą gyvenimą. Žinoma, tai nelengva. Bet pradėkim nuo pradžių. Kartais pokytis įvyksta jau vien dėl to, kad atkreipiame į problemą dėmesį.

    Funkciniai stiliai – skirtingi rašytiniai minčių reiškimo būdai. Stiliai skiriasi todėl, kad tekstai rašomi skirtingų autorių, skirtingomis aplinkybėmis ir turi skirtingą paskirtį – jais bandoma paveikti skirtingą adresatą.

    Pažiūrėkim į va tokį brėžinį:

    funkci3

    Siūlyčiau perskaityti vieno mokytojo svetainėje gražiai sudėtus straipsnelius apie stilistiką: nuoroda. Kadangi tas mokytojas viską surašė dalykiniu stiliumi, o aš rašau savo unikaliuoju (kuriame yra visko o visko, bet jis, tikiuosi, lengviau suprantamas), tai čia kai ką pakomentuosiu.

    Kasdieninis stilius

    „Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta,“ – sako mokytojas.

    Kad ir kaip norisi iškart lakštingala čiulbėti, naudinga prisiminti faktą, jog kalbėti išmokome ne knygutes skaitydami (nors gal yra ir tokių išimčių), o girdėdami suaugusiųjų pokalbius ir mėgdžiodami jų tariamus garsus, žodžius, sakinius, pamažu suvokdami ir prasmę. Toji mūsų išmokta kalba tikrai ne literatūrinė, o buitinė. Vadinasi, pilna svetimybių, šiukšliukų, pasikartojimų, mikčiojimų ir nusišnekėjimų. Retas kuris iš mūsų užaugo šeimoje, kur kalbama nuoseklia, taisyklinga kalba, kur mintys eina kaip iš pypkės – nors sėsk ir užrašyk!

    Taisyklingai, „gražiai“ kalbėti mus moko pirmiausia svečių akivaizdoje, o paskui vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Tačiau intymioje aplinkoje liežuvis atsipalaiduoja – juk sunkiai pakęstume tokį pašnekovą, kuris ne tik pats nepriekaištinga bendrine kalba šneka, bet dar ir mus pataiso. Pamenu, esu girdėjusi vienos kalbininkės pranešimą su filologija nesusijusioje konferencijoje – net šitaip klausant darėsi nejauku.

    Nežinau, ar visi tie mokytojai suvokia buitinės kalbos naudą rašytojo amate. Bet tik pamąstykime: jei girdime gyvą „gatvės“ kalbą, jei gebame ja kalbėti, t.y. puikiai prisitaikome prie aplinkinių, jei vertiname kalbos melodiką, žaismingumą, jei skiriame dialektus, atpažįstame niuansus, kurie išduoda šnekančiojo kilmę, socialinį statusą, potekstę, psichinę būseną, jei gebame visa tai užrašyti, atkartoti, stilizuoti, tai turbūt mus galima pavadinti dialogų rašymo meistrais.

    Visų pirma, buitinė kalba literatūroje randama tiesioginėje kalboje – dialoguose. Jų gyvumas priklauso nuo to, kaip kalbame buityje, kaip girdime kitus kalbant buityje. Geras dialogas dažniausiai yra ne tas, kuris tiesiogiai transkribuotas iš nugirsto ar įrašyto pokalbio, o tas, kuris ir rašytinėje formoje sukuria gyvo pokalbio įspūdį. Kaip tai padaryti? Bandant – klystant ir ieškant toliau.

    Visų antra, ieškant savo nepakartojamo autorinio stiliaus nederėtų atsisakyti kalbos pradžios, šaknų, kuriose galima rasti daug savitumo. Tai daryti – treniruotis, ieškoti – patogiausia „laisvuoju stiliumi“ rašant dienoraštį. Rašyti taip, kaip kalbi, ir nekritikuoti savęs. Jei šis stilius persismelks į grožinius tekstus, galbūt literatūros kritikai ir nepuls vertinti „primityvaus“, tiesmuko, nenudailinto ir neornamentuoto kalbos stiliaus, tačiau jei tai autentiškas, organiškai iš autoriaus charakterio ir aplinkos kylantis stilius, sunku atsispirti jo žavesiui.

    Dalykinis stilius

    „Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį,“ – teigia mokytojas.

    Prisipažinsiu, teko man gyvenime padirbėti sekretore-referente, o tai reiškia, kad bent kartą per mėnesį dalyvaudavau visą darbo dieną trunkančiame posėdyje, kur tuzinas profesorių aptardavo švietimo ir mokslo politiką, o aš turėjau viską protokoluoti. Ne visuomet pasisakymuose girdėdavau švarų dalykinį stilių, tačiau protokoluose buitinės kalbos įterpiniai neatrodytų organiškai, greičiau komiškai, todėl jų nekonspektuodavau.

    Bet sykį nesusilaikiau ir leidau sau užrašyti tai, ką išgirdau. Tai buvo maždaug toks sakinys: „Už šitos formulės kyšo kažkieno ausys – ir mes puikiai žinome, kolegos, kieno tai ausys“… Mano šefas įvertino tai, juokėsi.

    Kartais labai naudinga įsivaizduoti, kaip tam tikroje aplinkoje, priešais tam tikrą auditoriją, skambėtų toks ar anoks sakinys. Už formulės kyšančios ausys – labai vaikiškas vaizdinys, o auditorijoje – garbūs mokslininkai. Tačiau lygiai taip pat komiškai ar absurdiškai skambėtų tarptautiniai žodžiai ir sumedėję gremėzdiški išsireiškimai vaikams skirtame tekste. Tai nereiškia, kad jie negali atsirasti grožiniame kūrinyje. Bet geriau, kad jie liktų neišbraukti sąmoningai, siekiant tam tikro poveikio.

    Vienas iš ryškiausių dalykinės kalbos bruožų: neveikiamoji rūšis ir beasmeniai sakiniai. Šitą dalyką randu paminėtą daugelyje angliškų knygų apie rašymą. Yra toks terminas: pasyvūs sakiniai ir aktyvūs sakiniai. Dalykinei kalbai būdingi pasyvūs sakiniai: „Atstumas buvo įveiktas per trisdešimt minučių – taip buvo pranešta iš komentatoriaus tribūnos.“ Grožiniame kūrinyje veiksmą užsuka ir vaizduotę sužadina aktyvūs sakiniai: „Jis nubėgo atstumą per trisdešimt minučių – taip iš tribūnos pranešė komentatorius.“

    Mokslinis stilius

    „Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam,“ – sako mokytojas, ir mes juo patikėkim. Dar jis sako: „Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas.“ (cituoju iš čia)

    Vadinasi, iš mokslinio stiliaus daug ko galima pasimokyti: nuoseklumo, rišlumo, glaustumo… Tik išvertę pasyviuosius sakinius į aktyviuosius, remdamiesi veiksmažodžių ir daiktavardžių kuriamu veiksmingumu ir vaizdingumu, sukursime tikrą grožį, sukelsime emociją.

    Publicistinis ir eseistinis stilius

    „Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais,“ – sako mokytojas. Čia pavadinime pridėjau ir žodį „eseistinis“, nes šis tarpinis tarp grožinės ir negrožinės literatūros žanras turi daug publicistikos bruožų, o kai kada publicistika taip ryškiai pažymėta autoriaus savitumo, ką pvz. galima rasti Leonido Donskio straipsniuose, kad jau nebeaišku, ar tai ne grožinis kūrinys. Man įstrigo ritmingas, laipsniavimų kupinas Donskio „klyksmas“, kurį kadaise radau delfi.lt:

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. (…)

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. (…)

    Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų.

    Lietuviška publicistika ir eseistika labai skiriasi nuo pvz. britų, amerikiečių ar australų to paties žanro tekstų. Lietuviai, kaip man atrodo, dažnai rašo painiai, neorganišku stiliumi, tarsi nejausdami, kas jie tokie, kur rašo ir kokia auditorija tai skaitys. Dažnas žurnalistas akivaizdžiai laiko save (neišsipildžiusiu) poeta, bet spaudoje tai atrodo neadekvačiai. Štai stilių mišinys viename straipsnyje (lrytas, „E.Vareikis pernakvojo terminale ir išskrido į Amžinąjį miestą“) – toks jausmas, kad žurnalistas rašo satyrą apie pagarbos nevertą žmogystą:

    Problemų dėl alkoholio turintis Seimo narys Egidijus Vareikis, reikia tikėtis, jau Romoje. Jis galbūt diskutuoja katalikų renginyje, į kurį ketvirtadienį išsirengė girtas kaip pėdas. Ketvirtadienį iki pietų kaip zombis sukęs ratus Vilniaus oro uosto laukiamajame Seimo narys vargais negalais policininkų buvo išprašytas ir įsodintas į taksi. Bet daugiau kaip po valandos velnio lašų padauginęs katalikas politikas grįžo į oro uostą, vakare perėjo apsaugos zoną ir penktadienį anksti ryte pakilo į orą.

    Meninis arba autorinis stilius

    Lietuvių literatūros terminas „grožinė literatūra“ (ko gera, išvesta iš žodžio „beletristika“, o šis kilęs iš prancūzų: „belles-lettres“ – gražios raidės) yra iškalbingas ir drauge klaidinantis – neva romano kalba būtinai turi būti graži. Bet kas tas grožis? Koks jo apibrėžimas? Kas vienam gražu, kitam gal ir ne. Man patinka kitas išsireiškimas: autorinė literatūra. Suprantama, visi rašytojai ieško savo autorinio stiliaus. Arba net neieško, o rašo taip, kaip jiems išeina – ir jiems išeina. Esmė ta, kad autorinis stilius irgi gali turėti dalykiško ar buitinio stiliaus bruožų – kad tik būtų organiškas, gyvas, vaizdingas, skambus.

    „Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis,“ – sako mokytojas. Taigi tikslas pateisina priemones – literatūroje tai jau tikrai!

    „Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.“ Grožinės literatūros paskirtis (funkcija) – būti gražiai ir ne tik – perteikti grožį, perteikti emociją, sužadinti vaizduotę, perteikti idėją, koncepciją ar sukelti klausimų, sužadinti mintį.

    „Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima,“ – sako mokytojas. Kad ir ką bereikštų tas žodis „kodifikuoti“, mintis maždaug aiški: individualaus stiliaus griežtai į formulę neįstatysi – iš jos vis tiek kyšos autoriaus ausys.

    Bet reiktų nepulti į kitą kraštutinumą – perdėm pasitikėti savo stiliaus buvimu. Naudinga būti savikritiškam, neįsivaizduoti, kad stilius jau iškart toks jau ir susiklostęs, subrendęs, unikalus, tik niekas to nemato ar tyčia apsimeta, kad nemato. Yra toks vienas pradedantiesiems būdingas stilius, kuris gali būti pavadintas vienu žodžiu: grafomanija.

    Keista, bet grafomaniją labai lengva atskirti nuo autorinio stiliaus – vien metus žvilgsnį į pirmuosius sakinius darosi aišku. Tačiau pačiam grafomanui tai sunkiai matoma, deja. Žinot, jeigu nesate įsitikinę, ar turite klausą kalbai ir atpažįstate funkcinius stilius, duokite savo tekstus paskaityti kam nors, kas skaito tik gerus vertimus ir nemėgsta arba nemoka meluoti.