Tai bene dažniausiai girdimas nusiskundimas iš pradedančiųjų ar, tiksliau, tų, kurie niekaip negali pradėti, bet tarsi norėtų. Jie nori, tačiau nežino apie ką rašyti. Mano atsakymas būna trumpas: tai nėra svarbu, reikia pradėti. Galbūt sužinosi, apie ką rašai, tik baigęs kūrinį.

Pašnekovo antakiai pakyla, akyse suspingsta entuziazmas: taip galima? Galima.

Būna ir kitokių niekaip nepradedančiųjų – jie teigia, kad galvoje nešiojasi romano svajonę arba romano idėją ir ją tereikia užrašyti, bet niekaip neatsiranda tam laiko. Tokius svajotojus nuraminu: kol neužrašėte, jūsų romano idėjos nėra. Idėja gimsta ją realizuojant, o ne apie ją svajojant. Taigi patartimas tas pats: pradėti rašyti ir susipažinti su idėja iš arčiau, iš tikrųjų.

Gali būti, kad dalis svajotojų nenori įkūnyti savo idėjos, nes bijo, kad svajonė suduš. Rezultatas neatitiks lūkesčių. Šitai yra visai rimta problema, nes rezultatas kaip taisyklė neatitinka lūkesčių – tenka su tuo susitaikyti perskaičius savo pirmąjį eskizą ir visgi tęsti darbą.

Grįžkime prie pirmojo klausimo: apie ką rašyti? Man dingtelėjo, kad jis gali būti klastingas, po juo galbūt slypi kita problema.

Ar gali būti, kad klausdami savęs apie ką rašyti, išties ieškome, nuo ko pradėti? Kaip atrodo pirmasis sakinys? Koks jo ritmas? Kas yra pasakotojas? Kuriuo asmeniu pasakojama? Koks pasakojimo tonas? Kuris yra pasakojimo laikas?

Dažniausiai nujaučiame, apie ką rašyti, tačiau nežinome labai konkrečių atsakymų į šiuos labai konkrečius klausimus. Taigi išskaidžiau juos ir nuėmiau paslapties šydą.

Jei visgi norite šiek tiek mistikos, persikelkime į aukštesnį lygį, užduosiu klausimą, kuris dar svarbesnis ir tinka visoms meno sritims: kodėl?

Įsiklausykite, kaip tai skamba jūsų viduje. Kodėl norite rašyti? Kodėl jums to reikia? Kodėl būtent tuos išgyvenimus (tikrus ar pramanytus) norite perleisti per savo sistemą – visų pirma per savo ir tai padaryti teks ne vieną kartą.

Kodėl? – yra svarbus klausimas ir skaitytojui. Beje, prisiminiau šį klausimą repetuodama teatre: statant spektaklį šį klausimą keliame ties kiekvienu sakiniu. Aktorius turi žinoti, kodėl jis tai sako ar daro. Žiūrovas turi pajusti arba suprasti kodėl.

Rašymas yra ir teatro meno pagrindas (kai gyvojo veiksmo žaidimas kuriamas pagal pjesę). Jeigu nėra prasmės tekste, teks išgalvoti prasmę veiksme. Sakoma, spektaklį galima pastatyti pagal telefonų knygą. Na, taip, galima, bet nepatartina. Bent jau nereiktų tikėti, kad darai tai pirmas, kad niekas to dar nebandė.

Ar mes čia kalbame apie prasmę? Taip, tikriausiai. Apie visą ko prasmę: kiekvieno veiksmo, kiekvieno sielos judesio, kurį darome kito arba savęs link.

Užduoti sau teisingą klausimą, jau pusė darbo. Kita dalis – nusiraminti ir įsiklausyti. Tai darant, rašyti. Iš vidaus, teksto forma, iškils atsakymai.

Vartydama savo dienoraščius, radau tokį tekstą, kurį kadaise užsirašė savo vadinamojon Zürau užrašų knygelėn Franzas Kafka:

„Nebūtina išeiti iš namų. Sėdėk prie savo rašomojo stalo ir klausykis. Net ne klausykis, o tiesiog lauk. Ne, nelauk, tik būk ramus ir vienas. Pasaulis pasiprašys būti demaskuotas. Jis neturės kitos išeities, kaip tik ekstazėje raičiotis priešais tavo akis.“