skaitantiems ir rašantiems

All posts in formatavimas

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Tekstinio primilžio formatas

    makreriais hitleris

    Patiko Nomedos komentaras po straipsniu „Perrašyti reiškia perrašyti“, tačiau pakomentuoti pati jau negaliu, nes komentarų laikas baigėsi (pati nustačiau tokias taisykles). Užtat įkelsiu jį čia:

    Cha, tekstinis primilžis! 

    Čia vieną dieną surinkau Google tokią frazę: I wrote my first draft and it is perfect (parašiau pirmą eskizą ir jis yra tobulas). Radau tik krūvą straipsnių apie tai, kad nereikia labai pergyventi, jog tavo pirmas eskizas yra šūdas, nėra viskas taip blogai 🙂

    Amerikiečiams turbūt nuo mokyklos laikų įkalta, kad rašymas yra darbas, o ne „išsiliejimas“ (kas lyg ir tinka primilžio metaforai).

    Mano leidybos darbai juda į priekį. Su maketuotoja vis dar triūsiam prie romano eskizo (jau perėjom į korektūros skaitymo etapą). Pirmą kartą gyvenime galiu tiesiogiai bendrauti su maketuotoja. Nežinau, kaip kitose, ypač didžiosiose, leidyklose viskas vyksta, bet įtariu, kad tarp autoriaus ir maketuotojo visad stovi dar keletas profų – redaktorius, projekto vadybininkas, dailininkas – kurie žino, kaip geriau. Mano knygos atveju, pati sau esu ir projekto vadovė, ir dailininkė. Smagu, man patinka, nors dėl visko jaudinuosi trigubai.

    Taigi, gavusi tiesioginį ryšį, pagaliau paklausiau maketuotojos: tai kaip iš tiesų reikia formatuoti rankraštį, pateikiant jį leidyklai?

    Ar kada matėte nors vienos leidyklos tinklapyje tokią informaciją? Retai kur rasi net kvietimą siųsti rankraščius, nekalbant apie jų formatą…

    Šita mano surinkta medžiaga tebūna pradinės gairės. Gal atsitiktinai vienas kitas profas perskaitys šitą straipsnį ir pakomentuos, pridėdamas nuo savęs, ko dar nedaryti ar ką dar daryti, kad jam nereikėtų varvinti akių, „atsukinėjant“ įmantrius autorių „prisukimus“. Nes įmantrauti su teksto forma tai oi kaip norisi. Pati esu šio bei to pridariusi ir nusiuntusi. Gėda prisiminti. Dabar jau išmokau tvardytis.

    ŠVARUS LAPAS

    Pagrindinis patarimas: siųsdami rankraštį ar ištrauką profas skaitytojams (arba net ir man), kuo mažiau jį maketuokite.

    • Lapo dydis turi būti A4.
    • Šriftas – Times New Roman (ar kitas įprastas, paprastas serif – apie tai nuoroda).
    • Šrifto dydis 11pt arba 12 pt.
    • Tarpai tarp eilučių – 1.5 arba Double (dvigubas).
    • Tarp paragrafų tarpai neturi būti didesni.
    • Tekstas sulygiuotas kairėje (Left align).
    • Tekstas neturi būti sulygiuotas dešinėje (Right align) ir neturi būti sulygiuotas abiejose pusėse (Justify).
    • Žodžiai neturi būti perkėlinėjami į kitą eilutę, nei tam, kad eilutės atrodytų sulygiuotos dešinėje pusėje, nei dar dėl kokios priežasties.
    • Laukeliai (margins) turi būti tokie, kokie paprastai nustatyti (amerikietiškais matais, po 1“ iš visų pusių, mano kompiuteryje nustatyta, kad viršutiniai ir apatiniai laukeliai – 2.54 cm, šoniniai – po 3.17 cm).

    Galbūt kai kam atrodo natūralūs tokie išmatavimai ir į galvą neateitų kažką keisti. Tačiau patikėkit, jau esu gavusi rankraščių, kurių autoriai akivaizdžiai norėjo parodyti savo maketavimo gebėjimus, fantaziją ar nežinau ką. Atrodo, daug kas bando sumaketuoti taip, kad spausdinant būtų kuo mažiau lapų (sumažina šriftą, laukelius) – nusiraminkit, gadinti popierių – toks leidėjų darbas. Kai kurių rankraščių tekstas atrodo „gabalinis“, sunku skaityti. Kai kurie atvirkščiai – išretina, padaro didelius tarpus tarp paragrafų…

    Kai kam atrodo, kad pakeitus šriftą iš nuobodaus Times New Roman, tekstas taps iškart įdomesnis, išsiskirs iš krūvos. Tegul kalba pats teksto turinys, o ne forma. Neturėkim iliuzijų, kad graži forma pagerins turinį… Be to, šriftą lengviausia pakeisti, todėl visuomet, skaitymui gavusi kokią įmantrybę, ją tučtuojau pakeičiu „nuobodybe“.

    Nebandykim mėgdžioti popierinės knygos, nes rankraštis dar nėra popierinė knyga. Teksto sulygiavimas abiejose pusėse turbūt turėtų priminti spausdintą puslapį, tačiau toli gražu neprimena. Man asmeniškai tai primena tuos naivius laikus, kai taip pat stumdydavau tekstą, nes jau taip norėjosi įsivaizduoti, kad esu publikuota…

    Jei tekstas sumaketuotas 12pt šriftu ir dvigubais tarpais tarp eilučių, tai jis arčiausiai to, kas tilps popierinės knygos puslapyje. Tuomet galima numanyti, kiek lapų bus knygoje. Bet ir tai netikslu, nes popierinės knygos formatai įvairuoja. Pvz. mano atveju pagal rankraštį buvo įsivaizduota, kad knyga bus 180-200 psl., tačiau kai supratau, kad noriu paperback’o formato – 13×20 cm – paaiškėjo, kad puslapių netgi 350. Su gan taupiais laukeliais (kaip lietuvių aplinkai).

    Beje, lietuviškos leidyklos maketuoja knygas labai rupiai, išpučia, kad tik atrodytų kuo daugiau teksto (kad daugiau kainuotų?). Man iki šiol dar sunku lyginti savo knygos apimtį su kitų lietuvių autorių apimtimis. Lyginant su anglosaksų knygomis, berods įtenku į normalaus romano apimtį.

    RANKRAŠČIO YPATUMAI

    Tai dar ne viskas, ką galim pridirbti rankraštyje. Nežinau, ar yra dar kokių veiksnių būdų, kaip Worde nuimti automatišką formatavimą, bet štai pvz. programa vis siūlo suformuoti dialogus… Anglų kalboje tai ne dialogų, o sąrašo formatas (Bullets). (Nes anglų kalboje tiesioginė kalba išskiriama kabutėmis, o ne brūkšniais – taip irgi jau pasitaiko, bet labai retai.)

    Kai tik parašysite pirmąjį dialogą ir paspausite ENTER, atsiras atitraukimas nuo krašto, tarpai tarp brūkšnio ir žodžių, ir kt. dalykai, kurių mums nereikia. Bent jau mano puslapyje prie žodžio iškart atsiranda kvadratėlis su žaibuku, ant kurio paspaudus pasirodo geras pasiūlymas: Stop Automatically Creating Bulleted Lists. Duodu jam varnelę ir dialogas „sukrenta“ į vietą.

    Dabar mano tiesioginė kalba išskirta trumpu brūkšneliu, tačiau rankraščiui (kaip ir galutiniam knygos maketui) reikia ilgo brūkšnio. Kol kas nežinau lengvesnio būdo, negu padaryti tai automatiškai. Parašius dienos teksto porciją: prie Edit susiraskite Replace, viršutinėje eilutėje įrašykit trumpą brūkšnį, o apatinėje (Copy ir Paste pagalba paėmusi iš teksto) – ilgą brūkšnį. Tada spauskit Replace All. (Jei vienas kitas reikalingas trumpas brūkšnys taps ilgu – atitaisysite ranka, vėliau.)

    Liko dar vienas momentas – kaip atitraukti naują paragrafą, o ir dialogą, nuo krašto. Maketuotojai prašo nedaryti to Space (ilgo klavišo, kuris daro tarpus tarp žodžių) arba tabuliacijos pagalba (naudojant mygtuką TAB). Kodėl? Todėl, kad maketuotojas turės išrankioti visus tarpus ir „tabus“ rankiniu būdu.

    Worde galima padaryti tai automatiškai, per tą patį Find and Replace (nukopijavus tabuliacijos tarpą – įdėti jį viršutinėje eilutėje, o apatinę eilutę palikti tuščią, spausti Replace All). Tačiau tai nepatikima, kai tekstas labai ilgas – kas gali garantuoti, kad viena kita eilutė nenušoks? O ranka išrankioti tabuliacijas iš viso romano labai neįdomu. Pati aną savaitę dariau…

    Beje, jei nežinote, išduosiu, kaip pamatyti tabuliacijas ir kitus formatavimus: Wordo dokumento langelio viršuje yra toks ženkliukas, vadinamas Paragrafu (deja, negaliu jo čia įdėti, po juo parašyta Show – Rodyti). Tai jį reikia paspausti ir tekste pasirodys mėlyni ženkliukai, žymintys tarpus tarp žodžių, tarpus tarp eilučių, puslapių ir kt.

    Kaip atitraukti kiekvieną paragrafą ir dialogus nuo (kairiojo) krašto?

    Maketuotojui galima siųsti ir neatitraukus nuo krašto, tik apsidžiaugs. Tačiau redaktorius (kaip ir aš) turbūt mieliau skaitytų su atitraukimais. Vienu paspaudimu problema išspręsta: spaudžiam ant Format, tada Paragraph, skyriuje Intents and Spacing randame Intentation ir nustatome SpecialFirst Line. Man automatiškai parodo, kad bus atitraukta 1.27 cm. Tada nepamirškim nuspausti OK ir langelis laimingai užsidarys. Grįžus rašyti, kiekvieną kartą paspaudus ENTER, naujas paragrafas bus atitrauktas.

    Siunčiant maketuotojui, jeigu pastarasis nelabai susipažinęs su Wordo gudrybėmis, galima ta pačia tvarka automatiškai nuimti atitraukimą (Intendation).

    Nenustebčiau, jei vienas kitas kompiuteristas iš manęs skaitydamas skaniai juokiasi. Na, kai kuriuos dalykus atradau neseniai, hm, netgi šiandien. Bet matau, kad kai kurie pradedantys rašytojai žino už mane dar mažiau. Padėkite mums, nežiniukams, pakomentuokite ir patarkite!

    PASKUTINIAI PRIESAKAI

    • Jei didelį tekstą rašote didžiosiomis raidėmis, prisiminkite, kad CAPS reiškia, KAD JŪS LABAI RĖKIATE ANT SKAITYTOJŲ (nebent tai būtų antraštė). Maketuotojas turės perrinkti visus tekstus, kurie parašyti didžiosiomis. Korektūros klaidų tikimybė didėja su kiekvienu maketuotojo įsikišimu į tekstą.
    • Triskart pagalvokite, ar reikia jūsų tekste (ne antraštėse) bold. Kažin.
    • Vieną kartą pagalvokite, ar reikia jūsų tekste underline. (Nereikia.)
    • Kiekvienas paragrafas – skirtingu šriftu. Originalu? Nebent jei pats maketuosite knygą publikacijai…
    • Nenaudokite automatiškai formatuotų antraščių. (Nebent eskizams, kurie skirti tik jūsų akims.)
    • Dalys, skyriai, skyreliai galėtų būti pastorintomis raidėmis (bold) arba kursyvu (italic), arba didžiosiomis (CAPS, small caps). Jie gali būti atitraukti nuo krašto, kaip ir kiti paragrafai.
    • Prieš kiekvieną teksto dalį (tarp dalių, skyrių, tik ne tarp paragrafų!) padarykite puslapio skyrimą – Page brake (rasite jį prie Insert – Brake – Page brake).
    • Jei dalyje yra tarpas (naujas paragrafas, kuris dažnai atsiranda ten, kur keičiasi pasakojimo perspektyva, įvyksta šuolis laike ir pan.), tai tiesiog palikite vienos eilutės tarpą (ENTER pagalba). Maketuotojui padėtų, jei tarpe padėtumėte ir groteles – ženkliuką #. (Taip įpratę amerikiečiai – lietuvį maketuotoją dėl to gal reikėtų ir perspėti.)

    KODĖL SVARBU PATEIKTI TVARKINGĄ RANKRAŠTĮ

    Todėl, kad pagal išvaizdą sutinka, o pagal protą palydi.

  • (Ne)atrastas šrifto pojūtis

    Nežinau, kas labiau pastebi ir susimąsto apie šriftą – rašytojai ar skaitytojai? O gal tai tiesiog tam tikra grupė žmonių, kurie apie spausdintą tekstą kartais prabyla taip, tarsi tai būtų pyragaitis: o, kaip jis atrodo, o, kaip kvepia, o, kaip norisi jį liesti! (Pyragaičio atveju būtų – laižyti…)

    Aš pati jaučiu tokią silpnybę dar nuo tų laikų, kai prisiprašiusi kaimynės, kad leistų atsispausdinti savo eiles jos darbovietėje (ji dirbo muzikos mokykloje sekretore), daužiau spausdinimo mašinėlės klavišus keletą popiečių, o paskui ilgai glosčiau surištą rinkinėlį. Parašyti kūrinį ranka – tai viena. Pamatyti jį atspausdintą – tai jau visai kas kita…

    Be terapinės ar estetinės pusės, šriftas turi ir grynai praktinę. Tekstų surinkėjai (tipografai) žino, kad į puslapį bus ne tik žiūrima ir gėrimasi (nors kartais reikia ir taip) – jis dar turi būti ir perskaitomas, todėl – įskaitomas. Trumpas tekstas kartais tyčia gali pareikalauti akies pastangų – jei prie jo bus sugaišta daugiau laiko, pati idėja bus geriau įsiminta ir suprasta.

    Mūsų akys žodžių eilutėje lengviau atpažįsta viršutinę raidžių dalį. Jeigu baltu popieriaus lapu uždengsime apatinę pusę eilutės, vis tiek lengvai skaitysime. Jei uždengsime apatinę – irgi skaitysime, bet raidžių apačios per daug panašios, tad bus sunkiau.

    Serif’ą turinčio šrifto raidžių viršutinės dalys skirtingesnės negu sans-serif – o skaitant mūsų žvilgsnis sklendžia būtent viršutine eilutės dalimi. Be to, atsikišimai vizualiai suartina raides žodžiuose ir prisimerkus jie susilieja į eilutę. Sans-serif žodžiai šiek tiek paskiresni. (Milimetrai čia turi didelę reikšmę.) Skaityti lengviau, kai žvilgsnis sklendžia nenutrūkstama, kuo tolygiau išdėstyta eilute.

    Pageidautina, kad didelės apimties, sunkiasvoriai tekstai būtų perskaitomi kuo lengviau ir greičiau. Romanui beveik visada pasirenkamas šriftas, turintis serif’us – raidžių kampukų atsikišimus (Grafomanijos šriftas, beje, yra sans-serif*).

    Dažniausi angliškų prozos knygų šriftai yra: Garamond, Bembo, Baskerville, Palatino, Jenson, Sabon. Visi jie su serif’ais. (Kokie populiariausi lietuviškų knygų šriftai? Niekada nemačiau pastabų apie juos.)

    Sans-serif šriftai atrodo lyg ir moderniau, dažniau naudojami interneto tekstams, man jie asocijuojasi su kompiuteriais ir jaunąja karta. Tačiau reikia turėti omenyje, kad sans-serif’ai tinka reklamai, internetui, antraštėms ir panašiems tekstams, o skaitant ilgą tekstą gali tiesiog fiziškai trukdyti, dirginti. (Čia galima prisiminti, kaip susierzina rašyk.lt puslapio skaitytojai, kai kuris nors rašytojas įkrauna ilgą, nesuskirstytą pastraipomis sans-serif teksto plytą…)

    Kartais autorius tyčia prašo tam tikro šrifto, norėdamas pabrėžti tam tikrą idėją. Pvz. Marko Haddono knygos „The Curious Incident of the Dog in the Night-Time“ originalas anglų kalba suformatuotas sans-serif šriftu. Kadangi serif’ai padeda smegenų vaizdo priėmimo centrams suvokti informaciją, šiuo atveju tos pagalbos atsisakoma. Diskomfortą keliantis šrifto supaprastinimas padeda įsigilinti pasakotojo, autisto Christopherio, jauseną. Grafikos pagalba skaitytojas jau nuo pirmos romano eilutės įtraukiamas į supaprastintą, išlaisvintą nuo emocijų ir metaforų pasaulį. Kai kuriose vietose šriftas pasikeičia, atsiranda serif’ai – tik tose vietose, kur formulių aprašymai, mat Christopheriui labai patinka matematika, šioje srityje jis jaučiasi saugus ir pasitikintis savimi. Skaitytojas, perskaitęs tokį sakinį, taip pat pajunta palengvėjimą… Arba ne.

    Šią knygą skaičiau angliškai, bet šrifto pasikeitimo nepastebėjau ir bent jau sąmonės lygmenyje nieko nepajutau. (Ar lietuviškame vertime išvis yra skirtumas?) Šriftus knygose ėmiau matyti kai kurių knygų gale radusi pastabas apie tai. Pvz. Nam Lee novelių rinkinio „The Boat“ (išleistas 2008 m. Niujorke) gale yra priedas (išverčiau į lietuvių):

    Šios knygos šriftas yra Old Style No. 7. Šio šrifto kilmė yra 1870-ųjų pradžioje pagamintas Bruce’as Foundry originalas (…) Old Style No. 7 šriftas puslapiui suteikia prislopintą spalvą ir nevienodą tekstūrą, kuri yra lengvai ir patogiai skaitoma.

    Man patiko, kad šriftui skiriamas toks dėmesys. Iš tiesų juk lygiai taip pat svarbi yra teksto forma, tinkamai atliepianti turinį, sustiprinanti autoriaus intencijas.

    Dar vienos knygos šrifto tiesiog negalėjau nepastebėti – jis neįprastai tankus, t.y. raidės atrodo siauros ir aukštos – šrifto x-aukštis (raidžių aukštis iki taškučių ir varnelių – kaip u) yra didesnis nei įprasta akiai. Tai Graywolf Press leidyklos išleista Pero Pettersono knyga „I Curse the River of Time“ (2008 m. Minneapolis). Skaityti man šis šriftas netrukdė, gėrėtis – irgi. Šitą knygą, kuri man nepasirodė tokia jau itin įdomi (kaip pvz., to paties autoriaus „Vogti arklius“), skaičiau, akimis jausdama skandinavišką atšiaurumą, prietemą, melancholiją – visa tai šrifte StonePrint.

    Šrifto pasirinkimas gali tapti problema tuomet, kai nesuvokiama, kaip smarkiai tokie menkučiai atsikišimai raidėse gali paveikti teksto skaitomumą. Aleksandros Fominos neseniai išleistą 399 psl. knygą „Mes vakar buvom saloje“ (2011 m. Vilnius, Kitos knygos) atsiverčiau, jau žinodama Marko Haddono knygos triuką. Ir ką gi – Fominos knyga yra suformatuota sans-serif. Originalu? Taip, žinoma. Ir galbūt tikslinga? Bet man tiršto, painaus, šnekamosios kalbos šiukšliukų kupino teksto pasmerkimas sunkiam skaitomumui pasirodė labai rizikingas. (Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nepirkau ir neskaičiau knygos. Ištraukų galima rasti internete, atsiliepimų apie „smulkų“ šriftą – irgi. )

    Dar vaikystėje įgyti mechaniniai skaitymo įgūdžiai ir ten pat suvokti didžiausi skaitymo trukdžiai mums padeda atpažinti tekstą, kuris yra „valgomas“, nestringa, nemažina turinio vertės ir neerzina. Bet kokia šrifto naujovė atitraukia dėmesį nuo skaitymo – ypač jeigu tos naujovės skaitydamas nesugebi pamiršti, ji trukdo pasinerti į turinį. Visgi sans-serif’ai (be atsikišimų) irgi turi savo paskirtį – suteikia tekstui solidumo, patikimumo, autoriteto įspūdį.

    Kaip ten bebūtų, sakoma, kad labiausiai skaitomas šriftas yra tas, kuris skaitomas lengviausiai, ir jeigu abejoji dėl pasirinkto savotiško šrifto – grįžk prie senoviško, patikrinto. Svarbiausia teksto surinkimo taisyklė: formatas skaitytojui turi būti nuspėjamas, tekstas – vientisas. Nebent tipografas turi kitokį – atvirkštinį – tikslą.

    *Grafomanijos šriftas po 2011 m. lapkričio 14 dienos pakeistas į serif.

    _________________________

    Rašant pasinaudota:

    David Jury What Is Typography?

    John Mullan How Novels Work

    What Are the Best Looking Tapefaces For Books?