skaitantiems ir rašantiems

All posts in feminizmas

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Anyžinė moteris

    anais

    Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

    Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

    Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

    * * *

    Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

    Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

    Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

    Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

    Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

    Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

    _______________________________

    Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

  • Seksas ir teatras

     

    50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

    Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

    Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

    Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne. Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

    Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

    Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

    Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

    Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

    Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

    Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

    Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

    Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

    Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

    Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

    Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…