skaitantiems ir rašantiems

All posts in eskizai

  • Snaigės metodas

    Rašymo metodų yra tūkstančiai (nors kartais atrodo, kad tik metodų pavadinimų yra tūkstančiai). Kiekvienam – savas.

    Snaigės rašymo metodo atradėju skelbiasi tūlas fizikas iš Amerikos Randy Ingermansonas, sėkmingai kuriantis grožinę literatūrą (fiction). Daug žinodamas apie fraktalus, jis pritaikė mokslą rašymui, ir štai kas iš to gavosi.

    Pirmiausia, kas tie fraktalai? Tai nuostabūs geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai yra identiški ar panašūs į kitus fragmentus ar visumą. Fraktalams būdingas panašumas į save, kitaip tariant, savipanašumas: kai maža geometrinio darinio dalis yra identiška didesnei daliai. Štai vadinamoji Kocho snaigė:

    Visas šios figūros sudėtingumas yra jo karpytose kraštinėse. Mat darinys sukurtas atsispyrus nuo trikampio. Lygiai taip ir rašydami ilgą sudėtingą romaną galime atsispirti nuo vieno sakinio, į kurį telpa idėja.

    Tol, kol tik svajojame apie romano rašymą, galvoje skraidžioja padrikos mintys, galbūt personažų portretų detalės, galbūt dialogų nuotrupos. Kol kas nėra jokios tvarkos. Tačiau tam, kad parašytum 200-1000 puslapių apimties darbą (o rašyti teks ne dieną ir ne dvi), reikia rasti tinkamą dizainą, formą. Ingermansonas sako: „Aš nemokysiu jūsų pačios kūrybos, tačiau padėsiu sukurti kūrinyje tvarką“.

    Ingermansonas siūlo dešimt žingsnių, o aš juos sukelsiu į keturis atitinkamai pagal kiekvieną snaigės pakopą. Taigi – pakopa po pakopos – bandom žiūrėti, kas gausis:

    Šioje pakopoje tereikia parašyti vieną sakinį, į kurį tilptų pagrindinė kūrinio idėja. Paskui išrutulioti šį sakinį į vieną pastraipą, kurioje tilptų visa romano esmė (panašius aprašymus galima rasti ant jau parduodamos knygos galinio viršelio). Paskui sėsti ir susidėlioti veikėjų charakterių metmenis, užimančius po puslapį (vardas, pavardė, ką veikia istorijoje, koks jo motyvas, koks tikslas, kokios kliūtys, vidinis virsmas ir t.t.).

    Šioje pakopoje reikia išplėsti tą pastraipą, kurioje iki šiol tilpo visas romano aprašymas: kiekvieną sakinį paversti pastraipa (gausis romano santrauka). Tuomet grįžti prie veikėjų charakterių metmenų ir taipogi išplėsti aprašymus, kiekvienam skiriant po puslapį. Tuomet grįžti prie romano aprašymo ir išplėsti kiekvieną pastraipą iki vieno puslapio apimties (gausis trumpas turinys arba sinopsis).

    Šioje pakopoje teks vėl grįžti prie personažų ir dar kartą išplėsti jų aprašymus (kur jie gimė, kokia jų istorija, motyvacija, kaip jie kūrinio eigoje keičiasi ir t.t.). Veikėjai turėtų atrodyti pilni, gyvi žmonės. Tuomet grįžti prie kūrinio sinopsio ir susidėlioti iš eilės visas kūrinio scenas – kiekviena scena iš naujos eilutės. Tam reikalui geriausiai tinka Excelio lentelės. Šioje ir ankesnėse pakopose patartina drąsiai daryti keitimus. Jei kažką sužinojai apie charakterį, tai nedvejodamas keiti siužetą pagal naują informaciją. Geriau dabar, negu įpusėjus rašyti 500 psl. romaną…

    Jau pastebimas snaigės kraštinių patankėjimas. Fraktalų atveju, tankinti galima iki begalybės, tačiau rašymo metodiką reiktų jau kaip ir vainikuoti. Šioje pakopoje leidžiama sėsti ir pagal scenų lentelę parašyti visą romaną. Prieš tai dar galima pasirašyti išsamų scenų nupasakojimą (turbūt būtų panašu į filmo literatūrinį scenarijų prieš scenarijaus rašymą), tačiau pats Snaigės metodo autorius sako nebesinaudojantis šia pakopa.

    Ar toks romano išnarstymas pakopomis nenužudys kūrybingumo? Ar atskris mūza į Excelį? Autorius sako, kad dar ir kaip atskris. Rašymas eisis lengvai ir greitai. Darbo vis tiek gana daug – ypač daug laiko juk skirta pasirengimui – tačiau pats procesas malonus ir bus padaryta mažiau klaidų.

    Dėl to tikrai sutinku. Savo dabar kuriamą romaną taip pat nejučia pradėjau rašyti Snaigės metodika: prieš keletą metų pradėjau ieškoti to vieno sakinio, kuris nusakytų idėją. Aprašinėjau galimus veikėjus (tiksliau, aš visuomet mėgstu kiekvienam išgalvotam veikėjui rasti po vieną ar kelis gyvus prototipus, rasti į juos panašių žmonių nuotraukas). Paskui rašiau pastraipą, kurioje tilptų romano esmė. Paskui į du puslapius surašiau romano stambias dalis, įvykius.

    Čia jau nebesusilaikiau ir iškart sėdau prie pirmojo eskizo. Berašydama labai nemažai dalykų pakeičiau (pats tekstas diktavo), tačiau turint istorijos karkasą, tai buvo įmanoma padaryti vos per dvylika dienų! Šiuo metu pagal tą naują karkasą rašau antrąjį romano eskizą, kurio apimtis – triskart didesnė už pirmąjį. Šis etapas man užtruks keturis mėnesius. Beje, prieš tai irgi pasidariau viso romano scenų korteles ir pasižymėjau, kur trūksta naujų scenų (nes šiaip mano romanas bus ne vien iš scenų, palikau vietos ir veikėjų pamąstymams, susivokimams ir šiaip papilstymams). Mano metodas šiek tiek skiriasi, nes aš rašymo eigoje noriu spėti ir suvokti kažką daugiau apie aptariamąją problemą. Galima sakyti, išgyventi savo romaną. Galbūt ir pati per jį pasikeisti, suaugti.

    Man atrodo, kad amerikiečiai itin mėgsta pramoginius kūrinius, kurie yra pernelyg tvarkingų siužetų, todėl nuspėjami it Holivudo filmai: ten irgi viskas vyksta scenomis. (Mėgstu žiūrėdama tokius filmus žaisti pranašą – po pirmųjų kovinio filmo minučių pasakau vyrui, kuris personažas žus pirmasis, o kuris liks gyvas, ir jeigu apsirinku, tai būna dėmesio vertas filmas!) Tas holivudiškumas tikrai nėra privaloma visiems kūriniams taisyklė.

    Taip pat nemanau, kad man labai padėtų, jeigu sėdėčiau dvi savaites aprašinėdama kiekvieno veikėjo biografiją. Man patinka jų detales atrasti pirmojo ar antrojo eskizo rašymo eigoje. Svarbesnis man yra gyvo veikėjo pojūtis, kuris kartais žodžiais negali būti nusakytas.

    Visgi, atmetus tą visažinį amerikonizmą, galima priimti ir pasinaudoti visai neblogu patarimu, kuris, kaip man pasirodė, ir yra Snaigės rašymo metodo esmė:

    Pradėti nuo mažo ir paprasto, auginti didelį ir sudėtingą, ieškoti dizaino ir laikytis tvarkos, kurioje galėtų tvyroti suvaldytas kūrybiškasis chaosas.

    —————————

    originalus straipsnis: Snowflake Method

  • Egoistiškas rašymas

    Klausimas:

    Kaip suderinate rašymą ir šeimą? Pasakojat artimiesiems, kaip jums sekasi rašyti, ką sugalvojote? Gal kartais klausiate kokios veikėjo akys turėtų būti: žalios ar mėlynos?

    Atsakymas:

    Problema pažįstama kiekvienam turinčiam artimųjų rašytojui ir kiekvienas su ja susitvarko taip, kaip jam tinka. Šiuose reikaluose reikia būti labai egoistiškam. Tokia ir būtų profesionaliausia nuomonė.

    Mano artimiausias žmogus yra mano vyras, ir aš jam niekada neduodu skaityti savo pirmųjų eskizų. Pirmas eskizas yra tik mano akims. Be to, ir pati skaitau tik tada, kai būnu padėjusi į šalį bent jau kelioms savaitėms (geriausia – keliems mėnesiams), kai nieko nebeprisimenu.

    Idėjas vartau galvoje irgi viena. Bet labai dažnai pasakoju savo vyrui įvairias istorijas, kurios iš tiesų yra susijusios su mano vartaliojama idėja (tik mano vyras, tikiuosi, to nežino). Kažkur esu skaičiusi, kad per ankstyva kritika labai neigiamai veikia kūrybiškumą. Mane tai tikrai nužudo net ne koks netyčia išsprūdęs kritiškas žodis, o veido išraiška ar net pauzė. Pasakai mintį, kuria taip džiaugiesi, ir nesulauki jokios reakcijos, tai ką – mintis neįdomi? Tikrai nenoriu gaišti laiko tam, kad atstatinėčiau pasitikėjimą savimi. Kartais visai neypatingai skambanti mintis gali būti labai ypatingai įkūnyta tekste. Mano pasąmonė (su visomis nesąmonėmis) nori, kad ja aklai pasitikėčiau.

    Bet kai pirmasis eskizas baigtas, jau buvo paliktas sirpti, o paskui jau ir perskaitytas, man prasideda svarbiausias darbas: suprasti, apie ką jis? Ką keisiu antrąjame eskize? Kokia pagrindinė linija? Kas vyksta toje istorijoje? Tada visai mielai imu atsakinėti į klausimą: o apie ką bus tavo knyga? Šį patarimą irgi radau kažkurioje iš knygų apie rašymą. Tipo bandyk nusakyti kūrinio mintį vienu sakiniu. (Esu dariusi tai duodama interviu spaudai. Labai smagu pačiai išgirsti, kaip išsisukinėju atsakydama. Nes kai pirmą kartą manęs to paklausė, nebuvau tam paruošusi.)

    Rašydama antrąjį ar trečiajį eskizą jau pradedu konsultuotis su vyru. Mat jis mano geriausias draugas ir kai kuriose srityse labiau patyręs už mane. Manau, jei turėčiau daugiau gerų draugų, tai visų klausinėčiau apie vieną ar kitą neaiškų dalyką. Nes juk taip pat „konsultuojuosi“ su knygomis. Pvz. jei rašau apie smurtą prieš moteris, apie tai renku medžiagą iš negrožinių (non-fiction) knygų, spaudos ir pan. Taigi visai galėčiau paklausti vyro, kokios, jo nuomone, turėtų būti veikėjo akys – žalios ar mėlynos – jeigu manyčiau, kad jis apie tai nusimano geriau už mane. Bet paskutinis žodis vis tiek bus mano.

    Čia yra toks pavojus. Reikia labai pasitikėti tuo žmogumi, kuriam leidi dalyvauti savo kūryboje. Man kartais gaila savo vyro, kai jis stengiasi man padėti, suka galvą ir duoda pasiūlymus, o aš juos atmetu net nepabandžiusi. Baisu, kad neįsižeistų. Reikia švelniai paaiškinti, kad aš „keliauju viena“. Deja, man neišeina paaiškinti labai švelniai, greit susierzinu, kad kažkas kišasi į mano reikalus… Bet stengiuosi nesusierzinti, o mano vyras, kaip jaučiu, stengiasi neįsižeisti, kad nepriimu jo siūlymų.

    Kiti dar sako, kad savo artimiems žmonėms geriau neduoti skaityti eskizų ir neleisti jiems dalyvauti kūryboje. Bet aš manau, kad jeigu jie yra supratingi, tai viskas gerai. O jeigu nelabai supratingi, tai galima jiems paaiškinti, kad mes, rašytojai, esame labai jautrus instrumentas.

    Arba dar geriau yra ištekėti už rašytojo ar šiaip menininko. Pvz. Stepheno Kingo žmona irgi rašytoja. Ji visada skaito jo knygas, o jis vis stebi, kaip ji skaito ir kada padeda ją į šalį – jis mano, kad ten yra silpna vieta, jeigu knyga nesugebėjo išlaikyti dėmesio. Tada žmona iš tualeto šaukia jam, kad neišprotėtų, nes skaitytojams gi kartais reikia pasisiot! Kita vertus, pastebėjau, kad Kingas labai reklamuoja savo žmonos knygas. Hm, kažko aš jo reklama nepasitikiu. Gali būti, kad jis tiesiog labai myli savo žmoną, todėl jam patinka tai, ką ji rašo.

    Taip, aš nelabai pasitikiu ir savo vyro teigiamais komentarais, nes jis mane myli.

    Rašykit!

    ~Sandra

  • Pratimas: laiškas

    sau is 2002

    Gal ne visi taip užsiėmę, kaip aš, todėl tarpušventis – visai tinkamas laikas rašymo pratimams. Pavyzdžiui, laiškų rašymui. 

    Laiškas – tai pokalbis raštu. (Yra toks „literatūrinis laiškas“, bet šiandien taip giliai nekapstysiu…) Manau, laiško rašymas savo naudingumu prilygsta dienoraščio rašymui: juk taip pat ieškome adresato, objekto, į kurį kreipiamės (vėliau tai bus skaitytojas), ir taip pat atrandame savo nepakartojamą stilių – balsą.

    Pratimas: LAIŠKAS

    Parašykite:

    • Padėkos laišką už kvailą dovaną.
    • Laišką angelui. Galbūt savo asmeniniam Angelui Sargui.
    • Laišką debesiui. Įsivaizduokite, kad rašote gulėdamas žolėje, žiūrėdamas į jį.
    • Laišką gėlei, medžiui arba mėnuliui.
    • Keletą laiškų tarp savęs ir savo sąmonės.
    • Keletą laiškų tarp savęs ir mirusio žmogaus, kurį pažinojote.
    • Laišką sau, kurį galėsite atplėšti tik po penkerių metų.
    • Laišką sau, kurį galėsite atplėšti tik po penkiasdešimties metų.
    • Laišką Dievui.
    • Padėkos laišką tėvui(-ams). Žinodami, kad neduosite jo perskaityti, būkite labai atviri.
    • Laišką bendradarbiui ar bendramoksliui.
    • Laišką Prezidentui. Išsakykite savo nuomonę apie situaciją šalyje.
    • Laišką kokiam savo pažįstamam – papasakokite apie savo su rašymu susijusius sunkumus.

    Mm, skamba, kaip gera terapija. Aš tokius laiškus kartais rašau, kai supykstu ant ko nors. Aišku, neišsiunčiu.

    (Už pratimus dėkui Džonui Marsdenui (John Marsden) ir jo knygai „Everything I Know About Writing“)

  • Delsk!

    ugnis

    Teatre dar sakoma: neatversk visų kortų iškart, priversk laukti, spėlioti, sukelk įtampą. Smagiau pamatyti personažą, kurį prieš pasirodymą dešimt minučių apkalba kiti, nei pamatyti jį pirmąją spektaklio ar filmo minutę. Filmuose taip dažnai daroma (tik ne lietuviškuose). Taip pat ši priemonė dažnai naudojama detektyvuose, bet nebūtinai tik ten.

    Taigi – delsk.

    Pratimas:

    Aprašyk gaisrą, kuo ilgiau neparodydamas paties gaisro.

    Pabandžiau atlikti jį, bet turbūt negaliu pasigirti, kad užduotį įvykdžiau teisingai, kadangi pridėjau dar keletą sąlygų (nes turėjau vienos istorijos eskizą, kuriam labai tiko gaisro aplinkybės). Be to, aprašiau gaisrą iškart, kuo ilgiau negesindama jo… Šiaip ar taip, pažaisti su ugnimi visai įdomu ir verta. Skelbiu savo žaidimo dalį:

     

    GAISRAS

    Kažkas paskambino ugniagesiams. Neklausk, iš kur žinau. Aš žinau. Aš girdžiu. Jie dar mieste, vis dar labai toli, bet jie važiuoja. Į mūsų rajoną atvažiuoja be jokių trukdžių. Net po darbo dienos atvažiuotų be trukdžių. Šaligatviais. Elektros laidais. Bet kaip. Mūsų rajone gyvena per daug įžymių žmonių, kad galima būtų leisti sudegti bent vienam namui. Žinau, paskambino kaimynė. Ne kaimynas, kaimynė. Ji viską tvarko jų gyvenime. Visai atvirkščiai, negu mūsų šeimoje. Šeimoje, jeigu galima taip pavadinti. Juokinga. Kodėl tu klausi? Ne, nežinau, kas padegė. Žinau, kad ne aš. Kam klausi, jei viską žinai geriau už mane. Tu, viską regintysis, viską žinantysis, mano brolis, mano jaunikis, toks pat kaip aš, tik miręs ir vis dar gyvas, tobulas.

    Gražu, galvoju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežuviai patys gražiausi. Skaisčiai plaikstosi vėjyje. Naktį buvo taip šalta, o dabar to nebejaučiu. Ugnis yra šiluma. Ugnis yra meilė. Girdžiu, kaip traška liepsnų laižomas stogo šiferis. Tratata. Tratata–ta–ta-TA. Tratatata. Kaip Bolero. Nepavargstantis būgnininkas laiko ritmą, visas orkestras paskui jį trata, muša, griežia, pučia. Girdžiu tą kūrinį. Jis dieviškas, ar ne? Dieviškas, sakyk, ką nori. Turėjau originalų kompaktinį diską. Jis liko ant mano rašomojo stalo. Ten dar buvo žalias segtuvas su storu pluoštu A4 lapų. Visi prirašyti skirtingos spalvos rašikliais. Kiekviena spalva reiškė skirtingą situacijos statusą: ramybė, pavojus, laimė, geismas, liūdesys, nuobodybė. Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas. Man nepatiko tai, kaip mylėjausi. Nei su juo, nei su kitais. Sako, moterys virš trisdešimt moka patenkinti save. Na, taip. Save patenkinti aš irgi moku. Bet ne mano vyras. Bet juk man trisdešimt vieneri, ir aš taip noriu būti kaip visos, kaip dauguma pasitenkinančių moterų. Ar tai daug? Aš noriu, kad mylėtis su vyru būtų labai labai gera, geriausia. Su meilužiais taip neįmanoma. Viskas vyksta per greit, per nepatogiai, ne vietoje, ne laiku, nepaprastomis aplinkybėmis. Ir – aš nemyliu jų. Mylėtis nelengva. Aš myliuosi, bet tai – ne tai. Tu žinai. Tu mylėjai. Tu mylėjaisi? Tu myli. Bet ar… mane?

    Stogas neišlaikys. Manau, jis susmegs. Girdžiu moters spiegimą. Sopranas. Kaip nekenčiu sopranų. Nekenčiu operos solistų. Bet ypač – aukštų balsų. Aukštas moteriškas balsas – kankynės viršūnė. Užsikemšu ausis. Bet tu gali kalbėti, tave aš girdžiu vis tiek. Tave, vienintelį. Tas balsas – mano kaimynės. Ji nėščia. Trečias vaikas. Jau turi dvynius. Jos vyras kardiologas. Sykį jis man pasakojo, kad jų seksas labai geras. Nepavydžiu, ne. Man gaila. Man gaila, kad tokios moterys žino tai, ko aš nežinau, ir nežino to, ką aš žinau. Ji tokia buka. Šeimos židinio kurstytoja. Ar yra bukesnės būtybės nei šeimos židinio kurstytojos? O jos vyras turi humoro jausmą. Man labai gaila, kad jis jai neištikimas. Gal neištikimybė ir daro seksą tokiu nuostabiu? Pavojus, nežinia, paslaptis, naujovė? Kodėl tuomet man tokia taisyklė negalioja. Tai neteisinga, sutinki?

    Dar galvoju, įdomu, ar ji žino, kad jos vyras neištikimas. Tą vakarą, kai Bona papjovė jų triušelį, jos ir dvynių nebuvo namie. Svečiavosi jis. Tuo tarpu išsikepėme triušelį. Man nebuvo gėda. Kai kuriais atvejais man nebūna gėda. Man tikrai patiko tai, ką mes darėme. Kardiologo rankų švelnumas. Širdies gerumas. Jis yra jautrus žmogus. Aišku, kiekvieną kartą, kai taip klaidžioju savo širdies labirintais, tampu ir vėl nusikaltėle, nusikalstu pati sau, tau. Bet juk tu man atleidi. Visi man taip sako: tu esi viską pamirštantis, viską atleidžiantis. Galvoju: ar viską pamiršti yra tas pats, kas viską atleisti? Aš nieko negaliu pamiršti. Maniau, kad užrašiusi – viską pamiršiu. O ne. Žinau, kad yra popierius, kuriame surašytos mano nuodėmės. Ir tai dar ne visos. Surašytos. Įvairių spalvų rašikliais, reiškiančiais skirtingą nuotaiką. O, kad pamirščiau ir spalvas, ir nuotaikas. Kad atleisčiau sau, gyvendama taip, tarsi niekur nieko, pamiršusi viską. O ne. Gal aš ir neprisimenu tiek detalių, kiek ten užrašyta, bet aš žinau. Ir tu žinai. Tu tyli.

    Kaimynė, jos vardas Diana, nebekalba su manimi jau seniai. Diana, sakau, kaip tavo vaisius? Ji šypsosi ir nieko nesako. Ji įsitikinusi, kad nekenčiu jos už tai, kad ji turi vaikų, o aš ne.

    O dabar ji karts nuo karto šūkčioja aukštu balsu. Kur ugniagesiai? Kur vanduo? Kur?.. Iš kur aš žinau kur. Tik girdžiu sirenas. Artėja. Girdžiu. Gal ji neprigirdi?

    Vakar mačiau ją žiūrinčią pro langą, kai iš taksi lipo Gabrielius ir jo draugas, kurio vardo žinoti nenoriu. Gabrielius vis dar kostiumuotas, ilgokai užsibuvo darbe, paskui banketas. Pavargęs. Bet aš vis tiek norėjau, kad jis atvažiuotų. Jis nesakė, kad atvažiuos ne vienas. Prašiau atvežti konjako. Atvežė METAXA. Nes jam patinka METAXA. Jam patinka, kad man patinka, kad jam patinka METAXA. Aš nieko nesakiau, tik pašildžiau taures. Jis žino, kad mes turime ypatingų taurių iš Graikijos. Jis žino, kad graikai man yra labai gražūs. Jauni graikai. Gabrieliaus draugas buvo nepanašus į graiką. Bet buvo daug jaunesnis už Gabrielių, ir aš, aišku, pasinaudojau proga įgelti: kiek tau metų, berniuk? Ar galima tau gerti METAXA, berniuk? Galima, atsakė, o kiek jums metų, paklausė? Kiek jums metų. Gabrielius įsikišo, pagirdamas mano naują šukuoseną, su kuria atrodau jaunesnė dešimčia metų. Atsargiai, pasakė man Gabrielius, jeigu šį mėnesį dar kartą apsikirpsi, tau nebeparduos cigarečių. Žinau. Bet vis tiek nekenčiu, kai vaikigaliai kreipiasi į mane jūs. Tai reiškia, kad savo amžiaus jau negalima sakyti niekam. Net tau.

    Gabrielius pasakė, kad jie išgers butelį ir išvažiuos. Virtuvėje pasakiau jam, kad negaliu pakęsti berniukų, kurie graužia nagus. Bet jis labai gražus, išskyrus rankas, aišku, atsakė Gabrielius. Tai štai, kaip tu gyveni, pasakiau jam. Norėjau, kad susipažintum su manimi, nusivaipė Gabrielius. Aš tave ir taip pažįstu, tu neįsivaizduoji, kaip gerai tave pažįstu. Ne, tu manęs visai nepažįsti. Ir mes kalbėjome kaip du darželinukai: tu manęs nepažįsti, aš tave pažįstu, deramės, kad nepažįsti, deramės, kad pažįstu… Paskui Gabrielius pasėmė sauja vandens iš tekančio čiaupo ir pylė man į veidą, tiesiai į burną. Aš žiopčiojau, nes maniau, kad paskęsiu, o vanduo buvo ledinis, nes lauke minus dešimt, gruodas, vamzdynai gerokai atšalę. Ačiū, meile, tu moki mane sugrąžinti į protą. Tu manęs nepažįsti, užanspaudavo man lūpas bučiniu Gabrielius. O kai jis išėjo į kambarį, nes berniukas sėdėjo vienas prie televizoriaus, pažiūrėjau į tave, aukštyn. Ačiū ir tau, mano meile. Kartais galvoju, kad visą gyvenimą pakaks ir tokių trupinių. Kad bent virpėtų širdis, kad bent virpėtų iš meilės. Nes jeigu ji stovi, aš mirusi?

    Sirenos arti ir vis kaukia. Mes policija, sako, mes ne ugniagesiai. Tai kaip jūs ruošiatės man padėti, sakau? Jie stovi už tvoros ir nejuda. Vienas jau prisidegė cigaretę ir dabar rūksta labiau nei mūsų namo stogas. Kodėl jūs stovite kieme, klausia manęs juokdariai. O kodėl jūsų uniforma žalia, klausiu. Tada kitas, tas, kuris dar nerūko, išsitraukia raciją ir kviečia greitąją. Juokdariai, sakau, argi kardiologas gali išgydyti man gastritą? Lyg greitoji pagalba galėtų užgesinti gaisrą. O besisukanti ant stogo lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna – ir aš vėl nusisuku į ugnį.

    (ir taip toliau)