skaitantiems ir rašantiems

All posts in eskizai

  • Perrašyti reiškia perrašyti

    labirintas

    Neseniai viena rašytoja (ir Grafomanijos skaitytoja) atsiuntė man savo romano rankraštį, ir aš jos iškart paklausiau, kuris čia eskizas, kiek kartų jau perrašyta? Užsimezgė pokalbis, kuriame iškilo bendri dalykai, mano jau patirti su kitais pradedančiaisiais rašytojais, todėl čia sudėjau į vieną straipsnelį ištraukas iš kelių savo laiškų:

    Dėl perrašymo. Labai džiaugiuosi, kad užklausėte apie tai. Perrašyti – reiškia perrašyti, tikrąja to žodžio prasme, jokia ne kita. Koregavimai, epizodų perdarymai, kalbos taisymai, karpymai, lipdymai ir sukeitimai vietomis – nėra perrašymas. Tokie dalykai paprastai daromi paskutiniame etape – kai pats autorius redaguoja, prieš pateikdamas leidyklai. (Nes po to dar kalbos redaktorius redaguoja.)

    Taigi faktiškai turite romano pirmąjį eskizą. Tai yra medžiaga kūrybai. Pradžia, užuomazga, apmatai.

    Pirmojo eskizo nerekomenduojama ne tik kad siųsti leidykloms, bet net ir draugams rodyti. Tačiau dauguma pradedančiųjų – ir beveik visi lietuvių rašytojai – darbą laiko užbaigtu, jo dar nepradėję. Siunčia leidykloms pirmąjį eskizą, kurį laiko ir paskutiniuoju. Deja, dauguma Lietuvoje išleistų knygų ir yra nebaigtos arba net nepradėtos knygos. Apie tai tiek kartų dejavau Grafomanijoje, tačiau jaučiu, kad vis tiek žmonės nesupranta, ką turiu omenyje.

    Ne, nėra taip, kad visai niekas pasaulyje neparašytų knygos iš pirmojo karto puikiai. Reti tokie rašytojai, tačiau jų yra. Ypač, manau, iškart gerai rašyti sekasi tiems, kuriems tai nebe pirmoji knyga, ir jie iš anksto labai daug ką apgalvoja, susidaro planus, susikuria personažų charakteristikas, na, ir puikiai manipuliuoja žiniomis apie kūrybiškąjį rašymą (arba turi žvėrišką intuiciją). Tokių yra, bet jie – išimtys.

    Paprastai pirmojo eskizo nekomentuoju ir juolab nekritikuoju. Galiu tik aptarti potencialiai geras vietas ir darbo kryptį. Tačiau tai apsimoka daryti tik tuo atveju, jei ketinate toliau dirbti su pirmuoju eskizu, t.y. rašyti antrąjį. (Iki galutinio rezultato gali prireikti dar kelių eskizų.)

    Kaip vyksta perrašymas? Įsivaizduokite, jei nebūtų kompiuterių. Turite šimtą puslapių teksto. Pasidedate tuos puslapius šalia tuščio lapo, kuriame rašysite antrąjį eskizą, ir pradedate rašyti iš naujo. Rašote, žvilgčiodama į pirmąjį eskizą. Kai kurie sakiniai galbūt bus tokie pat. Tačiau gali būti, kad nė vienas sakinys nepasikartos, nes antrajame eskize būsite pakeitusi pasakojimo strategiją.

    Iš esmės yra naudinga kažką keisti, o ne tik sėsti perrašinėti, tikintis, kad kažkas pasisuks kitaip (nors taip irgi gerai – ir taip, bent jau man, visuomet atsitinka – tie spontaniški nauji dalykai, detalės, vaizdiniai).

    Pavyzdžiui, jūsų romanas rašytas trečiuoju asmeniu ir berods vien tik iš X pozicijos (t.y. skaitytojui atskleidžiamos ir X mintys, ne vien veiksmai). Kitą eskizą galima būtų rašyti pirmuoju asmeniu: „Aš, X, nuėjau ten ir ten, pagalvojau tą ir tą.“ Taip pat galima rašyti, pradedant nuo kitos situacijos. Atrodo, pasirinkote linijinį pasakojimą – tai labai naudinga pirmajame eskize – tačiau galima pradėti pasakojimą nuo karščiausios scenos, o tai, kas įvyko prieš ją, išdėlioti, sukaišioti pakeliui.

    Labai svarbus psichologinis momentas: jūs jau parašėte romaną. Taip, tai pirmasis eskizas. Jums jis netgi taip patinka, kad esate pasiryžusi jį publikuoti pasauliui. Taigi jūs jį jau turite. Nesunaikinkite jo, neištrinkite, netaisykite „ant viršaus“. Ginkdie! Jei dar nesate taip padariusi, labai rekomenduoju nepagailėti pinigų ir atspausdinti visą popieriuje. Pas mus namie rašalinis spausdintuvas, tai taupydama visuomet prašau vyro, kad darbe atspausdintų. Bet galima rasti mieste spausdinimo kioskelį ar pan.

    Nepaprastas grafomano malonumas: laikyti rankoje storą lapų krūvą. Tai akivaizdus darbo rezultatas. Jei jis guli mano lentynoje, esu rami, kad jis jau yra, niekur nedings. Jei perrašinėdama ir nuklysiu į lankas (kas labai pageidautina), tai visuomet yra tas „teisingas“, pirmasis eskizas, prie kurio galima grįžti. Jei vėlesni eskizai bus blogesni už pirmąjį, tai visuomet galima nuspręsti nebetęsti ieškojimų – tokiu atveju, geriausias variantas jau parašytas!

    Perrašymas yra perrašymas. Nuo pradžios – iki galo. Tai yra kūrinio išgyvenimas per nauja. Garsūs šiuolaikiniai rašytojai perrašo po penkis šešis kartus. Aš savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ perrašiau, na, jei visiškai viską keisdama, tai du kartus (vadinasi, buvo pirmasis eskizas plius dar du eskizai), bet dar buvo pora tarpinių variantų. Todėl darbas užtruko trejus metus. Ir tai aš dar laužiausi ir tingėjau perrašinėti, todėl kai ką nukopijuodavau ir palikdavau… Su naujuoju romanu taip nebus. Man jau nereikia įrodinėti sau, kaip tai naudinga. Jau turiu antrąjį eskizą, kurį nuodugniai perrašysiu, ir ne kartą dar.

    Dabar dėl darbo etapų. Visų pirma, minėjote, kad šiuo metu rašote kitą romaną (pirmąjį eskizą). Siūlyčiau nenutraukti to darbo. Man pirmi eskizai – šventas reikalas. Kai baigsite jį, padėsite į šalį, kaip tik atsiras laiko kitam darbui. Bent jau man tokia metodika labai tinka – kol vienas romanas ilsisi, aš dirbu prie kito vėlesnių eskizų. Pvz. šiuo metu vyksta „Katės…“ leidyba, stalčiuje „sirpsta“ kitas romanas, o šiuo metu rašau knygos apie rašymą pirmąjį eskizą.

    Kaip jums seksis rašyti antrąjį savo romano eskizą, neįsivaizduoju. Vieni žmonės perrašo greičiau, negu parašo pirmąjį eskizą, kitiems – atvirkščiai. Aš greičiausiai iš tų, kurie pirmąjį parašo labai greitai, o prie kitų sėdi ilgai. Mat aš dar renku medžiagą, skaitinėju panašias knygas, klaidžioju į šalį, galvoju, kas gi čia vyksta, apie ką čia viskas… Bet čia kiekvienam savi metodai.

    Šiaip man atrodo, kad antrą eskizą rašyti lengviau negu pirmą, nes sėsdamas rašyti neturi laukti įkvėpimo, kadangi jau turi tekstą, su kuriuo dirbi. Tai kokybiškai visai kitoks užsiėmimas. Man būtų smagu, jei jūs bent pabandytumėt. Ir vis nepamirškite, kad romaną jau turite, jis jau parašytas. Jokie vėlesni eksperimentai nesunaikins to, ką jau parašėte.

    Žodžio „tobulas“ aš privengčiau. Kai rašau, stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinio eskizas būtų geresnis už prieš tai buvusį. Taip po laiptelį, po laiptelį. Iki mano pačios išsikeltos kokybės kartelės. Nesu sau žiauriai griežta ir nesergu perfekcionizmu. Pavyzdžiui, žinau, kad mano pirmasis romanas toli gražu ne tobulas. Bet ką dabar. Negi dešimt metų vieną rašysiu? Neblogas jis. Jame užfiksuotas mano gyvenimo etapas. Ateina laikas paleisti „kūdikį“ į pasaulį, koks jis bebūtų. Savi vaikai visi gražūs, ar ne?

  • Kas trukdo pradėti rašyti?

    john drysdale-draugas dramblys

    Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

    O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

    Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

    Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

    * * *

    O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

    Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

    Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

    Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

    O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

    Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

    Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

    Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

    Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

    Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

    Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

    Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko 😉

    ~ Sandra
    ______________________________
    *Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.
  • Diagnozė: maratonas

    murakamis bėga

    Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas“ paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

    Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

    Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

    Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas“ kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

    Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną“ (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

    Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

    Nepadorus redagavimas

    Darom operaciją

    Straipsnyje Ką niekino Keruakas“ (nuoroda) rašiau:

    Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

    Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

    Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai“. Originalaus Kerouaco Kelyje“ leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

    Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje“ yra vieno žmogaus kūrinys?

    Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras“, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas“, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

    Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo“ titulo.

    Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale“. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

    To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

    Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai“ numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review“, ir štai ištrauka:

    Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai“ 2012 m. gruodžio 12 d.)

    Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį“, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.“ Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis“. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

    Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

    Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

    Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

    Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

    Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

    Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų“, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma“. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty“, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

    Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

    Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

    Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą“, sukūrė novelę The Enchanter“ (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos“ sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura“, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

    Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai“, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!“ Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!“ Visai normalu, kad Ulisas“ buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

    Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter“ ji sako:

    Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

    Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

    Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

    Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

    Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

    Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review“ (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,“ – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių“ padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

    Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

    Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

    Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

    Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

    Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

    Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

    Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop“)

    __________________

    * Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist“, 2012.

  • Tolstant nuo juodraščio

    Taigi per gerą mėnesį perrašiau kokį ketvirtadalį romano „Katė“, ir vis atrodo, kad kuo toliau, tuo tekstas geresnis, tačiau sunku savo įspūdžiu pasitikėti. Darbas trunka jau ne mėnesius, o metus. Greitai bus lygiai treji metai, kai konstruoju, ardau, perrašau, kad būtų vientisa, padedu į šalį, perskaitau, kritikuoju, pergalvoju, vėl perrašau. Šitas romanas – tai ilga kelionė per kopas. Įdomu, kad prasidėjo jis nuo gan sentimentalaus tekstuko, o išaugo į tokį sudėtingą organizmą. Keitėsi pagrindinis personažas, dar labiau keitėsi šalutiniai – kai kurie atsirasdavo viename eskize, dingdavo kitame…

    Darbas, kurį dariau šią savaitę, man labai patinka. Tai galutinis, prieš atiduodant redaktorei, teksto klaidų ravėjimas. Iki tol klaidas taisydavau kiekvieną rytą, prieš pradėdama rašyti (toks mano ritualas: skaitau tai, ką parašiau vakar, taisinėju, įsijaučiu į situaciją ir varau toliau). Tačiau klaidų vis pasimato. Kai kurių tiesiog dėl neišprusimo nematau, todėl verkiant reikia akies iš šalies.

    Korektūros klaidas irgi vis atrandu. Jas tai reikia ne ravėti, o tiesiog pešioti pincetu – vos matomos. Kad būtų lengviau jas rasti, naudojuosi geru patarimu: atsispausdinu tekstą kokiu nors mano akiai neįprastu šriftu.

    Dar vienu patarimu naudojuosi (ir patinka): atsispausdink tekstą negražiu šriftu ir jeigu kūrinys vis dar įtrauks, tai gerai. Nes sykį, prisipažinsiu, mane buvo patraukusi šriftų estetika. Tarsi nebegaliu kurti jokiu kitu šriftu, tik gražiu (pvz. Caslon). Ha. Atsispausdinau „Katę“ atsibodusiu Times New Roman (kuriuo patartina formuoti tekstą ir siunčiant redaktoriams). Deja, tai, ką perskaičiau, man vis tiek atrodė gražu.

    Bet ne tiek gražu, kad galėčiau su pasididžiavimu publikuoti! Taigi jau dukart paprašiau vyro, kad darbe lazeriniu spausdintuvu pagamintų man tuos šimtą su viršum lapų (taupau popierių, spausdinam ant dviejų pusių). Iš pradžių jie tokie švarūs, tekstas atrodo toks sveikas, tarsi neliestinas, šventutis. Paskui sėdu prie jo su geltonu markeriu ir jis suserga gelta.

    Rašau čia tiek daug apie teksto redagavimo vargus ir džiaugsmus todėl, kad pati pamenu, jog nežinojau, kiek darbo laukia po to, kai jau knyga tarsi parašyta. Labai didelis ravėjimas, o iki derliaus nuėmimo toli… Jei esate „pirmojo ir paskutiniojo eskizo autorius“, tai gal net manysite, jog redagavimas yra sunkesnis už sukūrimą. Jei ne emociškai, tai bent fiziškai.

    O paskui dar gali pasakyti sau, kad tekstai niekuomet nebus sukurti, jie visuomet tik kuriami. Ir nusišauti.

    * * *

    J.-C. C.: Vienintelis dar vis – paprastai – ranka rašomas dalykas yra gydytojo receptas.

    U. E.: Vaistininkus išrado tam, kad jie juos iššifruotų.

    J.-C. C.: Jei dingtų ranka rašyta korespondencija, išnyktų daug profesijų. Grafologai, viešieji laiškų rašytojai, autografų kolekcionieriai ir pardavėjai… Nuo kompiuterių atsiradimo labiausiai ilgiuosi juodraščių. Ypatingai dialogų scenų. Ilgiuosi klaidų, paraštėse prikeverzotų žodžių, chaoso, visur pribraižytų rodyklių – visų tų judesio, gyvenimo, neaiškaus ieškojimo ženklų. Paskui dar viso teksto apžvelgimas. Kai rašau sceną filmui, kuri gali užimti šešis puslapius, mėgstu prieš save laikyti šešis rankraščio puslapius, kad jausčiau ritmą; tokiu būdu visos per ilgos pastraipos tučtuojau pasimato. Kompiuteryje negaliu to padaryti. Turiu atsispausdinti ir išsikloti lapus priešais save. O kaip jums, ką jūs vis dar rašote ranka?

    U. E.: Pastabas savo asistentui. Bet tai ne viskas. Romaną visuomet pradedu rankraštinėmis pastabomis. Eskizais ir diagramomis, kurias sunku nupiešti kompiuteryje.

    J.-C. C.: Juodraščių klausimas man primena, kaip Borgesas atvyko manęs aplankyti 1976-aisiais ar 1977-aisiais. Ką tik buvau įsigijęs namą Paryžiuje ir dar turėjome atlikti daug remonto darbų. Tai buvo chaosas. Pasiėmiau Borgesą iš viešbučio. Atvykome, per kiemą jis ėjo įsikibęs man į parankę, kadangi buvo beveik aklas. Užlipome laiptais ir aš neapgalvotai nusprendžiau atsiprašyti už netvarką, kurios jis akivaizdžiai negalėjo matyti. Jis atsakė: „Taip, suprantu. Tai juodraštis.“ Jis į viską, netgi į remontuojamą butą, žiūrėjo per literatūros prizmę.

    U. E.: Kalbant apie eskizus, norėčiau paminėti labai iškalbingą fenomeną, susijusį su kultūrinėmis permainomis, kurias atnešė naujoji technologija. Naudojamės kompiuteriais, tačiau kaip pamišėliai viską spausdiname. Aš dešimties puslapių dokumentą spausdinu turbūt penkiasdešimt kartų, ir taip pražudau tuziną medžių, kai tuo tarpu prieš kompiuterio atėjimą į mano gyvenimą, būčiau pražudęs tik dešimtį.

    Italų filologas Gianfranco Contini užsiėmė, kaip jis vadino, versijų scartafacci kritika, tai yra, studijavo skirtingus eskizus iki kūrinio galutinės formos. Kaip tokio pobūdžio versijų tyrimą vykdyti elektronikos amžiuje? Na, iš tiesų mes matome, kad kompiuteris ne sumažina, o padidina tarpinių pakopų skaičių. „Rožės vardą“ parašiau tais laikais, kai dar neturėjau procesoriaus, todėl savo ištaisytą manuskriptą duodavau perrinkti kitam žmogui. Po to ištaisydavau naują versiją ir vėl duodavau perrinkti. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai – tam tikru momentu buvau priverstas apsistoti ties versija, kurią laikiau rankose. Pakako.

    Kaip bebūtų, dirbdamas kompiuteriu aš atsispausdinu, ištaisau, padarau taisymus dokumente, vėl atspausdinu ir taip toliau. Padarau daug daugiau eskizų. Tokiu būdu galiu ištaisyti 200 vieno teksto versijų. Filologas visiškai paskęstų. Ir tai dar nebūtų visos versijos. Dar yra versijos fantomai. Kompiuteryje parašau tekstą A. Atspausdinu jį. Ranka ištaisau. Dabar mes turime tekstą B, taisymus, kuriuos aš perkelsiu į dokumentą kompiuteryje. Tuomet aš atspausdinu jį vėl ir galvoju (kaip galvotų ir ateities filologai), kad tai, ką turiu, yra tekstas C. Tačiau iš tiesų tai yra tekstas D, nes kol perkėlinėjau taisymus į dokumentą kompiuteryje, tikrai padariau keletą spontaniškų sprendimų ir kelis naujus taisymus. Todėl tarp B ir D – tarp teksto, kurį aš taisiau ir ištaisyto teksto kompiuteryje – atsiranda versija fantomas, kuri yra tikroji C versija. Tas pats tinka vėlesniems taisymams. Todėl filologas turėtų atkurti tiek pat versijų fantomų, kiek buvo perkėlimų nuo popieriaus į ekraną.

    J.-C. C.: Prieš penkiolika metų atsirado amerikiečių rašytojų protesto prieš kompiuterį judėjimas, kurio nariai teigė, kad ankstyvieji teksto eskizai atsiranda ekrane jau šrifto pavidalu ir todėl turi savaiminį pranašumą, kuris apsunkina analizę ar taisymą. Ekranas suteikia jiems jau beveik publikuoto teksto garbumą ir statusą. Iš kitos pusės, kita stovykla tikėjo – kaip ir jūs – kad kompiuteris suteikia begalines galimybes taisymui ir tobulinimui.

    U. E.: Žinoma, kad suteikia, nes tekstas, kurį matai ekrane yra jau svetimojo tekstas. Ir todėl geras taikinys žiauriai kritikai.

    Jean-Claude Carrier kalbasi su Umberto Eco, iš knygos „This is not the end of the book“.

  • 120 romano dienų

    Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

    Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

    Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

    Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

    Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

    Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

    Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

    Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

    Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

    Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

    Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

    Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

    Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

    Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

    Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.